Gegužės 31 d., penktadienį, 18 val. Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje atidaroma neeilinė paroda. Joje – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamas tarpukario Lietuvos diplomato Prancūzijoje Antano Liutkaus sūnaus Perkūno Liutkaus užfiksuotas fotografinis pasakojimas apie 1964-ųjų kelionę į „laisvės salą“ ir Fidelio Kastro romaną su prancūzų studente.
Nors pats autorius pabrėžia, kad nuotraukos darytos neprofesionalia įranga (Voigtländer) ir neturi meninių pretenzijų, tai itin įdomus to meto istorinis liudijimas, nukeliantis mus į porevoliucinius Kubos metus ir leidžiantis pamatyti šios šalies lyderį netikėtame amplua.
Beveik 6 dešimtmečius neviešinti kadrai
P. Liutkaus tėvas Antanas Liutkus 1937 m. paskiriamas Lietuvos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretoriumi ir drauge su žmona atvyksta į Paryžių. 1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus tris baltų šalis ir, pažeidžiant visas tarptautinės teisės normas, išsireikalavus iš Prancūzijos atiduoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadų pastatus, baltų šalių diplomatams paskiriamas namų areštas Pajūrio Alpių regione. Taip jauno diplomato A. Liutkaus šeima atsiduria Villefranche sur mer miestelyje prie pat Nicos ir nusiperka vilą „America“.
1960 m. A. Liutkus vėl apsigyvena Paryžiuje, kur atnaujina nebeegzistuojančios šalies diplomato veiklą – eina dabar jau neoficialaus Lietuvos ambasados sekretoriaus pareigas. Jis padeda tvarkyti administracinius reikalus Prancūzijoje gyvenantiems lietuviams bei lietuvių pabėgėliams. Tačiau svarbiausia jo, kartu su Jurgiu Baltrušaičiu, užduotis – atstovauti Lietuvai Prancūzijos valdžios institucijose ir įvairiose Rytų Europos išeivių organizacijose. A. Liutkus visąlaik bendravo su keliomis dešimtimis Paryžiuje gyvenusių lietuvių. Staigia mirė 1970 m.
Diplomato sūnus Perkūnas (Una) Liutkus gimė 1939 m. rugsėjo 19 d. Villefranche sur mer miestelyje augęs Perkūnas vaikystėje sėdėdavo Jonui Aisčiui ant kelių, mat poetas Perkūnui buvo tiesiog dėdė Jonas. Buvo ir dėdė Jurgis – prozininkas Jurgis Savickis – Perkūno krikšto tėvas. Namuose nuolat lankėsi Algirdas Julius Greimas, jo rankraščius mašinėle perspausdindavo Perkūno mama. Pradėjus nelabai sektis mokykloje, A. J. Greimas Perkūną mokė rašyti rašinius.
Nicoje įgijęs bakalauro laipsnį ir viešosios teisės licenciją, P. Liutkus persikėlė į Paryžių, kur įstojo į Politikos mokslų institutą. Baigęs studijas, 1964-ųjų liepos mėn. P. Liutkus drauge su maždaug penkiasdešimt prancūzų studentų išvyksta į Kubą, kuri gyveno porevoliucinėmis nuotaikomis. Praėjus beveik šešiems dešimtmečiams P. Liutkaus fotoaparatu užfiksuoti to meto kadrai tampa paroda, kuri 2021 m. buvo pristatyta Arlio mieste vykstančiame bene garsiausias pasaulyje fotografijos festivalyje „Arlio susitikimai“ (Les Rencontres d`Arles). Nuotraukose užfiksuoti kadrai leidžia pažvelgti į legendine figūra tapusio tuometinio Kubos vadovo laisvalaikį, jo meilės su prancūze studente Evelyne Pisjė istoriją. Čia išvystame kitokį F. Kastrą – jis žiūri fotografui į akis, atsipalaidavęs bendrauja, pramogauja. Kokia šių unikalių kadrų atsiradimo istorija?
Porevoliucinė Kuba – prancūzų dėmesio centre
Susidomėjimas porevoliucine Kuba Prancūzijoje buvo nemenkas, mat, norėdama pasigirti laimėjimais, ši Karibų jūros valstybė kvietėsi prancūzų intelektualus. 1960 m. į Kubą vyko tokie rašytojai kaip Žanas Polis Sartras, Simona de Bovuar, aktorius Žeraras Filipas. 1961-aisias režisierius Krisas Markeras sukuria filmą „Cuba Si!“. Rašytoja, žurnalistė Ania Frankos 1962 m. išleidžia esė knygą apie revoliuciją ir jos lyderius F. Kastrą ir Če Gevarą „Kubos šventė“ (La Fête cubaine). Tuo metu dar jauna dabartinė prancūzų kino legenda, fotografė Anjesa Varda vyksta į salą, norėdama užfiksuoti jos pokyčius. Iš Kubos meno ir kino pramonės instituto negavusi leidimo filmuoti, namo režisierė sugrįžo su 1800 nuotraukų, kurias 1963 m. pavertė filmu „Sveiki, kubiečiai“, liudijančiu revoliucijos poveikį bei peržengiančiu kino ir fotografijos ribas.
