Išgirdus žodį „kurortas“, mintys iškart nuvinguriuoja į smėlėtus pušynus, saulėtą jūros pakrantę, alėjas, kuriomis nerūpestingai vaikštinėja įdegę žmonės, ir, žinoma, atostogas. Tuo tarpu monografijos terminas dažniausiai asocijuojasi su darbymečiu ir ilgais vakarais bibliotekos kamputyje.
Architektūros istorikė Viltė Migonytė-Petrulienė šiuos iš pažiūros nesusijusius kontekstus virtuoziškai sujungė ir praėjusių metų pabaigoje išleido savo pirmąją monografiją apie kurortus „Weekendų miestai ir priemiesčiai. Kaip buvo kuriami modernūs kurortai tarpukario (1918–1940) Lietuvoje“. Viltė taip pat yra ir projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ architektūros ir paveldo programos „Modernizmas ateičiai“ kuratorė.
Sveikinu išleidus monografiją! Jūsų pagrindiniai moksliniai interesai – XX a. architektūros istorija ir kurortologija, apsigynėte daktaro disertaciją tarpukario architektūros tema, prisidėjote prie kurortų gidų maršrutų, tad šią temą tyrinėjate nuosekliai. Papasakokite, kada susidomėjote architektūra ir viena iš jos gijų – kurortais?
Džiaugiuosi, kad rengdama monografiją turėjau galimybę dirbti su profesionalia recenzentų (Marija Drėmaitė, Rasutė Žukienė, Vasilijus Safronovas) ir leidyklos „Lapas“ komanda.
Smalsumą ir pastabumą poilsiui skirtai architektūrai augino Druskininkai. Nors šis miestas man visuomet buvo veikiau antrieji namai nei kurortas, turėjau galimybę stebėti radikaliai kintančią aplinką. Pamenu, kokia nuostabi Druskininkų panorama atsiverdavo nuo sanatorijos „Nemunas“ stogo ir kaip poilsiautojai būriuodavosi pušyne prie kino teatro. Vėliau matydavau juos smaližiaujančius ledų burbuliukus iš grakščių metalinių taurelių. Jau visai netrukus su draugais užklysdavome į apleistas sanatorijas, ieškodavome lobio, gaudydami aidą šūkaudavome buvusiuose fizioterapijos gydyklų kiemuose. Antrąjį Nepriklausomybės dešimtmetį prasidėjo franšizių bumas, keliais etapais neatpažįstamai pakeitęs miesto veidą. Elegantiško postmodernistinio gydyklų bokšto vietoje atsirado vandens parko nusileidimo kalnelių pynės, senamiestyje – daugiau blizgančių ir įmantrių fasadų, kurių horizonte atsivėrė „Žvaigždžių karų“ mašinas primenanti „Snow Arena“.
Rimtesnis susidomėjimas kurortine architektūra kilo dar pirmaisiais menotyros bakalauro studijų metais. Niekada nedvejojau, kad interesų sritis bus architektūra, o tapusi pokyčių spurto Druskininkuose liudininke, tinkamesnio tyrimo objekto nė negalėjau sugalvoti. Taigi, ėmiausi giliau analizuoti šiuolaikines kurorto transformacijas. Taip atėjo ir kita tema antrojoje studijų pakopoje – naujo ir seno miesto santykis. Kaip žinia, Druskininkai suklestėjo XX a. pradžioje, todėl romantiškų formų vilų architektūra prašyte prašėsi ieškoti sąsajų ir kėlė vis daugiau klausimų: kodėl pastatai vasarotojų poilsiui buvo statomi būtent tokie, kas lėmė šio žavaus dekoratyvumo paplitimą, ar skirtingų kurortų pastatų formos turi panašumų, o jei skiriasi, tai kodėl, ar kurortai buvo skirti tik poilsiui, kas dar juose veikė? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų mėginau ieškoti atsakymų humanitarinių mokslų disertacijoje, tačiau skirtingų vasarojimo vietų funkcinių tipų aptarimas nebuvo įmanomas be to meto kultūrinių ir socialinių aktualijų pažinimo. Taip atkeliavau į labai plačią ir nepaprastai daug nuorodų turinčią Lietuvos kurortų architektūros tarpukariu temą.
