Vaikštinėdama po vieną europietiškiausių Kauno miesto gatvių – Putvinskio gatvę, kaskart nužvelgiu visas autentiškas tarpukario modernizmo pastatų duris, atgimusias restauratorių rankose, ir akimirką stabteliu dėmesį sutelkusi į vieną ar kitą balkoną. Užkylu bei nusileidžiu vienu iš dviejų mieste veikiančių funikulierių, jungiančiu centrą su Žaliakalniu.
Ir toliau tęsiu savo patyriminę pažintį po profesorių, akademikų, muziejų ir kultūros gatvę, kurioje būdama visuomet keliu sau klausimą: „Ar yra bent menkiausia priežastis, dėl kurios nenorėčiau čia gyventi?“ Atsakymas: turbūt ne. Tai supratau apie šios gatvės istoriją ir dabar čia vykstančias veiklas šnekučiuodamasi su Kauno menininkų namų darbuotojomis bei pagrindinėmis Putvinskio gatvės dienos organizatorėmis – Asta Volunge ir Agne Bagdžiūnaite.
Papasakokite apie Putvinskio gatvę. Kuo ji ypatinga jūsų akimis?
Asta: Visos gatvės turi savo istoriją. Ir įdomiausios yra tos, kuriose visuotinė persipina su asmeniniais prisiminimais. Putvinskio gatvė – viena tų, kuriose prisiminimų turi skirtingos kartos, skirtingų pažiūrų, klasių ir net subkultūrų žmonės. Putvinskio gatvėje, kuri kadaise vadinosi Kalnų ir S. Nėries, prisiminimų turi ir darbo klasės žmonės, kasdien kilę laiptais į tuometinę Radijo gamyklą, ir hipiai, sovietiniais laikais svajoję apie nepriklausomybę, ir senoji Kauno bohema. Čia net sugyveno lietuviai, romai ir užsieniečiai. Aš pati, besimokydama Kauno dailės gimnazijoje, kasdien keliaudavau į mokyklą ir kirsdavau šią gatvę – su draugėmis užsukdavau į Kauno menininkų namus ir vis pakritikuodavau rengtas parodas. Tuomet atrodė, kad vertinu ekspertišku žvilgsniu.
Tikiu, kad kiekviena gatvė turėtų turėti savo dieną ir ją švęsti.
Agnė: Tiesą sakant, aš Putvinskio gatvę atradau tik tuomet, kai įsidarbinau Kauno menininkų namuose – mat pati esu kilusi iš Šilainių rajono. Tikriausiai niekam ne paslaptis, kad žmonėms, gyvenantiems toliau nuo centro, miestas dažniausiai atsiskleidžia truputį kitaip, iš kitos perspektyvos. Ta perskyra tarp centro ir rajono egzistuoja ir šiandien, nors visuomet norėjosi, kad ji nebūtų tokia ryški.
Asmeniškai man Putvinskio gatvė niekuomet nebuvo išskirtinė, bet dabar apie ją galvoju kaip apie itin svarbią miesto istorijos dalį. Tikiu, kad kiekviena gatvė turėtų turėti savo dieną ir ją švęsti. O mes tik bandome parodyti, kaip įvairiai galima tai daryti – kuriant pačią gatvę ir jos aplinką.
2017 metų kovą išleidome „Kauno pilno kultūros“ numerį pavadinimu „Kvartalas“. Vienas iš pašnekovų – tuomet KMN laikinai vadovavęs Justinas Kalinauskas – pastebėjo, kad Putvinskio gatvę iš esmės galima vadinti kultūrine erdve. Ar pritartumėte?
