„Kaunas Piano Fest“ visuomenei buvo pristatytas 2018 m., tačiau dar porą metų iki tol ši idėja gimė ir buvo brandinama jo iniciatorių fagotininko Dariaus Stoskeliūno, pianistų Monikos Mašanauskaitės ir Roberto Lozinskio galvose.
Festivalio komandos branduolys prisimena, kad į Vilniaus „Artotekoje“ vykusį pirmąjį posėdį atvedė bendros idėjos, nors nei vienas iš jų neturėjo ankstesnės vadybos ar organizavimo patirties. Tačiau jie įžvelgė fortepijono meistriškumo kursų bei festivalio, kuris būtų orientuotas į tarptautinę auditoriją, trūkumą Lietuvoje, ir ėmėsi veikti. Per trejus metus festivalis pritraukė dalyvių ir mokytojų iš daugiau nei dvidešimties šalių, vyko įvairiose Kauno vietose, kituose Lietuvos miestuose ir virtualioje erdvėje. Apie „Kaunas Piano Fest“ pradžią, dabartį ir ateitį pasakojo jo (į)kūrėjai, organizatoriai, vadovai ir profesionalūs muzikantai Darius, Monika ir Robertas.
Visų trijų muzikantų ir festivalio vedlių pirmieji žingsniai šioje srityje panašūs – muzika juos supo nuo vaikystės: Monika ir Robertas mokėsi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, kur ir susipažino. O iš Punsko kilęs Darius, kaip sako pašnekovai, „ėjo analogišku keliu, tik kitais adresais“. Kiek vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bakalauro studijų metu, jis sutiko Robertą. Nors Monika šiuo metu studijas tęsia Vienoje, Robertas – Berlyne, o Darius dirba ir gyvena Vilniuje, pašnekovai tikina jaučiantys stiprų ryšį su Kauno miestu. Stengiasi dažnai į jį sugrįžti, o po mokslų tikisi ir pasilikti, čia gyvena jų bičiuliai ir artimieji. Darių Kaunas prisijaukino po truputį, nes iš čia kilę daug jo studijų draugų. „Darius yra natūralizuotas kaunietis“, – juokavo Robertas. Šis ryšys su Kaunu ir tapo viena iš priežasčių festivalį organizuoti čia, o ne kur kitur. „Dar vienas svarbus argumentas buvo tai, kad per dešimt metų Naujalio gimnazija nepaprastai pasikeitė – atsirado sąlygos, nuostabūs instrumentai, leidžiantys organizuoti tokį renginį. Taigi mes su savo idėja atsidūrėme tinkamoje vietoje tinkamu laiku“, – pasakojo Monika.
Kasmet „Kaunas Piano Fest“ sudaro kultūrinė – koncertų, ir edukacinė – meistriškumo kursų bei paskaitų, dalys, kurioms suteikiama vis nauja kryptis. „Planuodami festivalį ieškome tais metais svarbios temos. 2020-ieji buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, todėl mūsų programos pagrindiniu akcentu tapo litvakų muzika. 2019 m. daug dėmesio skyrėme M. K. Čiurlioniui, 2018 m. – Lietuvos Respublikos šimtmečiui. Tikimės, kad aktualios temos padeda kurti festivalio veidą“, – aiškino Darius.
