Pamenu savo pirmą apsilankymą „Kolibryje“. Buvo gili žiema, pūga, nuo kalno į centrą teko pusiau slysti, pusiau klampoti. Primigusioje K. Donelaičio gatvėje ryškiau švietė nedidelis medinis namas. Tiksliau, pirmojo aukšto langai, o pro vis prasiveriančias duris virto garas ir jį spinduliavę literatai.
Viduje kvepėjo sausainiais, iš senovinio virdulio veržėsi arbata. Svečiai spietėsi tarp knygų stirtų. Dalis skaitinių jau lentynose, ką tik sukaltose iš nebereikalingų palečių ir nuteptose mėlynai. Nesimatė tradicinių knygynams užrašų „Detektyvai“, „Romanai“, „Biografijos“. Viskas pagal leidyklas, nedideles leidyklas, kurių gausa, įsprausta į tokią nedidelę patalpėlę, neigė bet kokius svaičiojimus apie prasmingo spausdinto žodžio mirtį.
„Žinai, man atrodo, kad jūs čia jau šimtą metų veikiate“, – sakau Indrei Gaučienei, knygyno šeimininkei, tvarkančiai Kauno rašytojų ką tik atneštų knygų stirtą. „Aš ir pati kartais nebesuprantu, kiek laiko čia esu“, – juokiasi ji. Bet tas šaltas žiemos vakaras atsitiko mažiau nei prieš metus!
2021 m. gruodį, galbūt savo gimtadienio proga, o gal ir ne, į „Kolibrio“ atidarymą pakvietė filosofas, leidyklos „Hubris“ įkūrėjas Viktoras Bachmetjevas ir visais knygyno klausimais visiems iškart liepė bendrauti su Indre. Jie – buvę bendramoksliai, netyčia susitikę Birštone. Netyčia Viktoras rado patalpas, o visa kita jau dėsninga. Indrė kelerius metus dirbo akademiniame knygyne Vytauto Didžiojo universitete, vėliau kurį laiką ilsėjosi nuo šio darbo. Dabar K. Donelaičio gatvėje sukasi nebe viena, turi pagalbininkę Viliją.
Nemažai žmonių jau tapo nuolatiniais lankytojais, ateina vos paskelbus apie naujai gautas knygas. Kitus pirmąkart praverti duris patraukia Ukrainą palaikantys plakatai languose. Treti tiesiog prisėda arbatos, riešutų, pokalbio. Ar patikrinti, kaip sekasi jų knygoms. Kaip tik mums prisėdus pasikalbėti, knygyne dairėsi Rolandas Rastauskas. Yra ir knygų anglų kalba skyrius, pildomas įvairių leidyklų seniau išleistais ar naujais grožinės literatūros vertimais, taip pat gidais. Skyrius plečiasi, nes užsieniečių vis daugiau užsuka, jie iš pradžių susidomi mediniu namu, o tuomet ir lietuvių literatūra.
„Metai – tik pati pradžia, dar trūksta daug asortimento, dar liko leidyklų, kurių nepristatome“, – kuklinasi Indrė ir čia pat suskaičiuoja, kad šiuo metu „Kolibryje“ prekiauja jau pusšimčio leidyklų knygomis, taip pat ir pavienių leidėjų, pačių autorių. Neretai kauniečių rašytojų knygas įsigysite iškart su autografu. Dėmesio sulaukia kiekvienas, bet jei reikėtų išskirti skaitytojų favoritus, tai būtų „Kitos knygos“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Odilė“. Pastarosios naujienų Kaune kitur nelabai ir rasi. Renkantis iš didžiųjų atsižvelgiama į tai, ką siūlo kiti knygynai ar prekybos centrai – jei kažkas labai graibstomo išleista, verčiau vietą lentynoje užleisti nišiniam dalykui. „Vasarą sulaukėme daug pirkėjų, tai maloniai stebina, nes kitur pardavimai šiltuoju metų laiku paprastai krenta“, – pastebi Indrė ir spėja, kad pirmojo gimtadienio tebelaukiantis knygynas vis dar populiarėja. Ji juokiasi, kad apie apčiuopiamą pelną kalbėti sudėtinga: „Arba kūryba, arba verslas.“
Būna „Kolibryje“ praleidžiančių valandą, dvi. Tokie ir grįžta. Pirmąkart užsukę, dar žiemą, net dėkodavo, kad ši vieta atsirado: „Atrodo, darom gerą darbą, žmonės pasiilgę gerų knygų pasirinkimo vienoje vietoje.“ Apie popierinių knygų populiarumo mažėjimą šioje vietoje nėra ką ir kalbėti. Galbūt todėl, kad nuo skaityklių ir ekranų žmonės pavargsta. Be to, internetu gali įsigyti bet ką, bet jei gerai žinai, ko nori. O pasklaidyti keletą knygų, pamąstyti, kuri šiandien atitiks nuotaiką, pasikalbėti su pardavėju pačiai Indrei yra smagiau. „Knyga juk meno kūrinys, viršelis masina atsiversti, tekstą papildo kiti elementai, ir vis dažniau dailininkai su rašytojais dirba drauge – gyvai nepamatęs neįvertinsi.“
Žmonės nori renginių, skaitymų, ir mums pačioms norisi erdvę išnaudoti.
