English
Žurnalų archyvas

„Taip, kaip sukasi pasaulis“. Vida Sniečkuvienė – apie šiaudinius sodus

17 birželio, 2023, Algirdas Šapoka / „Kaunas pilnas kultūros“ | Mėnesio tema, Naujienos

Malonus ir intriguojantis jausmas apima sėdint žymios muziejininkės ir tautodailininkės Vidos Sniečkuvienės su vyru Arūnu kuruojamame Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje. Mūsų pokalbyje apie vieną seniausių išlikusių lietuvių tautos papročių išryškėja ir šiek tiek mistikos, mitologijos ar net buitinės magijos. Šiaudų sodai – tikriausiai matyti visiems. Metas pamąstyti, kiek šiame etniniame mene telpa dangaus ir žemės.

Sakralinė prasmė 

Niekas negali tiksliai atsakyti, kada mūsų krašte paplito šiaudinių sodų gamyba, bet, kaip sako pati pašnekovė, – labai seniai: „Tikėtina, kad šių kūrinių šaknys slypi pas mus, tik vėliau su šiokiais tokiais pokyčiais pasklido aplinkinėse šalyse. Kažką tokio turi ir Lenkija, matėme muziejuose dar sovietmečiu. Bet jų sodai kur kas puošnesni, prikrauti, labai visko daug. Mėgsta naudoti net plunksnas, ką Lietuvoje sutiksi rečiau.“

Donato Stankevičiaus nuotr.

Šiaudai buvo itin reikšmingi lietuvio gyvenime: turėjo sakralinę prasmę, lydėjo nuo gimimo iki vestuvių nakties, minimi ir švenčių papročiuose, ir laidotuvių. Grūdai ir duona, darbas laukuose yra vieni kertinių Lietuvos folkloro kultūros dėmenų, žemdirbiško gyvenimo būdo atributų.

„Mes šiaudus dedame po stalu, virš stalo, teikiame per vestuves, per šventes žmones sodindavo ant jų kūgio. Be to, juk šiaudas simbolizuoja ir duoną, kurios reikšmė ir svarba tautiniame folklore neginčijama. Ir kiek jie energijos gauna, tie šiaudai: pasėji rudenį ir išbūna per šaltį, laukia būti nupjauti per visą sunkųjį, šaltąjį periodą“, – tęsia ilgametė A. ir J. Juškų muziejaus darbuotoja.

Ne bet kas ir ne bet kaip 

„Pirmiausia rudenį reikia pasėti. Dažniausiai sodams naudojami rugiai. Galima ir kvietrugius. Vasaromis būna visko: permirksta, perdžiūva, pajuoduoja, todėl aš juos pjaunu dar žalsvus ir džiovinu. Tada jau pasiimi pundą ir valai. Reikia nuplauti, nužievinti, ištraukti žolytes“, – apie sodų kūrimo procesą pasakoja Vida.

Ji atskleidžia, kad šiaudus reikia palaikyti karštame vandenyje. Jeigu šiaudus ruoši sodo dekorui, t. y. paukščiams ar lankstiems ornamentams, laikyti reikia ilgiau. Jei pačiam sodui, užtenka trumpiau, apie tris valandas, kad būtų stangresni. Be to, labai svarbu šiaudus lygiai susikarpyti, kitaip neišeis tikslios geometrinės formos. Turi būti geras ruošinys, sudarytas iš vienodų jungčių: tik taip sodas bus tobulai simetriškas.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Sodų daryti negalėjo bet kas: tuo užsiimdavo pribuvėjos ar žolininkės. Bet procese dalyvaudavo ir daugiau žmonių: šias moteris samdydavo jaunieji, duodavo kūlį šiaudų, patys traukdavo ir sakrališkai padavinėdavo rišėjai. Toks procesas turėjo didelę simbolinę reikšmę ir buvo lydimas ne vieno prietaro.