Kai intelektualai atliko savo darbą, kubiečiai nusitaikė į akademinį jaunimą – Commandante Fidelis Kastras daliai prancūzų studentų atrodė kaip charizmatiška laisvės kovos figūra, laikytas herojumi, pasipriešinusiu „amerikiečių imperializmui“, o pati Kuba – rodėsi kaip laisvės kraštas, kuriantis kažką nauja, iki tol neregėta.
Ilga kelionė į Kubą
P. Liutkus, okupuotos šalies diplomato sūnus, komunizmo idėjas vertino skeptiškai, tačiau tikėjo tautų suverenumo teise. „Visada buvau siekiančiųjų nepriklausomybės pusėje“ – pabrėžia jis. P. Liutkų itin įskaudino Vengrijos įvykiai, 1956 metais numalšintas Budapešto ruduo (su mokyklos draugais surengė protestą prie komunistinio žurnalo redakcijos), žavėjo Alžyro noras išsivaduoti iš Prancūzijos įtakos (todėl lagaminais vežiojo pinigus Alžyro nepriklausomybės kovoms). Tad ir Kubos revoliucija, pasibaigusi diktatoriaus Fulchensijaus Batistos nuvertimu, jam darė didelį įspūdį, pasėjo viltį, kad sala galbūt taps pavyzdine valstybe. Pasak P. Liutkaus, F. Kastras su bendražygiais siekė įgyvendinti savitą Kubos kelią – „Jie tai vadino Sinatros doktrina, pagal šio dainą „My Way“ (liet. „Mano kelias“)“.
1964 m. jaunas, ką tik baigęs Politikos mokslų institutą Paryžiuje, P. Liutkus yra užkalbinamas Paryžiuje sutiktos merginos, dalijusios lapelius su kvietimu važiuoti į Kubą. Pasiūlymo kaina buvusi itin patraukli – „trijų savaičių kelionė su „all inclusive“ (liet. viskas įskaičiuota) turėjo atsieiti tik kokius 500 eurų“ – prisimena jis. Šiam pasiūlymui neatsispiria ir P. Liutkaus bičiulis Žanas Pjeras Osenda, jo draugė aktorė Marija Pisjė bei šios sesuo teisės studentė Evelynė (P. Liutkaus bendrakursė iš Nicos). Alžyro, Vietnamo revoliucijomis degusi E. Pisjė, prasidėjus Kubos revoliucijai, kaip pati teigė, pradėjusi tiesiog karščiuoti. Šiuos ir dar apie penkiasdešimt jaunuolių įvykiai Kuboje itin masino viską išvysti savomis akimis (ir pro mėgėjiško fotoaparato objektyvą).
Kelionės pradžia nebuvo sklandi – Prancūzų valdžiai nedavus leidimo kubiečių lėktuvui tūpti Paryžiuje, jos pradžią teko atidėti dviem dienom. „Lėktuvas, kuriuo skridome, buvo labai senas, „Bristol Britania“. Iš Madrido – į Airiją, kur paragavome airiško viskio, paskui į Ganderį Kanadoje, o galiausiai į Kubą. Po dviejų dienų kelionės atsidūrėme Havanoje“ – prisimena P. Liutkus. Kelionėje į Kubą apie 40 valandų praleidusių studentų laukė dar vienas skrydis – į Kubos Santjagą, kur jų laukė ne tik vykstantis karnavalas, bet ir commandante Fidelis Kastras. Šiandien parodoje eksponuojamas P. Liutkaus fotografinis pasakojimas apie Kubą galėjo būti visiškai kitoks, jei ne pasitaikiusi galimybė itin priartėti prie legendinio revoliucionieriaus.
Netikėtas kvietimas
„Nuvažiavome į Kubos Santjagą, ten aikštėje ruošėsi kalbėti F. Kastras. Buvome apie penkiasdešimties žmonių grupė, atvykome dviem autobusais. Mus nuvedė laiptais ir staiga atsidūrėme toje pačioje tribūnoje kaip ir F. Kastras. Sėdim, matom, jog ateina Če Gevara, Raulis Kastras, F. Kastras. Ir commandante pradeda kalbėti. Kalba labai ilgai, jau naktis ateina, o jis dar kalba. Žmonės atrodė tarsi užburti, juokėsi ir verkė. Apie 200000 minia“ – tęsia istoriją P. Liutkus.
