Kaunas – ir futbolo, ir moterų futbolo, ir moterų mėgėjų futbolo miestas. Apie „Dramą“ – klubą, kuriame vienodai laukiamos ir ilgametės atletės, ir pirmą sykį bucus besivarstančios naujokės, – kalbamės su centro gynėja Ingrida, sauge Ugne ir krašto gynėja Deimante.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. liepos numeryje „Futbolas“)
Krepšinio mieste žaidžiate futbolą. Kodėl? O gal Kaunas yra ir futbolo miestas?
Ugnė: Tendencijos po truputį keičiasi. Daugėja stadionų, futbolas tampa labiau matomas ir prieinamas – ir gyvai, ir per transliacijas. Tai skatina Kauną po truputį atrasti šią sporto šaką. Matome, kaip pasikeitė FK „Kauno Žalgiris“, kai atsirado naujas stadionas, – išaugo žiūrovų skaičius, vaikų akademijos pilnos jaunųjų talentų. Manau, šį krepšinio miesto stereotipą jau tuoj nulaušime.
Ingrida: Kai pati prieš 20 metų mokykloje pradėjau žaisti futbolą, reakcijos būdavo vienodos: „Mergaitė žaidžia futbolą? Taigi čia vyrų sportas!“ O dabar moterų futbolas gauna daug reklamos – turime ir A lygą, ir Pirmą lygą, ir mėgėjų. Anksčiau apie mėgėjų futbolą niekas net nebūtų pagalvojęs. Šiandien moteris su futbolo apranga aikštelėje jau nieko nebestebina. Pokytis, lyginant su tuo, kas buvo prieš du dešimtmečius, yra milžiniškas.
Ar „Drama“ atsirado iš dramos?
Ugnė: Šis pavadinimas atsirado gana neseniai. Prieš kokius trejus metus prisijungė nemažai naujų merginų ir pradėjome diskutuoti, kad senasis pavadinimas „Damos“ mums netinka. Žiūrime viena į kitą aikštelėje – na, kokios mes damos? (juokiasi) Po ilgų diskusijų ir komandoje virusių dramų kažkuri pajuokavo: „O tai kodėl ne „Drama“?“ Iš pradžių skambėjo keistai, bet po dešimto karto prilipo.
Deimantė: Komandos branduolys keitėsi, keitėsi treneriai, buvo ir nesutarimų, dėl kurių viena komanda kadaise skilo į dvi. Vėliau merginų sumažėjo, komanda pradėjo blėsti. Tačiau mes norėjome sportuoti, todėl per socialinius tinklus paleidome žinutes, kad ieškome narių. Kvietėme visas, nebūtinai mokančias žaisti – svarbiausia buvo ir yra noras pabandyti. Taip atėjo Ingrida, Ugnė ir daug kitų merginų. Dabar viskas sukasi puikiai.
Ingrida: Dėl pavadinimo dar galiu pridurti, kad jį pakeitusios labai džiaugiamės. Dažnai važiuojame į tarptautinius turnyrus ir užsienyje visi mūsų pavadinimą labai giria.
Nuo persivadinimo prasidėjo kaip ir naujas komandos etapas. Kaip Deimantė minėjo, vienu metu merginos nesusirinkdavo į treniruotes, buvo apėmęs šioks toks nusivylimas. Aš pati po daugelio metų norėjau grįžti į futbolą, bet abejojau – gal bus per sunku, nebepajėgsiu, o ir apie mėgėjų lygas mažai žinojau. Tačiau ta reklama suveikė. Atėjo daug naujų žmonių, susiformavo labai stiprus branduolys, kuris išliko iki šiol. „Drama“ dabar mums yra ne tik sportas – tai mus suvienijusi bendruomenė.
Su klubu nemažai keliaujate. Ką, be pergalių ir pralaimėjimų, dar parsivežate iš turnyrų svetur?
