Kolektyviniai sodai – savita ir kontrastinga erdvė, vis dar traukianti architektūros smalsuolius ir mėgstančius urbanistiniuose paribiuose besiskleidžiančius alternatyvius miesto gyvensenos scenarijus. Mažai kas žino, bet Kaunas yra vienas iš margo kolektyvinės sodininkystės reiškinio židinių Lietuvoje. Buvo pagarsėjęs ir apsukriomis avantiūromis. Bet apie viską nuo pradžių, o detaliau – būsimoje mano monografijoje. Nes pajudinus kolektyvinių sodų temą ima skleistis vis naujos, neišsenkančios istorijos.
Po karo visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjus badmečiui daržininkavimas miestuose imtas skatinti kaip būdas gyventojams savo pačių rankomis apsirūpinti maistu. Miestuose likę tušti plotai buvo paskirti daržovių auginimui, o gyventojai paraginti kuo aktyviau įsitraukti. Panašiu metu Stalinas ėmėsi „Didžiosios gamtos transformacijos“ – ambicingo plano visos SSRS mastu statyti užtvankas, hidroelektrines, kanalus ir melioracijos sistemas, siekiant išvengti sausrų ir pakelti žemės ūkio produktyvumą. Vadovaujantis Trofimo Lysenkos, selekcininko Ivano Mičiurino pasekėju besiskelbusio šarlatano, ir „marksistinės biologijos“ idėjomis patikėta žemės ūkio revoliucijos galimybe, taigi pasitelktos ne tik grandiozinės statybos, bet ir imtasi skatinti mėgėjų gamtininkų eksperimentavimą, steigti klubai, rūpintasi Mičiurino idėjų sklaida.
miestiečiai visaip žaidė su kintančiu teisiniu reguliavimu, bandydami pasistatyti kitose teritorijose neįmanomą antrąjį būstą.
1949 m. iš Maskvos atkeliavo nurodymai respublikose imtis aktyvaus mėgėjiškos sodininkystės ir daržininkystės vystymo. Nors tai nebuvo pirmas sprendimas dėl kolektyvinės sodininkystės, bet būtent šį galima laikyti masinio kolektyvinės sodininkystės plėtojimo pradžia Sovietų Sąjungoje. Nutarimu nustatytas ribotas ir ilgus metus nesikeitęs didžiausias sodo sklypo plotas (iki 6 arų mieste ir iki 12 arų už miesto ribų), raginama prekiauti viešojo transporto, traukinių bilietais, kad gyventojai nuvyktų į daržus bei sodus, ir užtikrinti galimybes apsirūpinti sėklomis bei daigais. Lietuvoje tais pačiais 1949 m. pradėti steigti „mėgėjų sodai“ – Kaune, greta dabartinės K. Baršausko gatvės, Juliaus Janonio popieriaus fabriko darbininkų imtas tvarkyti 6 ha plotas. Apie šį atvejį aiškios informacijos išlikę labai mažai, bet žinoma, kad vienas pirmųjų, galbūt ir pirmasis, draugijos ataskaitose minimas pirmininkas buvo pilietis Berachožas, o sodininkai buvo įsikūrę greta Keturių komunarų sodo-parko, kurį patys prižiūrėjo. Sodo sklypų bendras plotas galėjo būti apie 3 ha dydžio, bet teritorija kartu su greta likusiais Kauno tvirtovės gynybinių elementų fragmentais buvo du kartus didesnė. Nors ir smarkiai pakitę, sodai čia išlikę iki šių dienų.
Tik 1953 m. įsteigiama Vilniaus miesto I. Mičiurino vardo sodininkystės draugija. Tai pirmoji oficiali organizacija, kurios interesų laukui tiesiogiai priklausė kolektyvinių sodų kūrimasis. I. Mičiurino vardo draugija galėtų būti laikoma visos Lietuvos sodininkystės draugijos ištakomis, bet vėliau sovietmečio spaudoje šio pavadinimo vengta – „Mičiurininkų“ vardas buvo nutylimas, o pirmąja sodininkų organizacija dažnai įvardijama 1959 m. įsteigta Lietuvos sodininkystės draugija (LSD). Kaunas, kaip Lietuvos kolektyvinės sodininkystės ištakų vieta, tuo metu beveik neminimas. Greičiausiai „Mičiurininkų“ temos vengta dėl pakitusio politinio fono – po Stalino mirties Lysenkos įtaka palaipsniui blėso, jo sumanymai galutinai atmesti mokslo bendruomenės.