Festivalio organizatoriai idėjų semiasi iš Lietuvos Respublikos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, siekia akcentuoti lietuvių tautos ryšį su pasauliu dabar bei praeityje. Visi trys sutaria, kad labai malonu matyti, kaip festivalio dalyviai iš užsienio atranda Kauną, domisi mūsų tradicijomis, lankosi muziejuose. „Neretai kolegos po festivalio idealizuoja Kauną – jiems jis tampa tarsi stebuklų vieta“, – džiaugėsi Monika. Tai skatina „Kaunas Piano Fest“ koncertams ieškoti netradicinių erdvių, tokiu būdu leidžiant muzikantams ir klausytojams kitaip pažinti miestą ir klasikinę muziką. Tiesa, rengti koncertus urvuose ar bunkeriuose, kaip vis populiarėja kitų žanrų muzikoje, Darius, Monika ir Robertas kol kas nesiima – pirmiausia dėl to, kad transportuoti fortepijoną ir tinkamai įkurti tokią erdvę yra sudėtinga ir brangu. Taip pat stengiasi atrasti balansą tarp šiuolaikinio, neįprasto ir konservatyvesnio klasikinės muzikos pateikimo. Visgi koncertus filharmonijų bei muzikos mokslo institucijų salėse papildo pasirodymai Kauno sobore, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje, Kauno menininkų namuose, VDU Didžiojoje auloje,Trakų Vokės ir Babtyno-Žemaitkiemio dvaruose, Birštono kurhauze ir kitose ne kasdien klasikinę muziką glaudžiančiose erdvėse. Festivalio įkūrėjai tikisi, kad ateityje šis sąrašas plėsis.
Vienas pagrindinių šio festivalio tikslų nuo pat pradžios buvo suteikti jauniems pianistams galimybę sugroti rečitalius, kas ir atsiskleidžia kiekvienų metų programoje. Organizatoriai nusprendė neatsisakyti ir konkursinės dalies, tačiau ji greičiau yra simbolinis įvertinimas, o ne pagrindinis akcentas. „2019 m. pianistai net nežinojo, kad vyks konkursas, todėl pavyko išvengti konkurencijos, bet tuo pat metu ir maloniai nustebinti dalyvius tokiomis dovanomis kaip koncertai su orkestru. Pernai paprasčiausiai gavome truputį lėšų, kurias norėjome įprasminti ir paskatinti kolegas. Tai vėl buvo tik nedideli apdovanojimai, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad karjeros pradžioje, kai tau 16 ar 17 metų, tokie įvertinimai labai įkvepia“, – sumanymą aiškino Robertas. Be to, balsavimas už patikusius muzikantus tampa savotiška švente ir būdu įsitraukti publikai. „Tai tam tikra atrakcija, papildanti nuotaikingą, laisvos atmosferos baigiamąjį koncertą. Būna, kad balus žmonės paskirsto visiems dalyviams vienodai, taip išreikšdami palaikymą“, – sakė Monika.
Kadangi didelė festivalio dalyvių dalis yra Dariaus, Monikos ir Roberto kolegos, muzikantų trejetas puikiai supranta, ko jiems trūksta ir ko jie ieško, todėl planuodami festivalio edukacinės dalies programą stengiasi nuo to atsispirti. „Norint išlikti šioje specialybėje reikia daug atkaklumo, nes mūsų darbas yra nuolat sekamas kritikos: ne taip apsirengei, negerai pagrojai, ne taip nusilenkei… Tai padeda tobulėti, tačiau reikia užsiauginti tvirtą stuburą“, – aiškino Monika. Jos mintis papildė Robertas: „Reikia rasti jėgų dirbti kiekvieną dieną nematant rezultatų. Jie muzikos srityje ateina lėtai, o kartais išvis neateina ar būna kitokie, nei tikėjaisi. Tačiau jų sulaukus apima nuostabus jausmas, kuris įkvepia ilgiems metams į priekį.“
Kolegoms antrino ir Darius, sakydamas, kad muzikanto karjera reikalauja didelio pasišventimo: „Jeigu nusprendi tapti profesionaliu muzikantu, turi būti pasiryžęs juo būti iki kaulų čiulpų.“ Tačiau vien daug praktikuotis irgi nėra gana. „Kaunas Piano Fest“ įkūrėjai pastebi, kad muzikos edukacijoje yra nusistovėjęs požiūris: jeigu daug dirbsi ir gerai grosi, tave kas nors pasirinks, pakvies ir pripažins. Pašnekovai pasakojo, kad net vieno žymiausių pianistų Wilhelmo Kempffo dienotvarkėje kiekvieną popietę buvo skiriama laiko laiškų rašymui agentams, didžiosioms koncertinėms salėms, impresarijams. „Tu turi būti tas žmogus, kuris deda pastangas, inicijuoja idėjas ir jas įgyvendina. Prieš organizuodami festivalį supratome, kad mums patiems trūksta šių žinių, todėl norėjome dalį edukacinės programos skirti komunikacijai, vadybai, psichologiniam pasiruošimui, jaunesnei kartai perduoti idėją, kad tai yra svarbūs ir reikalingi gebėjimai muzikantui. Džiaugiamės, kad šias paskaitas ir meistriškumo kursus veda tikri savo sričių profesionalai“, – edukacinę dalį pristatė Monika.