Jūsų monografijoje Lietuvos tarpukario kurortai tyrinėjami ne tik iš architektūrinės, bet ir iš istorinės bei socialinės perspektyvų. Kokių neseniai susikūrusios valstybės aspiracijų galima pastebėti tyrinėjant kurortus? Kuo ši tema aktuali šiais laikais?
Čia svarbu pažymėti vieną pagrindinių Lietuvos kurortų atkūrimo tikslų, dar prieš priimant Lietuvos kurortų įstatymą ir gerokai išplečiant kurorto sąvoką XX a. 4 dešimtmečio pradžioje. Po Pirmojo pasaulinio karo, be būtinosios infrastruktūros atkūrimo, buvo ieškota ir kitų su socialine gerove susijusių klausimų sprendimų. Tarpukario miestuose ir miesteliuose didėjant naujakurių skaičiui, iškilo ir labiausiai to meto Lietuvos gyventojus alinusių susirgimų ūmėjimo grėsmė, todėl susirūpinta Lietuvos gyventojų sveikata. Dar pirmąjį tarpukario dešimtmetį nacionaliniu lygiu nutarta ligonių srautus nukreipti į du mineraliniais vandenimis garsėjančius kurortus – Birštoną ir, kiek vėliau, Likėnus. Žinoma, įvertinant nelengvo pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio užmojus, ne mažiau svarbu buvo ir skatinti ekonominį visuomenės potencialą. Pramoginio turinio atkūrimo istorija Palangoje šiame kontekste galėtų būti labai geras pavyzdys, kai 1921-aisiais nutarta sekti „europinio maštabo kurorto“ vizija.
Apskritai žvelgiant į neilgą tarpukario kurortų istoriją, mano supratimu, pati idėja atspindi naujo gyvenimo modelio, galinčio padėti užtikrinti socialinį stabilumą, paieškas. Ar panašūs siekiai yra ir šių laikų kurortų kūrėjų programose? Sunku pasakyti, kaip ir apibrėžti, apie kokį stabilumą būtų galima kalbėti. Gal ekonominį?..
Minėjote, kad knygos pavadinimas „Weekendų miestai“ yra tiesioginė citata iš specializuotų leidinių. Tarpukariu ypač populiarūs Vakarų pasaulio akcentai žaismingai atskleidžia pagrindinį kurorto uždavinį – pateikti modernaus ir laisvo gyvenimo utopiją. Kokiomis priemonėmis buvo bandoma sužavėti ir pritraukti poilsiautojus? Ar jos buvo veiksmingos?
Visų pirma, per tuometės žiniasklaidos šaltinius, ypač specializuotą, kurortiniam turiniui apžvelgti skirtą spaudą. Čia svarbų vaidmenį atliko vakarietiškų produktų (šokoladų, viskio, cigarų, maudymosi kostiumų, grožio bei higienos prekių ir kt.) reklama. Antra, tam tikromis veiklos formomis ir jų įvairove, kuri praturtino poilsiautojų vasarojimo kasdienybę, pramoginis turinys pradėtas derinti su reabilitacinio gydymo paslaugomis. Tikėtina, kad tai buvo veiksminga ir pelninga, juk kurortais tuomet skelbdavosi net ir jais oficialiai nepripažinti miestai bei priemiesčiai, pavyzdžiui, Kazlų Rūda, Viekšniai, Jurbarkas, Pasvalys ir kiti.
Ar galime užčiuopti tarpukariu susiformavusius poilsiavimo įpročius ir šiais laikais?
