Per pastaruosius penkerius metus Kaunas tapo tikra festivalių sostine. Dalis tų renginių nutiko tik kartą, projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kontekste, o kiti išaugo ir tapo atskiru kūnu. Tarp jų – ir gegužės 8–12 dienomis miestą užgulsianti Kauno literatūros savaitė. Šiemet renginys vyks ketvirtą kartą – numatomi literatūros vakarai, tradiciniai skaitymai, susitikimai su rašytojais, pasimatymai su knyga bei naujos iniciatyvos. Apie organizacinius procesus, nuotaikas ir sunkumus pasikalbėjau su pagrindiniais festivalio organizatoriais – Laurynu Katkumi ir Rūta Eidukevičiene.
Laurynai, Rūta, kokiomis nuotaikomis gyvenate laukdami festivalio?
Laurynas: Gyvename intensyviai, laukimu. Mūsų kūdikis – festivalis, kurį metus ruošėme, greitai pasirodys dienos šviesoje, tad labai įdomu, kaip bus sutiktas.
Rūta: Jaučiuosi panašiai. Gyvename džiaugsmais, nors rūpesčių daug. Kuo festivalis arčiau, tuo daugiau visokių netikėtumų nutinka. Dėl to labai smagu, kad turime šaunią komandą, po truputį jungiasi ir naujų žmonių, atsiranda naujų idėjų ir perspektyvų. Širdžiai gera, kad festivalis išvis vyks, – buvo dvejonių, bet jaučiame pareigą tiek prieš mūsų lankytojus, tiek prieš partnerius.
Prieš pirmąją Literatūros savaitę judu kalbino mano kolegė. Minėjote, kad Kaunas neturėjo savo literatūros festivalio – dėl šios priežasties ir nusprendėte taisyti situaciją. Kokie buvo tie pirmieji jūsų kartai?
Rūta: Kilo mintis – ir iš karto ėmėme tą spragą taisyti. Buvome truputį naivūs, tikėjomės, kad viskas bus paprasčiau. Žinoma, 2021-ieji savaime buvo didžiulių iššūkių metai – visgi pats pandemijos įkarštis. Jeigu neklystu, festivalio atidarymas vyko kitą dieną po to, kai buvo leista organizuoti viešus renginius. Galima įsivaizduoti, kaip jautėmės laukdami atidarymo, iki galo nežinodami, ką galėsime ir ar galėsime išvis. Buvo ir politinių iššūkių – prasidėjo neramumai Baltarusijoje, o mes iš ten turėjome svečią. Į namus jis išskrido paskutiniu dar vykdytu skrydžiu. Negalėjome įsivaizduoti ir to, kas bus po metų, – organizuojant antrąjį festivalį, prasidėjo karas Ukrainoje.
Laurynas: Kartais tokie įvykiai nuveda ten, kur atsidurti visai nesitikėjai. Tarkim, Rusijos agresijos Ukrainoje pradžia suvedė su ukrainiečių rašytojomis ir rašytojais. Buvome bene pirmieji, kurie, prasidėjus karui, pakvietė juos į Lietuvą. Tas ryšys liko iki šiol, ne tik literatūrinėje plotmėje, bet ir vežant pagalbą jų šaliai. Tai rodo, kad festivalis – ne lentelė, kurios grafas reikia užpildyti. Tai gyvas organizmas, reaguojantis į tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.
Rūta: Turbūt natūralu, kad pirmi festivalio metai – ieškojimų metai. Laurynas – rašytojas, vertėjas, lankęsis įvairiuose užsienio literatūros festivaliuose, tad galėjome remtis jo patirtimi. Daug ieškojome, bandėme, o antrojo festivalio metu kai ko ir atsisakėme. Dabar turime ir keletą naujų sumanymų. Pavyzdžiui, rašytojų diskusijų forumas, kurį rengiame kartu su Goetheʼs institutu. Jie šiemet yra mūsų pagrindinis partneris ir rėmėjas.
Pas mus nepriimta, kad literatūros skaitymai būtų mokami, skirtingai nei koncertai ar kino seansai. Tad papildomo finansinio šaltinio neturime.
Laurynas: Sakyčiau, kad jau nuo pirmojo festivalio susiformavo tam tikras mūsų publikos branduolys. Aišku, priklausomai nuo autoriaus ir temos jis kinta, bet galima pasakyti, kad daugumą sudaro vidurinės ir vyresnės kartų žmonės. Mes su Rūta priklausome vidurinei kartai, tad nenuostabu, kad mūsų literatūrinis skonis dažniausiai atitinka šios kartos skonį.