Kurdamas sodą turi visąlaik stebėti, skaičiuoti – ne tik dėl to, kad gali pasitaikyti blogas šiaudas, netinkamo ilgio ar suskilęs. Tai kruopštumo ir meditatyvaus susikaupimo reikalaujantis procesas, kurio tiesiog nepaskubinsi. „Gaminant namuose turėjo būti visiška rimtis. Niekas negalėjo triukšmauti, net vaikams nebuvo leidžiama dūkti ir lakstyti. Sakoma, pinant šiaudus nusileidžia sodo dvasia, kuri gali išsigąsti ir pabėgti. Tuomet ta šeima ar jaunieji nesugyvens, pyksis, lydės negandos“, – tęsia V. Sniečkuvienė.

Dar blogesnis ženklas – sulūžęs ar sugadintas sodas. Tai gali užtraukti net ir nelaimę. Todėl išties, kai esi išsiderinęs, supykęs ar išsiblaškęs, negali pinti šiaudų. Turi būti visiškai ramus, susikaupęs.

Galiausiai, tobulai pagamintas sodas turi lengvai suktis. Kaip sukasi pasaulis, taip sukasi ir sodas. Jeigu kūrinys stringa, išlieka statiškas, vadinasi, kažkas atėjo su bloga mintimi ar nedorais ketinimais. Galbūt intencija, su kuria buvo kuriama, nebuvo skaisti ar teisinga.

Donato Stankevičiaus nuotr.

„Kai Ukrainoje prasidėjo karas, pradėjau daryti didelį sodą. Labai sunkiai sekėsi. Atrodo, tave stumia nuo jo, neleidžia. Vis lūžo, nesisekė. Bet padariau. Tuomet prasidėjo žūtys, vaikai, Buča. Reikėjo angelų, sode juos pasodinau. Nežinojau, kaip padėti, beliko sukurti sodą. Iš to, kaip sekėsi jį daryti, kaip buvo sunku, bet visgi pavyko, manau, ir karas toks bus. Sunkus, skausmingas, bet baigsis gerai. Sodą atidavėme ambasadoriui, tikiuosi, jis pasiekė Ukrainą“, – pasakoja pašnekovė.

Laimę lemiantys dirbiniai 

Šio tautinio papročio svarbą rodo ir tai, kad sodai buvo gaminami tik ypatingoms progoms – gimus vaikui ar laidotuvėms. Taip pat per svarbiausias šventes, Velykas ir Kalėdas: „Turbūt visi žino iki šių dienų išlikusį paprotį per vestuves išpirkti nuotaką. Per tuoktuves reikdavo išpirkti ir sodą. Be to, buvo sakoma, kad jeigu kuriant sodą nebuvo trikdžių, viskas vyko sklandžiai – ir sąjunga bus patvari, ilgaamžė.“ 

Iki šiol tikima, kad per šventes padovanoti šiaudiniai sodai neša į namus darną ir tvarką. Todėl šie šiaudiniai kūriniai neturtingame žemdirbių gyvenime ilgai atstojo dovanas.

„Esu radusi 6 ar 8 dainas apie tai, koks tas sodas ypatingas. Kad jame viskas yra. Ir dangus, ir šaltinis, ir vynuogių uogos, ir obuoliukai, ir paukščiai. Jis turėjo itin didelę simbolinę, folklorinę reikšmę ano meto lietuvių gyvenime“, – pabrėžia Vida.

Simbolizmo čia daug: su Vida kalbamės ir apie rojaus sodus, Dievo sodus. Pasak senovės papročių žinovės, tai reiškia tvarką. Senovės lietuvio, žemdirbio, sode (tiek šiaudiniame, tiek tikrame) tilpo visas jo pasaulis. Čia negalėjo būti jokio chaoso. Labai dažnai sodo viršutinę ir apatinę dalį sudaro dvi piramidės: viena žiūrinti į viršų, kita į apačią. Tai simbolizuoja, be abejo, dangų ir dausas, požeminį pasaulį. O viduryje galima išvysti gyvybės medžio, sodo augalų ar gyventojų simboliką. „Kaip tikrame sode galima rasti paukščių, taip ir mano kuriamuose soduose jų apstu. Folklore apdainuojamas paukštis yra tarpininkas tarp dangaus ir žemės, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Jis atneša žinią.“ 

Naujoji karta 

Kaip kiekvienas dailininkas, taip ir kiekvienas tautodailininkas turi savo stilių, kurį nusako įvairios šios meno rūšies kūrimo smulkmenos. Vieni mėgsta iš plonesnių šiaudų, kiti iš storesnių. Be to, kiekvienas kūrėjas turi savo mėgstamiausias geometrines formas, struktūras, simbolius ir prasmes.