Politinei galiai susitelkus Vilniuje, Kaunas ilgus metus tūnojo oficialiojo pasakojimo apie Lietuvos kolektyvinius sodus paraštėje, bet reikšmės neprarado. Kauniečiai oficialią mėgėjų veiklą pradėjo tik 1957 m. (tada patvirtinti Kauno sodininkystės draugijos įstatai). Tačiau jau 1963 m. skųstasi, kad didelė LSD centro valdybos dalis yra iš Kauno ir nepalaiko ryšių su kitais skyriais. Taip pat organizacijoje skyrėsi mėgėjų ir „gamybininkų“ interesai, jų atstovai telkėsi atitinkamai Vilniuje ir Kaune. Kaune egzistavo stiprus sodininkystės specialistų branduolys, čia veikė Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotis, Lietuvos žemės ūkio akademija. Viešuose sodininkų renginiuose dažnai kviestas dalyvauti Tadas Ivanauskas. Pirmasis Lietuvos sodininkystės draugijos pirmininkas ir žurnalo „Mūsų sodai“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas taip pat iki 1953 m. dirbo Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje. Net ir sodininkų veiklos dokumentuose pastebima, kad įkurtos LSD centro valdyba veikė Vilniuje, tačiau valdybos sekcijose ėmė dominuoti kauniečiai. Organizacijų lygmens įtampa bei skirtingi Kauno ir Vilniaus sodininkų požiūriai buvo juntami ilgus dešimtmečius.
Įtampų kolektyviniuose soduose netrūko ir statybų srityje. Nuo pat pirmųjų sodų kūrimosi pradžios čia imtos ręsti įrankiams skirtos pašiūrės, vėliau vasariniai nameliai, kurių statybas valdžia bandė kontroliuoti, o miestiečiai visaip žaidė su kintančiu teisiniu reguliavimu, bandydami pasistatyti kitose teritorijose neįmanomą antrąjį būstą. Individuali statyba miestuose buvo uždrausta, todėl beveik neliko kitų erdvių, kur savo rankomis galėtum susiręsti nors ir nedidelį statinį. Sodai tapo neformalių praktikų vieta, į čia buvo tempiamos nelegaliai gautos statybinės medžiagos, statomi didesni nei leidžiama nameliai, o dalis jų net nuomojami poilsiui. Kauniečiai pasižymėjo ir šioje srityje. Pasižymėjo taip, kad atgarsiai apie jų avantiūras kartais pasiekdavo Ministrų Tarybą ir Maskvos institucijų koridorius.
Sodininkams skirtoje spaudoje ir suvažiavimų metu apie sodo namelių statybas ir tam tinkamus projektus imta kalbėtis nuo pat LSD susikūrimo, bet įtikinti valdžią leisti statybas nebuvo lengva. Vilniuje sodininkams siūlyta imtis sublokuotų, pensiono tipo namelių statybų, o apie 1960 m. Kauno miesto vykdomasis komitetas kolektyviniuose soduose draudė turėti paviljonus, pastatus sargams ir sandėlius įrankiams laikyti. Vėliau statybos leistos, bet periodiškai buvo imamasi ribojimų ir patikrinimų. Kontrolė nesustabdė sodininkų – pastatai soduose toliau dygo kaip grybai po lietaus. 1975 m. vykusio LSD VII suvažiavimo dokumentuose išlikęs priminimas, kad Ministrų Taryba ne per seniausiai ne tik uždraudė individualių (nesublokuotų) namelių statybą, sustabdė naujų žemių kolektyviniams sodams skyrimą, bet gali imtis ir atskirų sodų likvidavimo, jei pažeidimai nesiliaus. Daugiausia tuo metu kliuvo būtent Vilniaus ir Kauno kolektyviniams sodams.