Manau, kad taip. Per trumpiau nei du dešimtmečius kurortinė aplinka labai pasikeitė. Daugelį šių pokyčių ženklų tikrai galime įžvelgti ir šiandien, visų pirma – išlaisvėjusią poilsiavimo kultūrą. XX a. 3 dešimtmetyje apie bendras maudykles dar buvo galima tik pasvajoti, o išdrįsusiems kartu išsimaudyti tekdavo ir nekuklią baudą sumokėti, o po gero penkmečio apie tokius ribojimus jau niekas nebekalbėjo, net ir nudistų saulės vonios tapo gana įprastu reiškiniu. Kitas gerai atpažįstamas kurortinis fenomenas – poilsis ištisus metus. Jau 4 dešimtmetyje statytose sanatorijose ar vilose buvo galima apsistoti ne tik šiltuoju sezonu. Pastatuose buvo įrengiamas šildymas, o dinamiškas kurortinis turinys kurhauzuose prailgindavo kurortaujančiųjų apsilankymus. Tikiu, kad daugeliui puikiai pažįstamas ir vadinamasis „pagalvės mokestis“, daugelyje Lietuvos kurortų pradėtas rinkti nuo 4 dešimtmečio pradžios, o kai kur ir dar anksčiau.
Kaunas, to meto moderni sostinė, daug dėmesio skyrė laisvalaikio kultūrai. Knygoje rašote, kad miesto dalis buvo paskelbta kurortu, turėjusiu 12 pliažų, o aplink Kauną susiformavo rekreacinės gyvenvietės (Kačerginė, Kulautuva ir kt.). Ar dėl didelės gyventojų koncentracijos ir išaugusio poreikio Kauno ir apylinkių kurortai turėjo savitumo visos tarpukario Lietuvos kontekste?
Vadinamosios pakaunės poilsiavietės ne tik administracine, bet ir idėjine prasme tarpukariu buvo to meto sostinės urbanistinėje įtakos zonoje, todėl jose tirščiausiai reiškėsi miestiškos gyvensenos formos. Sakyčiau, kad tai ir yra didžiausias šių vietovių savitumas. Ir, nors modernybei būdinga „miesto-satelito“ idėja minimuose kurortuose tiesiogiai išplėtota nebuvo, vis dėlto labai aiškiai galima įžvelgti šio principo bruožų, pavyzdžiui, Aukštojoje Panemunėje. Miesto kultūros ir modernių statybos tradicijų skverbimąsi į atokesnes Kauno kurortines vietoves liudija ir 1939 m. rengtame Miestų statybos įstatyme numatytos teritorijų plėtros galimybės. Pagal jas naujai steigti ar plėsti esamus miestus ir miestelius leista net ir fabrikų rajonuose ar prie didelių susisiekimo stočių. Tiesa, panašiu metu šiuose kurortuose atsiranda ir kur kas impozantiškesnių gyvenamųjų namų, kuriuose susijungia sostinės moderniosios minties įtaka su vietinės kurortinės architektūros raiška.
Vilte, šalia plataus kitų veiklų spektro, kuruojate ir „Kaunas 2022“ dalį – programą „Modernizmas ateičiai“. Kokius renginius ir veiklas planuojate šventiniams metams?
Penkerius metus su kolegomis ir partneriais intensyviai dirbome, siekdami geriau pažinti Kauno modernizmą kaip reiškinį ir suprasti tarpukario laikotarpiu užgimusios architektūros prasmę šiuolaikiniam miestui. Gilinomės, ką ir kiek šis palikimas reiškia šiandienos kauniečiams, ar ir kuo yra / gali būti aktualus mūsų svečiams, ieškojome ir naujų formų, kuriomis būtų galima jį permąstyti bei kūrybiškai atskleisti. Parengėme daug spalvingų tarpdisciplininių projektų, pasakojančių ne tik mūsų, bet ir visos Europos modernizmo istoriją, kurioje, tikiu, atrasime daug motyvacijos ir ateities miesto kūrimui. Vienas iš jų – „Kūrybiškos Europos“ kofinansuojama tarptautinė modernizmo interpretacijų paroda „Modernism for the Future 360/365“ („Modernizmas ateičiai 360/365“). Kartu su kitais modernistinių miestų partneriais iš Lvovo, Brno, Kortrijko ir Tel Avivo kvietėme įvairių sričių menininkus pažvelgti į modernizmą kaip savotišką kultūrinių nuorodų sistemą ir sukurti XX amžiaus pastatams dedikuotus projektus. Siekiant, kad kūriniai susisietų ne tik su fizinėmis pastatų formomis, bet ir su istorinėmis specifinės vietos reikšmėmis, procesas buvo papildytas diskusijomis ir susitikimais su vietos bendruomene, architektūros istorikais, paveldo specialistais. Daugiau nei metus trukusio kūrybiško bendradarbiavimo rezultatas pristatytas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo savaitgalį buvusiame centrinio pašto rūmų pastate ir veiks 4 mėnesius, lydimas papildomos programos (diskusijų, susitikimų, pristatymų).