Asta: Ši gatvė buvo laikoma prestižine nuo pat jos įkūrimo XX amžiaus pradžioje, laikinosios sostinės laikotarpiu. Čia gyveno ir dirbo Antanas Žmuidzinavičius su žmona Marija Žmuidzinavičiene-Putvinskaite, dailininkės Domicelės Tarabildienės šeima, tuometiniai diplomatai, kūrėsi net Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (dabartinis Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus). Sovietmečio laikotarpiu čia vyravo truputį kitokia kultūra: gatvėje iš milicijos bendrabučio girdėjosi ir akordeonu akompanuojamos dainos, ir tuometinės valdžios nemėgtas rokas. Atgavus nepriklausomybę, toje pačioje gatvėje veikė vienas pirmųjų naktinių klubų, barai Kauno menininkų namuose ir Velnių muziejuje. Buvo visko.
Dabar Putvinskio gatvėje jungiasi, o kartais gal net ir rungiasi nugyventa istorija ir dabartis. Arba tai, kaip skirtingos kartos ir atskiri žmonės supranta kultūrą, – turbūt todėl dabar čia galima rasti kone visus besikeičiančio Kauno elementus: nuo miesto simboliu tapusios tarpukario architektūros iki parodų verslo centre, priešais kurį vyksta protestai ir riedlentėmis važinėja paaugliai. Mano akimis, kultūra turi būti gyva ir pilna kontrastų, o Putvinskio gatvėje jų tikrai daug.
Pastatas, kuriame dabar veikia Kauno menininkų namai, 1930 m. pastatytas pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Rašoma, kad statinys buvo skirtas Vatikano diplomatinei atstovybei Lietuvoje, tačiau nunciatūra čia taip niekad ir neįsikūrė. Kaip jūs jaučiatės kasdien besidarbuodamos šiose istorinėse patalpose?
Asta: 1971 m. Putvinskio gatvės 56-asis namas buvo perduotas kultūros bendruomenei ir tapo menininkų, muzikantų, aktorių susirinkimo vieta. Vyresnės kartos Kauno menininkų namų lankytojai turbūt iki šiol puikiai prisimena pastatą kaip ne tik kultūrinį, bet ir avangardo, atgimimo judėjimo centrą. Tai, ką darome šiandien, labai skiriasi nuo tų laikų, tačiau tęsiame viziją ir stengiamės suteikti erdvę naujoms, aktualioms ir ne visada patogioms idėjoms bei jų išraiškoms.
Pažiūrėjus iš viršaus, Kauno menininkų namų salė yra kryžiaus formos. Pasak legendų, po scena yra fontanas, už jos – vitražai, vaizduojantys graikų meno mūzas, ir sienos su puošniomis sovietinėmis gipsatūromis. Šiuos savotiškai vienas kitam prieštaraujančius elementus papildo renginiai, kuriuose šiuolaikinio meno ir kultūros metodais nagrinėjamos istorijos ir šiuolaikiškumo, politikos ar feminizmo temos, skaitoma queer poezija ir net rengiamos stovyklos pabėgėlių jaunimui. Ši istorinė eklektika ir galimybė per kultūrą reflektuoti ar net keisti tai, kas aktualu dabar, mano manymu, – vertingiausia, ką siūlo kultūra. Džiaugiuosi turėdama galimybę prie to prisidėti šiuo visomis prasmėmis intensyviu istoriniu laikotarpiu.
Galbūt turėsite galimybę patekti į užrakintus kiemus ar laiptines, pašniukštinėti muziejų užkaborius ar žaidimo forma patyrinėti detales, kurių šiaip nepastebėtumėte.
Agnė: Pastatas iš tiesų erdvus – jame netrūksta šviesos, todėl dirbti tikrai malonu. Kaip Asta ir sakė, labai svarbu paminėti, kad Kauno menininkų namai buvo tarsi menininkų karjeros starto vieta – čia vykdavo įvairūs kūrybiniai eksperimentai, kurie nebūtinai atitikdavo visų skonį. Norisi tradiciją tęsti ir toliau, per daug nekreipiant dėmesio į autentiškumo klausimus.