Vos uždraudus statyti nesublokuotus namelius, spaudoje pasirodė pensiono tipo projektų. Pirmasis pensiono tipo sodų namelių kompleksas išdygo netoli Kauno marių. „Marių“ kolektyvinis sodas vadintas eksperimentiniu, sodo išplanavimo projektą rengė Kauno statybos ir architektūros institutas (architektas K. Kurševičius). Išplanavimo projekte numatyta sodų centre įrengti pailgą bendrąją zoną ir joje išdėstyti sublokuotų namelių grupes, kurias iš dviejų pusių supa atskirti nuo namelių sodų sklypai, skirti tik sodininkystei. Principas įkurdinti sodo namelius atskirai nuo sodo sklypų nebuvo naujas – 1969 m. jau rašyta apie taip suplanuotą Kauno rajono valstybinių įstaigų skyriaus kolektyvinių sodų masyvą. Tik dabar nameliai nebuvo blokuojami didelėmis grupėmis, o statomi po vieną arba poromis.
Kaip sekėsi Kauno sodininkams laikytis griežtų statybos apribojimų? Sunkiai. 1973 m. gegužės 22 d. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto (LKP CK) posėdyje buvo nagrinėjamos problemos, aptiktos 1971–1972 m. specialiai sudarytai komisijai tikrinant tvarką soduose. Patikrinta 60 sodų masyvų Vilniaus, Kauno, Druskininkų ir Klaipėdos miestuose. LKP CK posėdžio protokolo prieduose minima, kad Liaudies kontrolė nustatė 4 atvejus, susijusius su medžiagų įsigijimu ir naudojimusi tarnybine padėtimi, Žemės ūkio ministerijos kolektyvinio sodo antrajame skyriuje. Pavyzdžiui, Žemės ūkio darbuotojų profesinės sąjungos Respublikinio komiteto pirmininko I. Gabalio namelio statyboms Vilniuje medžiagos ir technika buvo atvežta net iš Kauno, o tuo rūpinosi Kauno melioracijos statybos trestas. Nemažai dėmesio skirta pačiame Kaune nustatytiems pažeidimams. Po patikrinimų įvairūs viršininkai atleisti iš darbo, kai kurie nameliai galimai atimti.
Šiauliuose bitininkų skyrius ėmėsi gintarinių suvenyrų gamybos, Kauno bitininkai augino agurkus, vykdė „eksperimentus komerciniais tikslais“ ir t. t.
Kaune aptikta ir tai, kad dalis aukštų vadovų statosi vasarnamius (dačias), o ne sodo namus, ir statosi net ne kolektyviniams sodams skirtose teritorijose, bet netoliese esančiose vaizdingose vietose. Nors oficialiai vasarnamių statyba Lietuvoje buvo uždrausta dar 1961 m., bet Kaune, rodos, ne tik nebuvo sustojusi, bet leista paties Kauno vykdomojo komiteto. Pavyzdžiui, iš pareigų galiausiai atleistas Kauno pirmojo statybų tresto gamybos ir technologinės įrangos skyriaus vyriausiasis inžinierius valdiškomis medžiagomis pasistatė 3 kambarių vasarnamį (42,3 kv. metrų ploto), nors „mieste turi keturių kambarių butą“. Net jei šis statinys būtų buvęs pastatytas kaip sodo namelis, vis tiek dydžiu gerokai viršytų tuo metu galiojusią 25 kvadratinių metrų ribą. Netoliese vasarnamius buvo pasistatę ir Pramonės statybos projektavimo instituto grupės vadovas, Kauno dirbtinio pluošto gamyklos parduotuvės vadovas, na, o „Raidės“ spaustuvės gamybos skyriaus vedėjas, prisidengdamas sodo namelio statybomis, kolektyviniame sode esą pasistatė dviejų aukštų gyvenamąjį namą.