Ugnė: Aš į tai žiūriu pirmiausia kaip į komandos formavimą. Žinoma, aikštelėje visada norisi pergalių, naujos patirties ir azarto. Tačiau išvykose mes susipažįstame visai kitoje aplinkoje, už aikštelės ribų, ir tampame draugėmis, o ne tik komandos narėmis. Taip pat labai įdomu pamatyti, kaip mėgėjų futbolas išvystytas kitose šalyse, koks ten varžovių lygis.
Deimantė: Keliones planuojame taip, kad suderintume sportą ir poilsį. Vieną dieną žaidžiame, o kitas skiriame šalies pažinimui – einame į žygius, lankome turistinius objektus. Keliaujame kaip viena didelė šeima. Futbolas dažnai yra tik kelionės pradžia.
Per savaitę kartu praleidžiate nemažai valandų. Ko treniruočių metu, be futbolo taktikų, dar mokotės?
Deimantė: Mes suvažiavusios iš visų Lietuvos kampelių – studentės, dirbančios ar pasilikusios Kaune po studijų. Esame labai skirtingos, todėl svarbiausia, ko mokomės, – tai komunikacija ir gebėjimas susikalbėti be pykčių. Pas mus komandoje nebūna didelių konfliktų, nes mokomės priimti viena kitą.
Ugnė: Taip, atsiranda emocinis lankstumas. Mokaisi adaptuotis prie kiekvieno charakterio. Jau pažįstame viena kitą ir žinome, kuriai galima neįžeidžiant pasakyti griežtesnį žodį, o su kuria reikia kalbėti švelniau. Ieškome sąlyčio taškų. Todėl mūsų komanda ir nebyra – esame gerai sulipdytos, tai mūsų didžiausia stiprybė.
Ingrida: Komandoje labai plečiasi akiratis, nes skiriasi mūsų profesijos, pomėgiai ir amžius. Būdamos kartu, sužinome apie viena kitos talentus ir juos panaudojame komandos labui. Pavyzdžiui, turnyruose viena fotografuoja, kita rašo straipsnius, trečia prižiūri socialinius tinklus ar padeda su projektais. Kiekviena atneša savo indėlį, ir taip auginame klubą.
Kas yra gera futbolininkė?
Ugnė: Nesavanaudiška žaidėja, kuri mato ir palaiko komandos drauges, ieško geriausio sprendimo visai komandai, o ne sau. Gera futbolininkė nebūtinai turi būti pati techniškiausia – svarbiausia suprasti šalia esantį.
Deimantė: Viską lemia charakterio savybės. Žmonės dažnai mano, kad aikštelėje sėkmę pasiekia tik agresyvūs, garsiai rėkiantys lyderiai, einantys tiesiai į vartus. Bet nebūtinai. Žmogus gali būti ramus, visiškas intravertas, bet aikštelėje – nuostabus žaidėjas. Futbolo esmė – komanda, vienas lauke čia tikrai nieko nepadarysi. Jei nebendrausi ir nesuprasi komandos, jokių rezultatų nebus.
Ingrida: Labai taiklus Deimantės pastebėjimas. Pas mus ateina ir intraverčių, ir ekstraverčių. Dažna naujokė atsineša baimę, neužtikrintumą, ypač jei kamuolį spardė tik vaikystėje, mokykloje arba tiesiog prisižiūrėjo Pasaulio čempionato ir nusprendė pamėginti. Mes priimame visas, nepriklausomai nuo jų lygio. Vienai pavyksta iš karto, kita mokosi lėčiau. Stengiamės kiekvieną padrąsinti, parodyti judesius, techniką, kad su kiekviena treniruote jaustųsi tvirčiau ir grįžtų ne tik dėl sporto, bet ir dėl bendruomenės.
Kokia jūsų vizija klubui ir futbolui Kaune? Ką norite miestui duoti ir ko tikitės iš jo?
Ingrida: Man pirma į galvą šovusi mintis – norėčiau, kad ši komanda gyvuotų tol, kol būsime pensininkės, ir tuomet kartu žaistume vaikščiojimo futbolą (juokiasi).