Tiek programos partneriai, tiek ir mes daug dėmesio skyrėme santykio su vietos bendruomene mezgimui. Projektas „Klostės“ – dar vienas geras šios draugystės rezultatas. Daugiau nei 500 kauniečių ir rajono gyventojų per dvejus metus kartu su airių vizualiųjų menų atstove Aideen Barry kūrė filmą, įkvėptą Kauno modernistinės architektūros ir magiškojo miesto paslaptingų istorijų. 64 minučių juosta, susidedanti iš atskirų novelių, kurta stopkadro animacijos technika. Visi filmo atlikimo darbai tapo atskirais kūrybiniais procesais, įtraukusiais įvairių pomėgių ir interesų bendruomenės grupes: kūrybinio rašymo entuziastai atskirų dirbtuvių metu rašė scenarijų, Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro konditerijos mokytojai ir mokiniai kepė milžiniškus modernistinių pastatų tortus, tapusius ikoniniu filmo rekvizitu, su profesionaliais aktoriais filmo scenose savo vaidybinius gebėjimus išmėgino daugiau nei pusė šimto miestiečių. Didžioji projekto premjera planuojama 2022-ųjų birželį, o iki vasaros tikimasi šią juostą kaip sėkmingą kolektyvinį debiutą pristatyti užsienio filmų festivaliuose.
Ruduo mūsų komandai bus ne mažiau intensyvus. Simboliškai programos veiklų pradžią 2018 m. žymėjusi tarptautinė modernizmo konferencija sugrįžta. Šį kartą dviejų dienų renginyje pristatysime pačius įspūdingiausius savo ir partnerių modernizmo interpretacijų projektus. Rugsėjo 21 d. bus skirta mūsiškėms, o 22 d. – tarptautinėms praktikoms. Su nekantrumu laukiame šio renginio, nes jame susitiks žymiausių Europos universitetų, galerijų atstovai bei kūrėjai, turėsime galimybę įvertinti ir pačių sukauptas žinias bei patirtis, atverti erdvę diskusijoms ir kūrybiškumui.
Interviu pabaigti norisi tuo, kuo pradedate savo knygą. Monografijos pradžioje pateikiate Paulio Valery citatą: „Pasakyk man, ar neteko vaikštinėjant po miestą pastebėti, kad vieni trobesiai nebylūs, kiti – kalba, o treti – net dainuoja?“ Kurie pastatai, kokia architektūra dainuoja jums?
Pirmiausia – žinoma, kurortų, nes tai asmeniška. Plačiau tyrinėjant ji tikrai uždainavo, nors akivaizdu, kad toli gražu ne viską dar išgirdau. Viliuosi šią įdomią muzikinę-architektūrinę kelionę dar tęsti ateityje. Taip pat esu įsitikinusi, kad ir Kauno modernizmas turi savo džiazo melodiją, kurios improvizacijų kokybė labai priklauso ir dar ilgai priklausys nuo to, kiek patys būsime pajėgūs ar norėsime ištempti styginius, suderinti klavišinius, sutepti pučiamuosius… ir atrasti geriausiai skambančias melodijas. Dabarčiai ir ateičiai.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2022 m. sausio nr. „Modernistai“.
