Kristina Lažauninkaitė ir Luisas Marrufo Gonzalezas, kaip ir aš, gyvena Kačerginėje. Dalijamės tą pačią laiptinės plovimo savaitę, jie kantriai kenčia mano katino riksmus balkone, jie skolino savo „V60“ ir „Chemex“ kavinukus, kai knietėjo išbandyti, ir pasakojo apie jų panašumus bei skirtumus. Kad nori Kaune atidaryti kavinę, žinojau beveik nuo pažinties pradžios. O dabar joje, įsikūrusioje Kauno senamiestyje, Jonavos gatvės pradžioje, pavadintoje „Koffee Lab“, ir susitinkame – pasikalbėti apie kavą, kuri jungia žmones, ir kaimynystę, skirtingą ir panašią įvairiose jų gyventose šalyse.
Mano pirmas klausimas bus labai tiesmukas ir trumpas. Kodėl kava? Kodėl iš visko, ką gali pasiūlyti skonių pasaulis, judu pasirinkote kavą?
Luis: Pradžioje, kai persikėliau į Europą, visiškai nebuvau kavos mėgėjas. Viskas prasidėjo gal prieš trejus metus, kai gyvendamas Barselonoje įsidarbinau viešbutyje. Tada susipažinau su kavos specifika, rūšine kava ir visomis to subtilybėmis. Galima sakyti, tada pradėjau savo kelią kaip kavos profesionalas. Bet su kavos gėrimu kaip kasdieniu ritualu mane supažindino Kristina.
Kristina: Tiesą sakant, kai prieš dvylika metų susitikome Kanadoje, vis susitardavome tokioje tinklinėje kavinėje išgerti kavos. Šių susitikimų metu vienas kitą vis geriau ir pažinome. Bet idėja atidaryti savo kavinę mums gimė gyvenant Barselonoje.
Luis: Aš esu iš labai karšto Meksikos regiono, todėl kasdien gerti kavą man nebuvo įprasta. Tik per tuos susitikimus su Kristina ir gimė meilė kavai bei jos kaip kasdienio ritualo supratimas.
Vis minite rūšinę kavą. Gal galite paaiškinti, ką tai reiškia?
Luis: Yra tokia asociacija – SCA (Specialty Coffee Association). Jų užduotis – reguliuoti kavos kokybę. Kava turi būti ne masinės gamybos, turėti aiškią kilmės vietą, netgi tam tikrą vertinimo skalę. Ši kava dažniausiai būna rinkta rankomis, ne mašinomis, dažnai iš šeimos verslų, mažų ūkių. Ir, žinoma, tokiai kavai svarbus skonis, pupelių, jų skrudinimo kokybė. Aišku, visa tai šiek tiek iškelia ir kainą, nes, kaip sakiau, tai nėra dideli verslai.
Kristina: Man patinka faktas, kad pirkdamas šią kavą palaikai kitą mažą šeimos verslą, mažą ūkį, kuriame žmonės viską renka savomis rankomis. Šie žmonės kiekvieną kavos pupelę atrenka patys, atskiria blogas nuo gerų.
Na, gerai, galime gerti rūšinę kavą ir ja domėtis, bet juk tam nebūtina atidaryti kavinės. Kodėl nusprendėte nerti į šį verslą? Supratau, kad svajojote nuo pat Barselonos.
Kristina: Kava man nėra tik verslas. Kava man – santykis. Dabar jau mano senelio nebėra, tačiau su juo turėjome kavos gėrimo ritualą – kaskart susitikę gerdavome kavos. Per kavą užsimezga ir yra palaikomos draugystės bei ryšiai. Todėl iš Barselonos grįžau su svajone ką nors sukurti savo mieste, susigrąžinti ryšius, kuriuos kadaise praradau, galiausiai sujungti žmones. Kava juk jungia žmones.
Ar kava jau spėjo jus sujungti su aplinkiniais? Kokie jūsų kavinės kaimynai ir kaip kuriasi santykis su jais?
Luis: Jau susipažinome su šokoladinės savininkais. Tai irgi „tarptautinės“ poros verslas. Taip pat gražiai draugaujame su manikiūro salono savininke. Ji kiekvieną rytą ateina pas mus nusipirkti kavos. Taip pat ir šio namo, kuriame įsikūrusi kavinė, gyventojai ateina išgerti kavos. Kavinės ir laiptinės durys visai prie pat. Pirmieji „Koffee lab“ klientai buvo kaimynai.