Po mitingo studentams grįžus į nakvynės vietą jų laukė dar viena staigmena – juos trumpam aplankė F. Kastras: „Seserys Pisjė, Žanas Pjeras ir aš sėdame vakarieniauti. Atsidaro durys ir pasirodo Fidelis! Aukštas, stambus, su rusvai žalsva uniforma. Tuo metu jam buvo tik 39 metai. Įsivaizduokite kentaurą, kurio balsas skambus, švelnus. Jis turėjo neįtikėtiną charizmą. Mes dar susitiksime, – pasakė jis, – aš seksiu jūsų kelionę. Po dešimties minučių jo nebebuvo“ – pasakoja P. Liutkus.
Šiam išvykus ir studentams suskubus baigti pertrauktą vakarienę staigmenos nesibaigė – prie P. Liutkaus bičiulių stalo pasirodęs jaunas kariškis pritūpė ir diskretiškai pasiteiravo, ar iš jų grupės kažkas kalba ispaniškai. P. Liutkui atsakius teigiamai, jis buvo informuotas, kad F. Kastras nori dar šią naktį su jais keturiais susitikti – vidurnaktį jų paimti atvažiuos automobilis. Buvo paprašyta kvietimą laikyti paslaptyje ir laukiant kelionės apsimesti, kad miega.
P. Liutkus sakosi tik vėliau supratęs, kad jų kompanijoje buvusi gražioji Evelynė Pisjė patraukė F. Kastro dėmesį ir būtent dėl jos studentai sulaukė šio išskirtinio pakvietimo. „Išeinam į gatvę, pririeda trys juodi automobiliai. Atsisėdu ir jaučiu, jog ant automobilio grindų pilna ginklų, metalas nuolat tarška. Važiuojam apie pusvalandį, pakylame į Siera Maestra kalnus, ten buvo toks mažas viešbutėlis. Įeinam, o ten F. Kastras su kompanija. Pradėjom gerti alų, ėmėm kalbėtis“ – artimesnę pažintį su Kubos lyderiu prisimena P. Liutkus.
F. Kastro kritika Stalinui
F. Kastras svečius pasitiko ką tik išsimaudęs, šlapiais plaukais. Jis visą naktį prabuvo studentų draugijoje, klausinėjamas ir kalbėdamas apie pačius įvairiausius dalykus – futbolą, beisbolą, Prancūzijos istoriją, Paryžiaus komuną, Kubą, cigarus ir t. t.
F. Kastras kalbino visus grupelės studentus klausdamas, ką šie veikiantys, kur studijuojantys. „Atėjus mano eilei pasakiau, kad ką tik baigiau Politikos mokslų institutą Paryžiuje, o mano tėvai lietuviai. F. Kastras pašoko ir ėmė aiškinti, kad jis pradėjo nepasitikėti Stalinu nuo tada, kai tas su Hitleriu sudarė Molotovo–Ribentropo paktą. Nes su suverenitetu negalima žaisti, jis šventas“ – prisiminimais dalinasi P. Liutkus. Parodos autorius pasakoja, kad buvo šokiruotas iš F. Kastro lūpų išgirdęs patvirtinimą to, už ką visą gyvenimą kovojo P. Liutkaus šeima bei jo draugai iš Prancūzijos lietuvių bendruomenės. „Vėliau aš radau tokios P. Kastro pozicijos patvirtinimą knygoje „Kukurūzų grūdas: Fidelio Kastro ir Tomo Borgo pokalbis“ – teigia jis.
„Visą naktį taip ir praleidome užstalėje, atėjo rytas. F. Kastras sako, kad jam reikia dirbti, o mums – išsimiegoti. Todėl turime grįžti į Kubos Santjago miestą. Grįžę žiūrim – mūsų blondinė E. Pisjė dingo. Ji parsirado vėliau, jau po pietų“.
Romanas, kurio neslėpė
„Ilgainiui ta F. Kastro istorija su E. Pisjė tapo žinoma visiems grupės nariams, nes kas kiek laiko ją vis išsiveždavo, ir grįždavo ji tik kitą dieną“ – prisimena P. Liutkus. Apie draugystę su Kubos lyderiu bičiulių rate Evelynė kalbėjo atvirai, teigdama, kad šis ryšys yra tik jos asmeninis reikalas. „Pasakojo, kad Fidelio ilgi pirštai, bet labai švelnios rankos. Ir pats jis nepaprastai švelnus žmogus. Sakė: „Kai atsisega diržą su pistoletu ir numeta ant žemės – tai pats erotiškiausias garsas, kokį esu girdėjusi“, – merginos žodžius prisimena P. Liutkus.