Klausiu Indrės, iš kur žino, ką rekomenduoti, jei žmogus ieško „ko nors įdomaus“. „Būtinai pasiklausiu, kas žmogui artima, kokios nuotaikos nori. Pastebėjau, kad dabar skaitytojai ieško šviesos, pozityvo. Vis dažniau rankos tiesiasi prie lietuvių autorių, poezijos, kiti paprašo ko nors dar neatrasto, ne paties populiariausio.“ Kaip tik mūsų susitikimo dieną vienai moteriai Indrė pasiūlė kaunietės Neringos Daniulaitienės eilėraščių rinkinį. Pirkėja nesiginčijo: „Jei jums patinka, tai ir perku.“ Visų knygų perskaityti „Kolibrio“ vadovė neturi galimybės, bet skiria laiko užsakymams, perverčia naujienas, klausosi sugrįžtančių pirkėjų atsiliepimų apie vieną ar kitą kūrinį. Toks visai neįpareigojantis knygų klubas? „Galima sakyti, kad taip. Va, ir mainų dėžutę įsirengėm, galima pasiimti, galima ir atnešti jau perskaitytą knygą.“
Tarp lentynų telpa ir renginiai: skaitymai ir pokalbiai apie knygas, jų pristatymai. Po truputį rikiuojasi ir savo nišas atradusių leidyklų, kurias būtų verta čia pristatyti, sąrašas. Indrei įsiminė kino režisierės Giedrės Beinoriūtės knygos apie operatorių Audrių Kemežį „Akimirksnis spalvoms suderinti“ pristatymas, šiltas ir jautrus, gal šiek tiek ašarotas. O pati autorė minėjo, kad jai, kaip „ne rašytojai“, tokia kamerinė erdvė labai tinkama pasibandymui. „Žmonės nori renginių, skaitymų, ir mums pačioms norisi erdvę išnaudoti, tik viskas, įskaitant organizavimą, užima laiko“, – sako Indrė ir tikina, kad dar ir leidybinių planų „Kolibris“ neturi. „Jei gali nerašyti – nerašyk, o jei gali neleisti – neleisk“, – juokiasi.
Nesinori išeiti. Taip, prisakiau sau šį mėnesį jau nieko nepirkti, bet tos knygos pačios žiūri į mane. Detalė, sustiprinanti sustojusio laiko, kuriame neaktualios mados ir topai, jausmą, – nespalvotos fotografijos ant sienų, sukabintos ne galeriškai preciziškai, o kaip namie. Pirmasis savąsias, sukurtas Kauno gatvėse, čia išeksponavo Remis Ščerbauskas. Dabar užsukę įsižiūrėsite į architektės Onos Marijos Urbšytės sukurtus įdomių meno pasaulio asmenybių portretus iš ciklo „Už kadro“. Įdomu, ar Rastauskas spėjo save pamatyti (nuo lapkričio 8 d. knygyne eksponuojamos Ritos Daukšaitės fotografijos, – red. past.)