Viena iš šio festivalio nerašytų taisyklių – ribotas dalyvių skaičius. „Kaunas Piano Fest“ kasmet kviečia prisijungti ne daugiau nei 16 pianistų. Taip su kiekvienu dalyviu organizatoriams pavyksta užmegzti artimą ryšį, jį pažinti, dalintis idėjomis bei pozityvumu. Festivalio iniciatoriai brangina jo metu susibūrusią alumnų ir dėstytojų bendruomenę, kurią lygina su šeima. „Tai labai skiriasi nuo masinių renginių su dešimtimis muzikantų. Mums patiems prieš kelerius metus teko Europoje apsilankyti kursuose su nedaug dalyvių, ir tai tapo pavyzdžiu, nes tokie renginiai išties gali pakeisti tavo gyvenimą“, – idėją aiškino Monika. Todėl didinti dalyvių skaičiaus ateityje neplanuojama, tačiau „Kaunas Piano Fest“ komanda svajoja apie galimybę visiems dalyviams suteikti pilnas stipendijas, kurios leistų padengti jų pragyvenimo ir mokymosi išlaidas festivalio metu. Organizatoriai prisidėti kviečia visus norinčius – galima festivalį paremti finansiškai, nakvynei priimti dalyvį ar net pakviesti groti į kitą miestą. Visgi visi festivalio koncertai nemokami.
Darius, Monika ir Robertas įsitikinę, kad klasikinė muzika gali būti įdomi kiekvienam klausytojui. „Kuo daugiau įdėsi pastangų į šios muzikos tyrinėjimą, pažinimą, tuo daugiau tai suteiks malonumo. Man atidus, analitiškas muzikos klausymas – didžiausias kaifas, kurį rekomenduoju kiekvienam“, – kalbėjo Robertas. Darius akcentavo ir tai, kad klasikinė muzika peržengia pramoginį žanrą: „Ji yra tarsi tarp mokslo ir meno. Klasikinė muzika gali tapti intelektualinio ir dvasinio tobulėjimo įrankiu. Kadangi žmonės vis labiau skuba, akcentuojama tik fizinė gerovė, kartais nelieka laiko ramiai kontempliacijai, idėjų išgryninimui, kultūrai. Muzika ir menai iš esmės kuria lauką, kuriame galima permąstyti savo vertybes.“
Nors „Kaunas Piano Fest“ rengėjai klasikinėje muzikoje jaučiasi kaip namuose, tačiau supranta, kad kartais šis žanras žmonėms atrodo neprieinamas. Muzikantai pastebi, kad dažnai ne pati muzika, o ją supančios taisyklės atgraso naują klausytoją. Todėl festivalio metu siekiama sukurti laisvą atmosferą ir saugią erdvę, kurioje kiekvienas norintis gali „pasimatuoti klasiką“. Rimtąją programą papildo nuotaikinga ir paprastesnė dalis, kurioje atsisakoma puošnių drabužių, didelio susikaupimo ir taip tikimasi po truputį užsiauginti klasikinės muzikos koncertų dalyvį, kuris ateitų ir į konservatyvesnės formos renginius. Galiausiai tereikia žmogiško smalsumo, kuris paskatintų save išbandyti. „Kaip galima mirti viso šio pasaulio nepažinus“, – juokavo Monika ir kvietė su klasikine muzika susidraugauti „Kaunas Piano Fest“ renginiuose.