Retkarčiais atrodo, kad Kauno menininkų namų veiklą stengiamasi suskliausti, tarsi ji neturėtų nieko bendro su pasaulyje vykstančiais reiškiniais ir būtų tik Kauno kultūros istorijos dalis. Bet geriau pradėkime nuo to, kad Kauno menininkų namų pastato architektas amato mokėsi Romoje, įvairūs avangardiniai judėjimai toli gražu prasidėjo ne Kaune, o bohemos laikas, kai visą dieną buvo galima pasėdėti bare, neatitinka šiuolaikinės realybės ir to nereikėtų romantizuoti – dėl alkoholio pertekliaus žmonės dažnai susilaukdavo tragiško likimo. Kauno menininkų namai aktyviai veikia ir šiandien – nors pastatas istorinis, dažnai veiklos yra susijusios su šiuolaikiniais mus supančiais kontekstais.
O kaip čia atsidūrėte? Kokie vėjai atnešė į šią kultūrinę erdvę?
Asta: Po mokslų dailės gimnazijoje, studijų Kauno dailės fakultete ir darbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre pajutau, kad menas nekuria tokio pokyčio, kokį norėjau matyti. Nusivylusi pasukau į socialinę, edukacinę sritį, dirbau su socialiai pažeidžiamomis visuomenės grupėmis, ėmiausi lyčių studijų. Nuo mano studijų laikų situacija kultūros lauke pasikeitė, o Kauno menininkų namuose atsirado galimybė sujungti man svarbias sritis, tad ir atėjau čia su sava vizija, kurią turiu galimybę išpildyti.
Agnė: Prieš kurį laiką atėjau koordinuoti vieno projekto ir pamačiau, kad čia – puiki erdvė vystyti įvairią su šiuolaikiniu menu susijusią veiklą ir įtraukti žmonių grupes, nebūtinai tiesiogiai dirbančias su kultūra ir menu. Man patiko būtent šis Kauno menininkų namų veiklos aspektas. Kartu ši vieta yra tarpdisciplininė institucija, apimanti labai įvairias sritis, atverianti galimybes bendradarbiauti su mokslo, politikos, aktyvizmo atstovais ir leidžianti vystyti tyrimais grįstus ilgalaikius projektus.
Ar kaimynai įsitraukia į jūsų organizacijos veiklas? Jeigu taip – į kokias dažniausiai ir kokiu būdu?
Asta: Putvinskio gatvės diena švenčiama jau keletą metų ir renginys kasmet būna kiek kitoks. Prieš karantinui pakeičiant renginių formatus, ši šventė sukviesdavo kaimynus – žmones ir institucijas, kurie galėdavo siūlyti savo veiklas ir taip prisidėti prie šventės. Esame turėję visko: nuo parodų ar ekskursijų iki šaltibarščių, kuriais vaišino kaimynas, išsinešęs į gatvę stalą.
Šią dieną čia apsilankę galite gatvę pamatyti ar patirti vis iš naujo, kitaip. Galbūt turėsite galimybę patekti į užrakintus kiemus ar laiptines, pašniukštinėti muziejų užkaborius ar žaidimo forma patyrinėti detales, kurių šiaip nepastebėtumėte. Kitokią, naują prieigą siūlome ir šiais metais.
Turbūt metas konkrečiau pakalbėti apie tai, dėl ko čia ir užsukau, – Putvinskio gatvės dieną. Šiuo renginiu siekiate sužadinti kaimynų dėmesį ar apskritai visų miestiečių?
Asta: Šiais metais Putvinskio gatvės diena ypatinga tuo, kad vyksta net kelių didelių renginių kontekste. Jungiamės su „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojamu antruoju Didžiosios Kauno mito trilogijos renginiu „Santaka“. Tą patį savaitgalį mieste vyks daugybė skirtingų renginių, užpildysiančių Laisvės alėją ir senamiestį.
Iš patirties žinome, kad bankas gali tapti valgykla, o parkas gali virsti kažkieno privačiu kiemu.
