„Kalnietis baigia karjerą ir neria į futbolą“, – tokios antraštės 2023 m. pradžioje apskriejo žiniasklaidą. Tuomet atrodė netikėta, bet greitai visi pripratome.
Su buvusiu Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kapitonu, o dabar – reprezentacinės Kauno miesto vyrų futbolo komandos FK „Kauno Žalgiris“ prezidentu Dariaus ir Girėno stadione susitikome birželio viduryje, ir iki žurnalo atidavimo spaudon pasirodė net kelios klubui bei Lietuvos futbolui svarbios naujienos. Pavyzdžiui, ištraukti antrojo UEFA Čempionų atrankos etapo burtai. Taip pat birželį užsitęsus taškų badui TOPLYGOJE klubas atsisveikino su pusantrų metų čia dirbusiu treneriu Eivinu Černiausku, o vos badmečiui pasibaigus – pasisveikino su naujais žaidėjais. Tačiau Mantas Kalnietis tikrai randa laiko įsijungti Pasaulio futbolo čempionato transliacijas. Bet apie viską nuo pradžių.
Ar lengvai sportininkas, kurio visos dienos buvo sudėliotos trenerių ir kitų specialistų, persiorientavo į naują rolę?
Iš tiesų pradžioje, kai teko sportininko rutiną pakeisti į vadovo ritmą, buvo šokas. Manau, tai sunku visiems atletams – juk esame įpratę daug sportuoti, atitinkamai ir ilsėtis. Prisipažinsiu, kad, prabėgus jau daugiau nei trejiems metams, po pietų vis dar neretai suima miegas. Būna, išsitiesiu darbe ant sofos ir bent dešimčiai minučių atsijungiu – tada vėl šviežias (šypsosi). O ar sekasi būti vadovu? Visko būna, tačiau aš baigdamas krepšininko karjerą iškart žinojau, ką veiksiu. Taigi labai smagu prisiminti, kas buvo, bet nuo to greitai atsiribojau ir prasidėjo kiti darbai, kiti iššūkiai.
Didžioji dalis krepšininkų viena ar kita forma lieka šioje sporto šakoje. Kodėl krepšinio aikštelė nebuvo tavo tolesnis kelias?
Per pandemiją supratau, jog treneriu būti nenoriu, nors anksčiau apie tai pasvarstydavau. Užsienyje žaidžiau beveik dešimt metų, ir visada keliaudavome su šeima. Paskutinė mano karjeros stotelė svetur buvo rusijoje – žaidžiau ten dar prieš karą. Kai atvyko šeima, vyriausiai dukrai buvo gal vienuolika metų, jai reikėjo tarptautinės mokyklos, kokias lankė ir kitose šalyse. Supratome, kad ten mokytis tiesiog nėra jokių galimybių – pagal savo tuometines žinias ji ten pati turbūt galėjo dirbti anglų kalbos mokytoja.
Šeima grįžo į Kauną, o aš likau vienas. Būtent tada supratau, kad trenerio kelio nesirinksiu – tie metai užsienyje išvargino. Ne tiek fiziškai, kiek emociškai – jaučiau stiprų namų ilgesį. Kiekviena laisva proga skrisdavau keliais lėktuvais, kad tik bent trumpam pabūčiau Kaune. Suvokiau, kad miestą ir čia esančius žmones vertinu labiau nei bet kokią trenerio profesiją.
Pradėjau ieškoti kitų kelių, o futbolas man visada patiko. Pamačiau čia didžiulį potencialą: naują stadioną, stiprų „Žalgirio“ prekės ženklą. Aišku, jei tai nebūtų „Žalgiris“, nežinau, ar būčiau vėlęsis į visą šį reikalą. Matau mūsų didžiausią pranašumą prieš visas likusias Lietuvos komandas – tai sinergija su krepšinio klubu. Galime naudotis visais krepšinio jau turimais ištekliais, patirtimi ir įdirbiu.
O ką apskritai veikia futbolo klubo prezidentas? Iš šalies gali pasirodyti, kad tai – tik reprezentacinės pareigos: mojuoti, spausti rankas ir dalinti interviu.
() Iš tiesų veikla – be galo įvairi. Tai ir jaunimo futbolas – šiemet atnaujinome dublerinę komandą, čia rėmiausi krepšinio modeliu. Stengiuosi kuo dažniau lankytis pagrindinės komandos treniruotėse. Nors futbolo taktika nėra mano stipriausia pusė, matau daugybę bendrų dalykų su krepšiniu, kurie man nuoširdžiai rūpi. Taip pat – infrastruktūros gerinimas, darbas su partneriais…
Kartais juokauju, kad stoviu kaip kalėdinė eglutė – turiu tiesiog pabūti ir pamojuoti, nes žmonės mane atpažįsta. Bet kitą dieną jau pats vežu bilietus partneriams, kad jie tikrai ateitų į rungtynes.