Kristina: Taip, todėl mes juos matome kasdien, sveikinamės vieni su kitais, teiraujamės, kaip kam sekasi.
Plėtojant kaimynų temą, būtų labai įdomu išgirsti kiekvieno jūsų kaimynystės patirtis. Vaikystę leidote skirtingose šalyse, daug keliavote, daug kur gyvenote. Kristina, esi iš Kačerginės, nedidelio miestelio Kauno rajone. Koks jis ir kokia buvo tavo kaimynystė vaikystėje?
Kristina: Oi, viskas labai pasikeitė ir, manau, į gerą pusę. Dabar aplink tiesiog daugiau žmonių, galinčių padėti ištikus nelaimei. Anksčiau aplink mano tėvų namą beveik nieko nebuvo. Turėdami nelabai bendrauti linkusius kaimynus mes praktiškai buvome patys sau. Kaip vaikui man tikrai buvo labai sunku, nes tiesiog neturėjau draugų. Buvau viena mergaitė, aplinkiniuose namuose gyveno tik berniukai. Ir šiaip atrodo, kad bendruomeninis gyvenimas dabar kur kas aktyvesnis. Anksčiau visi gyveno savo uždarus gyvenimus savuose burbuluose.
Luis: Aš pirmą kartą atvykau į Kačerginę prieš 12 metų, tad irgi matau pokyčius. Anksčiau ten nieko nebuvo. Tik miškas ir Kristinos tėvų namas. Dabar viskas atrodo gerokai bendruomeniškiau.
O kokia kaimynystė Meksikoje? Iš pažiūros atrodo, kad turėtum jausti didelius skirtumus tarp savo gimtosios šalies kaimyniško gyvenimo ir lietuviškojo, kur viskas vyksta daugiau mažiau už uždarų vartų ir durų. Nors, kaip ir kalbėjome, matyti šioks toks bendruomeniškumo proveržis, bet prigimtimi čia esame uždaresni kitam.
Luis: Šiaip viskas daugiau mažiau panašu.
Kristina: Bet jūs juk visi tokie „ei, labas“ ir panašiai.
Luis: Na, taip, bet gal čia labiau kultūriniai dalykai. Iš savo patirties nepamenu jokio stipresnio ryšio su kaimynais Meksikoje. Gal dėl to, kad mes labai artimi šeimos rate? Gal dėl to, kad niekada negyvenau daugiabutyje, visada name? Meksikoje viskas buvo aptverta siena. Ne tvorele, o siena, beveik lygia su namu, tad buvai atitvertas nuo kitų keturiomis aukštomis sienomis. Nesupraskite klaidingai, ten, kur gyvenau, nebuvo nesaugu, gal labiau taip siekta privatumo. Manau, kad gyvenančių daugiabučiuose ryšiai tvirtesni, kaimyniškesni. Kas yra kaimynystė, supratau tik Kanadoje, kur nuvykau studijuoti. Tada jau teko su kitais dalintis ne tik tą patį aukštą ar koridorių, bet ir kambarį. Nepaisant to, manau, esu geras kaimynas. Visada laikausi bendrų taisyklių.
Kristina: Aš jam visada sakau, kad kaimynai labai svarbūs, visi turime būti artimi vienas kitam, nes, jei kas nutinka kaimynas, gali būti ir dažnai būna pirmas, į kurį kreipsiesi.
Luis: Man atrodo, labai svarbu bendruomenėje gerbti vienam kitą. Gyvendamas daugiabutyje turi suprasti, kad tavo laisvė negali varžyti kito laisvės.
Jums teko gyventi ne vienoje šalyje – kalbėjote apie Kanadą ir Ispaniją. Gal galite pasidalinti, kokių kaimynystės bruožų pastebėjote šiose iš pažiūros stipriai besiskiriančiose valstybėse?
Kristina: Oi, Ispanijoje gyvenome išties įdomioje kaimynystėje! Muy loco! Viskas labai priklauso nuo konteksto ir apskritai žmonių, jų kultūros ir pasaulio supratimo. Ispanijoje man buvo labai sunku. Turėjome kaimynę, kuri mūsų atvirai nemėgo ir kaltino nebūtais dalykais.