Kiek sodų kūrėjų yra Lietuvoje? Pašnekovė teigia, kad dabar – jau nemažai, nors vėlyvuoju sovietmečiu ši tradicija buvo beišnykstanti: „Kai pradėjau, nebuvo mokytojų, iš kur semtis patirties. Viską išmokome tyrinėdami, ieškodami ir žiūrėdami. Mačiau, kokie sodai yra muziejuose, nuotraukose, kaimuose, klausinėjau, kokie būdavo anksčiau, konspektavau ir bandžiau sukurti savo pasaulį.“

Dabar sodų kūrėjų yra jau ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – tarp jų nemažai ir Vidos mokinių ar draugų. Egzistuoja net sodų kūrėjų asociacija, burianti bendruomenę, organizuojami įvairūs mokymai, dirbtuvės, laisvalaikio užsiėmimai ir jaunimo edukacijos.

Žmonių įdėtos reikšmės 

Virš stalo, prie kurio kalbamės, kabo įspūdingo grožio šiaudinis šedevras. Šešėlių žaismu akį traukiantis objektas hipnotizuoja ir vis nukreipia dėmesį nuo pokalbio.

„Labai daug metų savanoriavau neįgaliųjų stovykloje Monciškėse, ten mokiau rišti sodus. Sykį sutikau žmogų, kuris dėl negalios pats nieko negalėjo padaryti, bet jam labai svarbu buvo būti šalia. Ir jis prisiminė sodą, kuris kabojo vaikystės namuose, bet pats negalėjo jo atkurti, todėl papasakojo viską, ką atsimena. Kaip atrodė, kokie simboliai jame buvo“, – prisimena tautodailininkė.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Prisiminimais dalijasi ir jos kuruojamo muziejaus lankytojai, kurių čia netrūksta, atvyksta ir mums kalbantis. Vida mena vieną kuklią močiutę, kuri palaukė, kol visi išeis ir liks tik jos dviese, – jaudinosi, kad neapsikvailintų prieš gimines. „Ir ji man sako – aš tikrai neklystu, būdavo ne tik sodai, būdavo ir aitvarai. Ir jie nebuvo tapatinami, visuomet buvo įvardyti atskirais vardais, atskirais kūriniais, nors metodologija ir panaši“, – pirštu į kampe kabantį ilgauodegį aitvarą primenantį šiaudinį kūrinį rodo pašnekovė.

Siekia tarptautinio įvertinimo

Šiaudinis sodas dar vadintas liktoriumi, voru, pajonku, pajonkėliu, dangumi, pasauliu, rojumi, sietynu, reketuku, rekėžiu, krijeliu, aitvaru, miestu, žarondėliu ir buvo rišamas visoje Lietuvoje. 2017 m. sodų rišimo tradicija įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. 

Šiemet Lietuva jau tikisi ir tarptautinio pripažinimo. Kaip Kauno art deco architektūra laukia būti įtraukta į UNESCO paveldo sąrašus, taip ir sodai – į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Kultūros ministro Simono Kairio pavedimu Lietuvos nacionalinis kultūros centras įpareigotas koordinuoti šiaudinių sodų tradicijos nominacinės bylos rengimo procesą. Tam suburta darbo grupė, kurią sudaro Lietuvos nacionalinio kultūros centro, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Vilniaus etninės kultūros centro specialistai, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto ekspertai, taip pat nevyriausybinės organizacijos, asociacijos „Dangaus sodai“, vienijančios sodų rišėjas, nariai.

krmuziejus.lt