Įdomi situacija susiklostė su jaunimu. Jie noriai renkasi į jiems skirtus skaitymus – „Atvirą mikrafą“ ar „Naujus vėjus“, bet į kitus renginius užsuka rečiau. Nors, atrodo, kas jau kas, bet rašantys jauni žmonės turėtų domėtis šiuolaikine literatūra, žinomais ir naujais vardais. Tikiuosi, ilgainiui taip ir bus.
Rūta: 2022-aisiais festivalio programa buvo ilgesnė – visgi „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ metai. Tik festivalis išaugo turbūt ne dėl pavasarinių renginių, o dėl to, kad turėjome ir antrąją dalį rudenį. Rudens programoje vyko „Šetenių skaitymai“ – juose dalyvavo ukrainietis Jurijus Andruchovyčius su iškart po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą specialiai šiam susitikimui parašytu tekstu ir Nobelio literatūros premijos laureatė iš Baltarusijos Svetlana Aleksijevič.
Pakalbėkime apie dabartį. Daugelio „Kaunas 2022“ projekto metu užgimusių veiklų organizatoriai vėliau susidūrė su finansuojančių institucijų abejingumu. Ar tai palietė ir jus?
Rūta: Sakyčiau, mus paveikė ne „Kaunas 2022“ projekto pabaiga, o tai, kad bendra situacija šiemet tiesiog yra sunkesnė. Nesulaukėme Lietuvos kultūros tarybos paramos, tad teko pasukti galvą, kaip pakoreguoti programą ir viską pritaikyti pagal turimas galimybes, žinant, kad kai kurių renginių atsisakyti nebegalėjome.
Teko suintensyvinti partnerių ir rėmėjų paieškas. Labai džiaugiamės ryšiais su Goetheʼs institutu, kuris prie festivalio prisidėjo ne tik finansiškai, bet ir idėjiškai. Žinoma, sulaukėme ir Kauno miesto savivaldybės paramos. Tikslas ateičiai – rasti daugiau rėmėjų iš privataus sektoriaus, kurie matytų festivalio prasmę ir naudą miestui.
Laurynas: Man atrodo, kad visi literatūriniai renginiai Lietuvoje, kurie nori turėti didesnę tarptautinę programą, prisikviesti žinomus autorius, susiduria su ta pačia problema – įprastinės paramos iš Kultūros tarybos ar savivaldybės lubomis. Be to, pas mus nepriimta, kad literatūros skaitymai būtų mokami, skirtingai nei koncertai ar kino seansai. Tad papildomo finansinio šaltinio neturime.
Kaip manote, kokios to priežastys? Dar prieš pirmąjį festivalį minėjote, kad norite Kaune pristatyti gyvą, šiuolaikišką literatūrą bei skirtingų kalbų ir tautų tekstus. Galbūt Kaune visgi nėra poreikio Literatūros savaitei ir minėtoms temoms?
Laurynas: Poreikis tikrai yra. Turime savo publiką, nors, aišku, visuomet norisi, kad ratas būtų dar platesnis. Kitas dalykas: šiuolaikiniai rašytojai, kuriuos atsivežame į festivalį, ne tik Kaune, bet ir apskritai Lietuvoje lankosi labai retai. O susitikimas su autoriumi – unikalus būdas pažinti ir rašytojo kūrybą, ir jį patį.
Rūta: Pokalbiai su autoriais mums labai svarbūs. Norime pristatyti ne tik tekstus, bet ir pačius autorius, jų asmenybes. Dėl to kruopščiai renkamės moderatorius, kurie gebėtų užmegzti nuoširdžius pokalbius ir kalbėtis įvairiausiomis temomis – nuo šių dienų aktualijų ar iššūkių iki bendražmogiškų klausimų. Štai ir šių metų tarptautinį rašytojų diskusijų forumą moderuos viena labiausiai patyrusių saugumo specialisčių Lietuvoje, Merilando universiteto (JAV) tyrėja Eglė Murauskaitė, o viešnią iš Argentinos Marianą Enriquez kalbins Velslio koledžo Bostone docentė, Lotynų Amerikos literatūros ir kultūros dėstytoja, vertėja, rašytoja dr. Evelina Gužauskytė. Netikėtų, intriguojančių susitikimų bus ir daugiau.