Susidomėjimas futbolu Kaune ir apskritai Lietuvoje tikrai auga. Kaip pats vertini, ar mūsų mieste gali derėti krepšinio ir futbolo aistros?
FK „Kauno Žalgiris“ jau yra Lietuvos čempionai. Be abejo, dėmesiu ar istorija su krepšiniu lygintis dar negalime, bet, manau, tokia bendrystė yra labai sveika. Užsienyje apstu pavyzdžių, kur dideliuose miestuose puikiai išsitenka kelios stiprios sporto šakos, – tarkim, Madridas, Barselona. Ten tiesiog jautiesi vienos didelės organizacijos dalimi, nesvarbu, tai krepšinis ar futbolas.
Vienas pagrindinių mano darbų – po truputį kurti supratimą, kad tai yra ta pati komanda, tik kita sporto šaka. Turime savo rezultatais ir žaidimu įtikinti žmones ateiti į Dariaus ir Girėno stadioną. Norime, kad tai taptų tokia pat malonia rutina kaip lankymasis „Žalgirio“ arenoje, kad kauniečiai tiesiog džiaugtųsi savo miesto komanda.
Ir fanai palaikytų, net kai nesiseka?
Kai pats žaidžiau krepšinį, pilna arena ir skanduojantys fanai man buvo norma, kažkas savaime suprantama. Tik atėjęs čia suvokiau: visai nėra taip paprasta.
Šiemet ir pats kalbėjausi su „Green White Boys“, sakiau jiems: jūsų stadione žūtbūt reikia, nes su jumis žaidėjai jaučiasi visai kitaip. Puikiai juos suprantu – krepšinio rungtynių daug, krūviai dideli, žmonės turi darbus, šeimas, kitų pomėgių. Tad sutarėme, kad jie ateis tada, kai galės. Tačiau viduje sau sakiau: vien to neužtenka. Turime patys kažką daryti, kad organizuotas palaikymas būtų kiekvienose rungtynėse. Taip šiemet atsirado jaunimo būrys, kuris neša šią vėliavą. Tai po truputį auganti grupė, broliška GWB, kurie jiems yra tarsi mentoriai. Jau susirenka kelios dešimtys jaunų žmonių, kuriems futbolas – pirmoje vietoje. Aš jiems sakau: „Jūs esate šio judėjimo pradžia. Galbūt po dvidešimties metų gauti bilietą į futbolą bus taip pat sunku kaip į krepšinį, o jūs tada atsivesite savo vaikus ir pasakosite – va, nuo mūsų viskas ir prasidėjo.“
O kiek žiūrovų dabar surenka jūsų klubo namų rungtynės?
TOPLYGOS vidurkis Dariaus ir Girėno stadione turbūt būtų netoli trijų tūkstančių. Tiesa, skaičiai stipriai svyruoja. Pavyzdžiui, per paskutines rungtynes su Vilniaus „Žalgiriu“ susirinko virš aštuonių tūkstančių žiūrovų – tai labai kilsteli bendrą statistiką. O kai šaltuoju metų laiku žaidžiame alternatyviame stadione, susirenka vos keli šimtai.
Lankytojų skaičius – mūsų prioritetas. Kai tik pradėjau čia dirbti, supratau, kad taip būti negali, – privalome užsiauginti fanus. Einame į mokyklas, kviečiame šeimas, skatiname domėtis futbolu. Labai smagu, kad šis įdirbis po truputį duoda vaisių ir žmonės į stadioną ateina.
Kai „Žalgirio“ areną atidarė, irgi mažai kas svajojo, kad po penkiolikos metų visos „Eurolygos“ namų rungtynės bus išparduotos.
Taip, čia pasireiškia lietuviškas bruožas – mes dažnai sekame paskui rezultatą. Jei neskaičiuotume pačių ištikimiausių fanų branduolio, visada palaikančio komandą, nėra labai daug aistruolių, kurie eitų į visas rungtynes bet kokiu atveju. Sutikčiau, kad tam reikia laiko ir įdirbio. Be to, svarbu pastebėti, kad „Žalgirio“ arena sausakimša per tarptautines rungtynes, o eiliniai LKL mačai tiek vietinių žiūrovų nesutraukia. Futbolo situacija panaši, todėl mums dabar svarbiausia žingsnis po žingsnio judėti į priekį, nekristi žemyn ir tą susidomėjusių žmonių skaičių nuosekliai auginti.
