Irina Komissarova: performansas – tai kelias į teisingesnį pasaulį

„Iš teatro ne išėjau, o išsiveržiau“, – atsakydama į klausimą, kaip iš scenografės, kurios meilė lietuviškam teatrui kilo stebint Eimuntą Nekrošių, tapo nepriklausoma menininke, pasakoja Irina Komissarova. Su kūrėja kalbamės apie stiklines lubas, kurių tradiciniame teatre išdaužti nepavyko, o per visą pasaulį vilnijančioje performanso scenoje jų tiesiog nėra. Irina tiki, kad būtent horizontali performanso prigimtis suteikia šiai meno sričiai tiek daug keičiančios galios. 

Kartu su panašia kryptimi žvelgiančiomis performanso menininkėmis Ella Skinner ir Ana Lipps, Irina šį savaitgalį pasirodys debiutuojančiame Kauno įvykyje – „Performanso meno savaitgalyje“. Jėgas suvienijusios menininkės siekia atkreipti dėmesį į kapitalistinį kanibalizmą. Ši kraupiai skambanti frazė reiškia sisteminį individų vartojimą – fiziškai, emociškai ar socialiai – kitų naudai. 

Klausimas po klausimo aiškėja, kad ne tik Irinos kūrybiniai tikslai, bet ir asmeninė patirtis organiškai siejasi su „Performanso meno savaitgalio“ organizatoriaus Edvino Grinkevičiaus išsakytais klausimais, keliamais šio festivalio: kam suteikiame teisę pasisakyti ir kas tai sprendžia, kokios istorijos lieka paraštėse ir kodėl? Beje, čia verta priminti, kad naujas renginys, inicijuotas Kauno menininkų namų – pirmasis, bet jo įkvėpimo šaknys siekia bent keliolika metų atgal, kai mieste radosi iki tarptautinio festivalio išaugusi Vaidos Tamoševičiūtės ir Dainos Pupkevičiūtės iniciatyva „CREATurE Live Art“. Ji primigusi, bet performanso poreikis Kaune tebegyvas – vien ko verta festivalio „Audra“ meno programa, apie kurią plačiau pasakojome žurnale. 

Tiek vietinio konteksto, o dabar visas dėmesys į Iriną. 

Save pristatai kaip metadisciplininę menininkę. Ką tau reiškia šis terminas?

Man metadiscipliniškumas yra scenografijos sinonimas. Turiu galvoje ne scenografą kaip žmogų, kuris padeda režisieriui sukurti erdvę, bet scenografiją kaip būdą mąstyti per tą erdvę, laiką, kūną, garsą, medžiagą, tekstą ir suvokimą, kaip per vieną gyvą organizmą. Tai ne tiek žanras ar metodas, kiek jautrumo būsena, kai kiekviena detalė turi reikšmę ir kuria patirtį. 

Metadiscipliniškumas tiksliai atspindi mano kūrybinę esmę. Dirbu tarp skirtingų formų, bet ne dėl eksperimento, o dėl gylio. Labai norėčiau, kad, laikui bėgant, scenografas kaip profesija būtų atsietas nuo teatro dailininko, kad tai reikštų ne tik amatą, bet ir meninį mąstymą, kuris formuoja suvokimą ir prasmę. 

Nors teatre buvo labai įdomu ir įgijau neįkainojamos patirties, atėjo metas apsispręsti

Apskritai Lietuvoje, mano manymu, didžiausias scenografas buvo Eimuntas Nekrošius. Iškart norisi diskutuoti, tiesa? Juk jis režisierius, bet man – scenografas, nes kūrė metanaratyvą ir metaerdvę. 

Esi daug kūrusi teatre. Dirbai ir su tokiais vardais, kaip Oskaras Koršunovas. Kuo ši patirtis skiriasi nuo dabartinės nepriklausomos praktikos ir kas paskatino pasukti šiuo keliu? Ar lengvai išėjai iš teatro? 

Aš iš teatro ne išėjau, o išsiveržiau (šypsosi). Mano kelias teatre prasidėjo gerokai anksčiau, nei tapau scenografe – tiesiog sėdėdavau repeticijose ir stebėdavau, kaip dirba režisieriai. Tik vėliau ėmiau dirbti su jais, pradėjau studijuoti. Bet kuo labiau augau kaip menininkė, tuo daugiau man kilo klausimų – dėl metodo, hierarchijos, pasirenkamų temų ir pačios teatro formos.

Man teatras yra labai politiškas, nes jame gali kalbėti apie itin aktualias temas. Visgi ilgainiui pastebėjau, kad dauguma režisierių dirba labai nuspėjamai. Pavyzdžiui, atneši į procesą vieną elementą – tarkim, projekcinį stiklą – ir viskas, procesas užstringa. Režisierius nori kiekvieną kartą dirbti tik su šiuo elementu. Tai siauras požiūris, o man scenografija – gyvas, daugiasluoksnis organizmas, ne tik vizualinis apipavidalinimas. Kaip jau sakiau, tai mąstymas, ne forma.

Nors teatre buvo labai įdomu ir įgijau neįkainojamos patirties, atėjo metas apsispręsti. Pamenu, prieš penkerius metus ėmiau kalbėtis su teatro vadovais – pasiūliau idėją pastatymui, kurį galėčiau įgyvendinti kaip scenografė. Visiems buvo labai įdomu, bet galiausiai pokalbis baigėsi klausimu: „O kas bus režisierius?“.