Studentų grupė netruko šiuo ryšiu pasinaudoti: „Pavyzdžiui, kartą atvykome į Havaną ir mus apgyvendino senuose, aptriušusiuose namuose. Pareiškėme F. Kastro simpatijai – perduok savo draugui, jog norime geriau. Nedelsiant buvome apgyvendinti puikiame viešbutyje su dideliu baseinu“ – apie tai, kaip visa 50 prancūzų studentų grupė galėjo mėgautis Kubos lyderio palankumu, pasakoja kelionės metu su fotoaparatu nesiskyręs P. Liutkus.
Tačiau aistros studentų tarpe nerimo, besitęsiant viešnagei komunistuojantys studentai ėmė bruzdėti. „Grupėje prasidėjo kalbos, kad atvažiavome pasižiūrėti revoliucijos, bet gyvename kaip kokie buržua“. Po viešbutyje sušaukto susirinkimo, kuriame dalyvavo ir komunistinio jaunimo lyderiai iš Havanos universiteto, prancūzai, norėję prisidėti prie Kubos revoliucijos įtvirtinimo ir stoti į šalies proletarų bei valstiečių gretas, prieš akis išvydo bulvių laukus. Tuo tarpu P. Liutkus su dvidešimt studentų commandante kvietimu išplaukė jachta žvejoti omarų. „Mus pakvietė į laivą, konfiskuotą iš narkotikų prekeivio. Įlipome, plaukiame. Žiūrime – artinasi Kubos karo jūrų laivyno laivas, iš jo išlipa F. Kastras ir prisijungia prie mūsų kompanijos. Tada jis visą dieną praleido kartu. Būtent tąkart drauge žvejojome omarus“ –unikalių nuotraukų atsiradimo istorija dalinasi P. Liutkus pabrėždamas, kad „Viskas buvo labai paprasta. 1964 m. niekas jo kaip valstybės vadovo dar nesaugojo. Tik vėliau jis jau nieko nebeprisileido, bijojo pasikėsinimų“.
Paklaustas, ar Evelynė artimą ryšį su Kubos lyderiu užmezgė savo noru ir laisva valia, P. Liutkus įsitikinęs: „Ji tikrai mylėjo Fidelį. Buvo 23-ejų, jau mačiusi gyvenimo, ne paauglė. Sakydavo: „Tai Dievo pirštas mane parodė jam“.
Išskyrė politinės pažiūros
Kelionės po Kubą metu užsimezgęs E. Pisjė ir F. Kastro romanas, susirašinėjant laiškais iš viso truko ketverius metus. 1965-aisiais E. Pisjė vėl buvo pakviesta į Kubą ir su F. Kastro praleido pusantro mėnesio. Vėliau saloje lankėsi dar ne kartą, abu susirašinėjo. P. Liutkaus teigimu F. Kastras norėjęs, kad mylimoji pasiliktų, dirbtų Užsienio reikalų ministerijoje ir dėstytų teisę universitete. Norėjo su ja susilaukti vaikų ir netgi į Kubą buvo pakvietęs merginos mamą.
Paradoksalu, tačiau poros nesutarimai prasidėjo dėl nepakankamo F. Kastro kairumo. Jis kritikavo Staliną, sakė, kad Lenino ir Makso idėjos jo niekada nedomino, o proletariato diktatūrą vadino kvaila. Dar didesnių nesutarimų kilo dėl moterų ir homoseksualių asmenų teisių Kuboje, nes, E. Pisjė manymu, Fidelis neskubėjo keisti visuomenėje įsitvirtinusių pažiūrų. Tuo tarpu kaip XX a. antrosios pusės Prancūzijos intelektualinio gyvenimo legenda šiandien prisimenama E. Pisjė buvo viena aktyviausių Prancūzijos kovotojų už moterų bei homoseksualių asmenų laisves.
1968 metais, po Prahos pavasario, F. Kastrui nepasmerkus sovietų invazijos į Čekoslovakiją, Evelynė galutinai nusivilia mylimuoju ir nustoja su juo susirašinėti. P Liutkaus teigimu, F. Kastro laiškai ir toliau kas mėnesį pasiekdavo Evelynę, tačiau ji juos sunaikino. Apie nepaprastą draugystę E. Pisjė, vėliau tapusi Paryžiaus universiteto teisės profesore, parašė dvi knygas. Tuo tarpu nuo gegužės 31 d. iki birželio 23 d. Kauno rajono muziejuje eksponuojama P. Liutkaus nuotraukų paroda „Kuba 1964-ieji“ leidžia į šią meilės istoriją pažvelgti iš itin arti.
Parengta pasitelkiant Perkūno Liutkaus interviu Marie Claire, žurnalui „Nemunas“ ir LRT.lt
Muziejus lankomas III-VII 10:00-17:30.