Futbolas – komercinis reikalas. Kaip sekasi balansuoti tarp sportinės dvasios ir finansinių rezultatų?
Tiesa, futbolo kultūra Lietuvoje verslo požiūriu vis dar sunkiai atsiperka, bet nuosekliai dirbant situacija gerėja. Manau, kad pati futbolo sistema pasaulyje yra sukurta kur kas geriau nei krepšinio. Štai paprastas pavyzdys: jei patektume kad ir į trečią pagal pajėgumą Europos turnyrą, UEFA Konferencijų lygą, mes uždirbtume daugiau nei krepšininkai, laimėję „Eurolygą“. Europinių organizacijų sukurta motyvacinė sistema, skatinanti stengtis, laimėti ir pritraukti žiūrovus, daro futbolą kur kas perspektyvesniu verslu nei krepšinis. Ta kryptimi mes ir dirbame.
Kokie dabar yra „Žalgirio“ tikslai? Esate Lietuvos čempionai, kas toliau?
Norisi kuo greičiau pasiekti naujų aukštumų, bet viską vertinu blaiviai: mums dar reikia išmokti nemažai pamokų, kad nešoktume aukščiau bambos ir vėliau skaudžiai nekristume žemyn. Žinoma, mūsų didžiausias siekis – patekti į pagrindinius Europos turnyrų etapus. Kol kas kalbame apie Konferencijų lygą. Tai duotų milžinišką impulsą susidomėjimui futbolu Kaune.
O jei Kaunas būtų futbolo žaidėjas, kokioje pozicijoje jis žaistų?
Labai geras klausimas. Per pastaruosius metus susiformulavau dar vieną tikslą – noriu, kad Kaunas būtų puolėjas. Stebėdamas įvairaus amžiaus rinktines, labai pasigendu to nugalėtojo mentaliteto. Tikrai nesame tokie blogi žaidėjai, bet vis dar turime tą menkavertiškumo kompleksą: einame į aikštę „atsilaikyti“, užsidaryti gynyboje. Mane tai baisiai nervina.
Savo komandai, o ypač treneriams ir žaidėjams, nuolat kalu į galvą: jei norime tribūnose matyti žmones, negalime tiesiog stovėti gynyboje ir nežaisti futbolo. Turime pulti, dominuoti, mušti įvarčius ir norėti perkąsti gerklę. Tad vienareikšmiškai – Kaunas yra puolėjas.
Jei tektų pabūti gidu kolegoms iš užsienio ir parodyti šiuolaikinį miestą – kur juos nuvestum?
Turbūt didžiausias pasididžiavimas vis dar yra „Žalgirio“ arena. Kai tik turiu progą, visada nuvedu svečius parodyti, kokio lygio sąlygas čia turi krepšinis. Bet man Kaunas yra ne vietos, o žmonės. Kauniečiai tiesiog yra kitokie. Kiek teko gyventi užsienyje, kartais būdavo sunku prisitaikyti dėl tam tikrų kultūrinių skirtumų – tik grįžęs namo visada pasijuntu savas.
Kokia tavo visų laikų mėgstamiausia futbolo komanda?
Simpatijos bėgant laikui keitėsi, bet pastaruosius dvidešimt metų palaikau „Liverpool“. Šia aistra mane užkrėtė žmonos šeima – taip ši komanda mano gyvenime ir pasiliko.
Kadangi šis žurnalo numeris pasirodo Pasaulio futbolo čempionato įkarštyje – kur linksta tavo širdis kalbant apie šalių futbolą? Gal turi mėgstamą šalį ar žaidimo stilių?
Anksčiau, nors tai buvo gana nepopuliarus sprendimas, sirgdavau už Vokietiją. Tačiau vėliau jų rinktinėje atsirado labai daug „tarptautinių“ žaidėjų, komanda pasikeitė ir nebeliko to specifinio „vaibo“, kuris mane žavėjo anksčiau. Tad dabar vieno labai didelio favorito neturiu – tiesiog stebiu patį futbolą.
Ar stebėdamas rungtynes iš ložės pagauni save galvojantį: „Aš kitaip būčiau daręs“?
Būna, ir dažnai! (juokiasi) Puikiai suprantu, kaip lengva viską kritikuoti iš fano perspektyvos. Kadangi esu labai emocingas, rungtynių metu stengiuosi pasitraukti nuo svečių, sėdinčių už stiklo, – tiesiog dingstu ir einu žiūrėti varžybų ant stogo. Ten galiu laisvai nervintis, išsirėkti ar riebiau nusikeikti. Ten manęs niekas nemato, negirdi ir vėliau nereikia gėdytis dėl savo emocijų.