Kūrybiško šurmulio mieste bus apstu, tad šįkart Putvinskio gatvės dienos metu nusprendėme lankytojus pakviesti panagrinėti gatvės-kiemo idėją, dalyvaujant autorinėse kūrybinėse dirbtuvėse ir patiriant kylančių menininkų kūrinius, sukurtus specialiai šiai dienai. Gegužės 21-osios popietę Putvinskio gatvė taps gyva kūrybinio potyrio erdve, į kurią užsukę žmonės galės su profesionalių kūrėjų pagalba patirti tą gatvę-kiemą ir savo dalyvavimu prisidėti prie viso kūrybos proceso.
Jūsų tinklalapyje rašoma, kad nuo pirmo grindinio XX a. 3 dešimtmetyje iki dabar ši gatvė visada buvo pilna kultūros, įdomių asmenybių ir kuriozų. Galiu tik pritarti – tai miestiečiams puikiai pristatėte nuo 2017 m. vykstančiose Putvinskio gatvės dienose. Gatvė vienai dienai kasmet tampa bendru kiemu, kuriame tyrinėjama gatvės istorija, vyksta dirbtuvės, interaktyvus gatvės žaidimas „Fantazariumas“. Kaip istorinės miesto gatvės diena atrodys šiemet?
Agnė: Kol kas dar sunku tiksliai atsakyti, kaip ši diena atrodys, nes viskas labai priklauso ir nuo oro, ir nuo žmonių įsitraukimo. Labai tikimės, kad žmonės galės patyrinėti savo santykį su aplinka, miestu, gatve ir jos objektais. Viliuosi, kad taip bus užmegzti nauji ryšiai ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su Putvinskio gatvės aplinka. Stengsimės, kad šį kartą šventė tiesiog įsiurbtų žmones.
Pirmiausia pradėsime nuo vadinamųjų sekretų kūrimo, o artėjant Putvinskio gatvės dienai pakviesime mūsų vidiniame kiemelyje palikti savo kūrybos dėlionę – sukurti mažąją istoriją po stiklo šuke. Paties renginio metu kviesime tiesiogiai dalyvauti įvairiose vietose menininkų vedamose dirbtuvėse, pamatyti performansą ar parodą. Galima sakyti, kad dieną sudarys dvi dalys: vienoje vyks profesionalių, jau didesnę patirtį įgijusių menininkų vedamos dirbtuvės, o kitoje dalyvaus atrinkti menininkai, Putvinskio gatvės dienos programai teikę savo pasiūlymus ir kūrybines idėjas.
Ar šios iniciatyvos padės sužinoti įdomybių apie šios ypatingos gatvės istoriją, ar esate numatę kitą kryptį?
Asta: Žinojimas gali būti labai įvairus. Jis gali ateiti skaitant knygą ar dalyvaujant ekskursijoje, bet gali ateiti ir kuriant, liečiant, kalbantis su kaimynu ar pasineriant į meditatyvias kūrybines praktikas. Siekiame, kad dalyvaujantys Putvinskio gatvės dienoje kasmet atrastų šį tą naujo ne tik apie šią gatvę, bet ir apie savo santykį su ja, jos erdve, istorija. Taip pat tą santykį ir kurtų. Įdomybių tikrai galime pažadėti, o gatvės istoriją šiais metais kviečiame patirti šiek tiek kitaip.
Agnė: Putvinskio gatvės metu vyksiančiose dirbtuvėse ir kituose kūrybiniuose užsiėmimuose norime pakviesti žmones pagalvoti apie erdvių funkcijas, jų kaitos svarbą. Iš patirties žinome, kad bankas gali tapti valgykla, o parkas gali virsti kažkieno privačiu kiemu. Drauge keičiasi ir miestas. Kas būtų, jei mieste išplistų pėsčiųjų gatvės, tokios kaip Laisvės alėja? Galbūt kai kurios gatvės taptų tiesiog vienu dideliu bendru kiemu, kur žaidžia vaikai ir pro asfaltą skverbiasi augalai? Niekada negali žinoti.