Luis: Ji tikrai norėjo su mumis susidoroti!
Kristina: Gal dėl to, kad turėjo nuosavą būstą, o mes butą tame name tik nuomojome, ji manė galinti daryti ką nori. Rėkdavo ant mūsų iš balkono!
Luis: Bet gal čia dėl aplinkos, dėl paties rajono?
Kristina: Na, taip, gyvenome blogame, bet labai įdomiame Barselonos rajone – Raval. Sako, kad nusikaltimų atžvilgiu nebuvo geriausias pasirinkimas ten gyventi, bet buvo labai įdomu.
Luis: Nebuvo vien blogai. Tai emigrantų rajonas, pilnas sunkiai dirbančių žmonių. Daugelis jų tikrai malonūs vieni kitiems.
Ir juk Barselonoje subrendo jūsų kavinės svajonė. Tad, jei grįžtume prie pokalbio pradžios, knieti sužinoti apie bendrą kavos ir kavinių kontekstą Kaune. Jei kava jungia, koks jūsų santykis su kitais kavinių savininkais?
Kristina: Tikrai bandome susipažinti su kitų kavinių savininkais. Vienas kitą kavos bendruomenėje gana gerai žinome. Manau, labai svarbu vienas kitą palaikyti. Mėgstu lankytis keliose kavinėse Kaune ir visada jas pagiriu. Net rekomenduoju kitiems. Nematome kitų kaip konkurentų. Esame didelė, bet kartu ir maža bendruomenė. Ypač čia, Kaune. Kaip sakiau, kava sujungia.
Svarbu, kad žmonės neskubėtų gerti kavos. Negali juk greit jos maktelt ir vėl kažkur bėgt.
Pastebėjau, kad ne tik kavą imate iš mažų ūkių. Maža kepykla kepa ir pyragus, kuriuos siūlote kavos gerėjams.
Kristina: Norime dalintis tuo, kas patiems patiktų, todėl esame gana išrankūs.
Luis: Tiesą sakant, buvo gana sunku rasti kepyklą, kuri atitiktų mūsų įsivaizdavimą. Juk nesinori prie rūšinės kavos tiekti paprastą bandelę iš tinklinės kepyklos. Todėl siekėme surasti kepėją, kuris kepa kasdien, po nedaug, gali visada tiekti šviežią duoną ir pan.
Kristina: Mums labai svarbu viską pradžioje išbandyti patiems. Ir kavą, ir kepinius, kad būtume užtikrinti dėl to, ką patiekiame.
O kaip paruoštą kavą siūlote gerti, kad geriausiai suprastume jos skonį?
Kristina: Jei supranti kavos kokybę, skonį, tai būtų espresso. Bet, žinoma, kiekvienas esame skirtingas, todėl sakyti „gerk tą ar aną“ neteisinga. Bet visada rekomenduojame gerti kavą be cukraus!
Luis: Aš visada rekomenduoju gerti americano. Tai būtų mano pasirinkimas. Jei žmonės mėgsta pieną kavoje, tada flat white. Šiaip vertėtų nebijoti ir mėginti skirtingas kavos rūšis. Pavyzdžiui, Afrikos kava yra vaisinė ir rūgštesnė, todėl žmonės kažkodėl bijo ją gerti.
Seniau visi gerdavo labai stiprią, smarkiai skrudintą kavą, kurios kartumą bandydavo užgožti cukrumi. Tokiu atveju geri cukrų su trupučiu kavos.
Kristina: Todėl ir norime nešti kavos kultūrą Kauno žmonėms ir plačiau edukuoti apie kavą, parodyti, kad kava nėra cukrus, daug pieno ir sirupas. Tokie dalykai tiesiog naikina gerą kavą.
Luis: Aš mėgstu kavą lyginti su baltu vynu. Yra žmonių, kurie į baltą vyną deda ledo kubelius. Kai ledas ima tirpti, vynas praskiedžiamas vandeniu ir tu nebetenki pirminio skonio, aromato bei spalvos. Lygiai tas pats ir su kava.
Kristina: Svarbu, kad žmonės neskubėtų gerti kavos. Negali juk greit jos maktelt ir vėl kažkur bėgt. Aš tikiu, kad pamažu ateina mėgavimosi kava, siekio ją suprasti kultūra.
Luis: Ir mes norime būti jos dalimi.