Soduose pasitaikydavo ir labiau kultūriškai motyvuotų architektūrinių avantiūrų. 1972 m. Kaune architektas Feliksas Bielinskis sode pasistatė iš kolūkio gautą nedidelį rąstinį svirną, o vėliau jo pavyzdžiu pasekė ir kai kurie kaimynai. Apie sumanymą panaudoti kolūkiams nereikalingus senuosius kaimo statinius ir taip saugoti medinės architektūros paveldą Bielinskis rašė ir sodininkams skirtoje spaudoje, ragino valdžią atkreipti dėmesį į etnografinės architektūros pritaikymo soduose galimybes. Statybos ir architektūros instituto bendrijoje „Banga“, kurioje atsidūrė Bielinskio svirnas, netrūko ir modernių autorinės architektūros sodo namelių pavyzdžių, netikėtų estetinių ir technologinių eksperimentų.
Apsukrumo sodininkams netrūko ne tik statybų srityje, dalis sodų tapo papildomu pajamų šaltiniu – su tuo irgi bandyta kovoti tikrinant ir baudžiant įžūliausius. Pavyzdžiui, 1971 m. LSD VI suvažiavimo metu pristatytame revizijos komisijos pranešime teigiama, kad kai kuriuose bitininkų skyriuose užfiksuotas prekių trūkumas arba gėlių supirkinėjimo ne iš LSD narių atvejai. Panevėžiečiai esą pirko prekes iš kolūkių ir privačių asmenų, užsidėdavo 40 procentų komisinius ir perparduodavo savo parduotuvėje, prekiavo net kiaušiniais ir vynu. Šiauliuose bitininkų skyrius ėmėsi gintarinių suvenyrų gamybos, Kauno bitininkai augino agurkus, vykdė „eksperimentus komerciniais tikslais“ ir t. t. Taigi, sodininkai visais veikimo lygmenimis ir pačiomis įvairiausiomis, net nebūtinai tiesiogiai su sodininkyste susijusiomis formomis siekė asmeninės naudos.
1961 ir 1972–1973 m. vykę tikrinimai toli gražu nebuvo paskutiniai. 1981 m. nuvilnijo dar viena sodininkų disciplinavimo banga, kurią istorikas Vytautas Tininis pavadino Sodo namelių byla. Pasak Tininio, tai buvo bene ryškiausias tuometinio LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus bandymas pažaboti aukštus nomenklatūrininkus. Šios bangos metu 1982 m. vėl apribotos sodo namelių statybos Lietuvoje, o 1984 m. ir visoje Sovietų Sąjungoje. Naujų ribojimų įtvirtinimo pradžią vėlgi galima aptikti LKP CK posėdžių protokoluose. Skirtingai nei 1973 m., šiuo atveju susitelkta į siauresnį žmonių ratą, o dėmesys pirmiausia nukreiptas į Vilniuje ir aplink Vilnių fiksuojamus pažeidimus, ypač į atvejus Vilniaus rajono vykdomojo komiteto soduose „Beržas“, kuriuose sodininkavo nemažai nomenklatūros veikėjų.
Ar tai reiškė, kad Kaune statybos pažeidimų soduose sumažėjo? Greičiausiai ne. Čia ir toliau aktyviai kūrėsi naujos sodininkų bendrijos, joms buvo skiriami vaizdingi plotai greta Kauno marių ir kitose miesto vietose, o apsukrūs kauniečiai ir toliau naudojosi įstatymų spragomis, leidusiomis neapsiriboti gyvenimu standartiniame daugiabučio bute. Sodo nameliai visoje Lietuvoje buvo naudojami kaip antrojo būsto pakaitalas, statuso simbolis ar tiesiog šeimos vasarnamis. Atkūrus nepriklausomybę, 1991 m. soduose leista statyti individualius gyvenamuosius namus arba rekonstruoti sodo namus į gyvenamuosius. Šis etapas į sodus atnešė dar vieną statybų bangą. Ilgus metus drausminti sodininkai pagaliau galėjo sodo sklype daryti tai, ko troško nuo pat kolektyvinės sodininkystės pradžios, – statyti daug ir tai, ko nori patys, o ne tai, ką leidžia iš Maskvos atkeliaujantys nutarimai.
Matas Šiupšinskas šiuo metu atlieka tyrimą „Kolektyvinė sodininkystė sovietmečiu: politinis ir ekonominis lygmuo“ kurį finansuoja Europos Sąjunga (projekto Nr. S-PD-22-15) pagal sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT).