Norėčiau pakalbėti apie Vilniaus knygų mugės fenomeną. Ar nekilo mintis, kad eiliniam skaitytojui tiesiog pakanka vieną kartą metuose apsilankyti mugėje, todėl vėliau tampa kur kas sudėtingiau išsiruošti kitur?
Laurynas: Knygų mugės fenomenas apima plačiau nei grožinė literatūra ir net plačiau nei knyga. Džiaugiuosi, kad žmonės įprato joje lankytis. Daugeliui, ypač jaunimui, tai pirma pažintis, pirmas žingsnis į žodžio kultūros pasaulį.
Kauno literatūros savaitę įsivaizduojame kaip antrą žingsnį. Jei knygų mugėje bendrai susipažįsti su autoriais, knygų naujienomis, mūsų festivalyje tą gali tęsti lėtesniu, nuodugnesniu būdu. Juo labiau kad čia nėra tokių kliūčių kaip eilės, spūstys, keli renginiai vienu metu ir panašiai. Galų gale, kauniečiams nereikia važiuoti į Vilnių – viskas vyksta pačiame miesto centre.
mūsų tikslas – pristatyti jaunesnius, kurie nebūtinai gyvena Kaune, bet yra čia augę, susiformavę.
Žinoma, rengiame ne tik rimtus skaitymus ar diskusijas – turime ir skaitytojų bendravimo kultūrą formuojančių renginių – pavyzdžiui, sekmadienio puspiečius „Godo“ kavinėje ir „Knygų laisvę“, kur pas bukinistus ir nepriklausomas leidyklas galite aptikti seniai skaitytą ar surasti naują įdomią knygą.
Rūta: O kur dar bičiulių programa, dėl kurios festivalio renginiai plačiai pasklinda po miestą. Į ją įsitraukia mūsų partneriai, bibliotekos, muziejai. Ir dabar vis nugirstu, kad kuri nors Kauno organizacija, turėdama įdomų su literatūra, knygomis susijusį sumanymą, nutaria palaukti pavasario, kad galėtų jį įgyvendinti būtent per Literatūros savaitę.
Pasidalinkite šių metų programos akcentais.
Laurynas: Programa sudaryta iš kelių dalių. Lietuviškoje dalyje šiemet laukiame susitikimų su Undine Radzevičiūte ir Mantu Adomėnu. Taip pat vienas vakaras bus skirtas Kauno ir iš Kauno kilusiems rašytojams. Tradicinėje rubrikoje „Išeiviai ir namiškiai“ šiemet dalyvaus poetai Gvidas Latakas, Jotvingių premijos laureatas, ir Artūras Valionis. Norime parodyti, kad miesto literatūros laukas platesnis negu įprasta manyti. Visi žinome vyresniosios kartos Kauno rašytojus, o mūsų tikslas – pristatyti jaunesnius, kurie nebūtinai gyvena Kaune, bet yra čia augę, susiformavę.
Užsienietiškoje dalyje turėsime svečią iš Lotynų Amerikos – M. Enriquez, ryškią, provokuojančią autorę. Beje, Kauno literatūros savaitė – pirma didelės jos turnė po Šiaurės ir Vakarų Europos literatūros festivalius stotelė. Skandinavų literatūros gerbėjus kviečiam užsukti į susitikimą su iškilia islandų prozininke Auður Ava Ólafsdóttir. Iš Lenkijos atvyks lietuviams labai artimos pasaulėjautos autorė Julia Fiedorczuk. O jeigu mėgstate poeziją – rekomenduoju vokiečių poeto Hanso Thillio ir ukrainietės poetės bei karės Jarynos Čornohuz vakarą, kuris pagerbs poezijos galią sieti žmones ir kalbas.
Ką šiuo metu patys skaitote?
Laurynas: Naujausios mano skaitytos knygos – Literatūros savaitės klubui. Ten kalbėjome apie Manto Adomėno knygą „Moneta & labirintas“, Alvydo Šlepiko „Namą anapus upės“ ir J. M. Coetzee „Lenką“.
Rūta: Tikiu, kad nieko nenustebinsiu. Šiuo metu skaitau savo mėgstamos autorės U. Radzevičiūtės romaną „Pavojingi žodžiai“, kuris taps vienu iš festivalio atidarymo akcentų. Rašytoja – puiki žodžio meistrė, tad labai rekomenduoju ateiti, susipažinti ir, žinoma, perskaityti pačią knygą.