Ugnė: Kalbant apie miestą – trūksta infrastruktūros. Su šia problema susiduria daugelis sporto šakų. Žiemą visi supuola į tas pačias sales: vaikai, vyrai, moterys, tinklinis, rankinis, salės futbolas. Vietų rasti beprotiškai sunku, ne visos mokyklos įsileidžia. Labai norėtųsi didesnio supratimo, kad mėgėjų sportas irgi yra svarbi visuomenės dalis. Mes reprezentuojame Kauną – vežame miesto vardą į užsienį, po visą Lietuvą, pačios organizuojame turnyrus ir kviečiame kitus klubus. Labai džiaugiamės, kad Kauno savivaldybė jau porą metų remia mūsų projektus.
Mūsų kaip komandos lūkestis – gyvuoti ir augti. Norime, kad kiekviena atėjusi mergina čia rastų savo saugų kampelį, kur po rutinos, darbų ar šeimos reikalų galėtų tiesiog „nusinulinti“. Būna, ateini pikta po blogos dienos, pasibūni su merginomis, pasportuoji, išsikrauni ir grįžti namo su šypsena. Mums nereikia, kad kiekviena norėtų važiuoti į varžybas ar siektų profesionalių aukštumų – užtenka noro būti bendruomenės dalimi.
Ingrida: Šiais metais jau buvome Maljorkoje, Lenkijoje, šį savaitgalį vykstame į Latviją, turime pakvietimus į Graikiją bei Portugaliją. Keliaujame tikrai daug, o viską dengiame iš savo kišenės: salės nuomą, aprangą, keliones, inventorių – viskas tik iš treniruočių mokesčio. Todėl didžiausia svajonė būtų rasti nuolatinį rėmėją.
Ugnė: Tai būtų nuostabu, bet surasti rėmėją moterų mėgėjų futbolui be galo sudėtinga. Esame maža niša, visi didieji finansai Kaune nukreipti į krepšinį, „Žalgirį“ ar „Hegelmann“. Dėl to šiek tiek liūdna, bet tikimės, kad ateityje požiūris pasikeis.
Ingrida: Bet norisi ir pasidžiaugti – kasmet organizuojame „Dramų taurę“ ir turnyrui rėmėjų tikrai randame. Esame labai dėkingos tiems, kurie metai po metų prisideda prizais, pavyzdžiui, „Maistas sportui“, „Fantazijos.lt“.
Komandoje turime valdybą, mums galima skirti 1,2 % GPM paramą. Bet, žinoma, svajojame apie generalinį rėmėją, kuris ateitų ir pasakytų: „Mes norime jus rengti, užsidėkite mūsų logotipą.“.
Ką daryti norinčioms prisijungti prie „Dramų“?
Ingrida: „Drama“ turi aktyvius feisbuko ir instagramo puslapius. Jei tik kyla noras – tiesiog parašykite žinutę. Priimame visas nuo 18 metų. Esame mėgėjų komanda, turime žaidėjų ir iki 50-ies metų. Nereikia jokios specifinės ar brangios aprangos. Pirma treniruotė nemokama – ateikite, pabandykite, pamatysite, ar patinka.
Už ką sergate Pasaulio futbolo čempionate?
Ugnė: Mano širdis kasmet plyšta, nes negaliu išsirinkti vienos komandos. Šiemet dalyvauju dviejuose totalizatoriuose, kuriuose pasirinkau skirtingus favoritus (juokiasi). Šiaip sergu už anglus ir prancūzus, bet kai juos pasirenku – jie niekada nelaimi, nors talento krūva. O emociškai labai noriu, kad Portugalija su Ronaldo, prieš jam išeinant į pensiją, pagaliau paimtų šią taurę – šis žmogus atidavė nerealiai daug jėgų futbolui.
Deimantė: Mano širdis priklauso Argentinai, bet čempionatuose visada palaikau Ispaniją.
Ingrida: Mano situacija panaši į Deimantės. Abi palaikome Ispaniją, nors kasdienybėje sergame už skirtingus klubus („Realą“ ir „Barcą“). Bet rinktinių turnyruose Ispanija man visada yra numeris vienas. Tiesa, mano širdyje taip pat yra vietos Portugalijai ir Ronaldo.