Išsiveržiau iš sistemos, kuri maitina pažadais, bet nesuteikia realios erdvės ar galimybių kurti. Dabar neturiu institucinių resursų, bet turiu laisvę. O mano didžiausias turtas, kurį kaupiau daugelį metų – tai patirtis, jautrumas ir gebėjimas stebėti. Buvo sunku, bet dabar jaučiu, kad turiu kur kas daugiau erdvės kurti.

„Performanso meno savaitgalio“ metu Maironio lietuvių literatūros muziejuje kartu su Ella Skinner ir Ana Lipps pristatysite performansų triptiką. Kas jus sieja – o gal kaip tik skiria?

Tai eksperimentas! Su Ella ir Ana susipažinome visai neseniai, Anos kuruotoje rezidencijoje „Ubiškės3“ Telšių rajone. Kai pradėjome kalbėti apie savo darbus ir požiūrį į kūrybą, iškart tapo aišku, kad žiūrime viena kryptimi.

Tai, kas mus sujungė, yra mąstymas per erdvę. Jau seniai svajojau dirbti su menininkėmis, kurios kuria būtent taip. Apskritai manau, kad visi menininkai yra scenografai, bet tik scenografai tai žino (šypsosi).

Nors kiekviena pristatysime savo individualų kūrinį, visi jie reflektuoja tą pačią situaciją, o visuma tampa bendru darbu – „Kanibalizmais“. Pavadinimas nėra tik metafora. Tai mūsų radikalus būdas kalbėti apie nesąžiningumą ir apie tai, kaip jautrūs kūnai – moterys, queer žmonės – yra „suvartojami“ visuomenėje, kuri nebuvo sukurta jiems priimti.

Performansas griauna hierarchijas, o tas horizontalumas, kurį jis siūlo, yra tiesiog žmogiškumas.

Šeštadienio pasirodymas Maironio lietuvių literatūros muziejaus rūsyje – tai pirmasis mūsų bandymas, gimęs iš tos rezidencijos patirties, su viltimi, kad ateityje jis išaugs į didesnį, mėnesį trunkantį instaliacijos projektą.

Tavo kūrinys, įsiliesiantis į „Kanibalizmus“, vadinasi „de:manifestation / dream“. Ar gali daugiu papasakoti, ko sieki demanifestacijos aktu? 

„de:manifestation“ yra didelis metanaratyvas, kurį vystau jau kurį laiką. Tai, ką rodysiu Kaune, yra jau trečioji šios visatos iteracija. Pirmoji dalis gimė Norvegijoje, ir joje kompozitorius Paulius Kilbauskas taip pat kūrė garso erdvę. Muzika mano darbuose yra pats svarbiausias elementas – tai gyvas trigeris, kuriantis atmosferą ir ritmą.

Šiame projekte man labai svarbi ir performerė Akvilė Andrėja Dubinskaitė. Ji – jauna režisierė, kuri, kaip ir aš, pavargo nuo tradicinių teatro struktūrų ir ieško naujų darbo formų. Ji manimi kaip performanso kūrėja pasitikėjo. Mūsų bendradarbiavime hierarchija ne pasislenka, o tiesiog išnyksta – procesą vedu aš, o ji įneša savo neįkainojamą patirtį ir žinojimą. Jos kūnas čia tampa scenografijos dalimi, gyvu elementu, kuris aktyvuoja visą veiksmą.

Pati „de:manifestation / dream“ dalis yra sapnas. Tai merginos sapnas, kuriame ji priima sprendimą – eiti į mišką susitikti su žvėrimi. „de:manifestation“ yra apie tapatybės atsisluoksniavimą. Gyvendami šiuolaikinėje visuomenėje, dažnai prisitaikome prie primestų normų, prarandame ryšį su savo esybe. Šis darbas – tai susidūrimas su vidiniu žvėrimi, kuris atspindi mus pačius. Demanifestacija čia reiškia išsilaisvinimą iš socialinių kaukių ir bandymą atrasti save už stereotipų ribų.

Paminėjai mišką. Nujaučiu, kad čia slypi įdomi istorija.

O, taip. Miškas man – ne tik folkloro metafora. Tai asmeninė istorija ir politinis pareiškimas. Kai rašiau magistro darbą Norvegijoje, norėjau scenoje pastatyti tikrą mišką. Ši idėja gimė iš mano patirties Klaipėdoje, iš nuolatinių pasivaikščiojimų miške. Bet mano vadovas pasakė, kad tai neįmanoma – per daug ambicinga, per daug sudėtinga techniškai. Negalima atnešti nei vandens lietui, nei net tikrų lapų, nes juose „bus labai daug vabzdžių“.

Tada supratau, kad miškas man simbolizuoja autonomiją, laukiniškumą ir pasipriešinimą. Tai erdvė, kur moteris gali būti savimi. Tai feministinė idėja.

Negalėdama miško perkelti į teatrą, aš teatrą perkėliau į mišką. Pakviečiau žiūrovus į tikrą mišką, kur įvyko pirmoji performanso dalis su muzika ir šviesa. O po to juos parsivedžiau atgal į tuščią black box sceną. Ir ten, pasitelkus tik garsą, šviesą ir performerės kūną, man pavyko sukurti trigerius, kurie leido žiūrovams patiems „pastatyti mišką savo galvoje“. Jie atsinešė savo patirtį ir pojūčius. Taip pavyko įgyvendinti ambiciją, pastatyti mišką teatre be jokių pinigų. Tai irgi apie performansą, tiesa?

Daug kalbi apie patirtį ir pojūčius. Kokį vaidmenį savo kūryboje skiri žiūrovui?

Negaliu kurti be žiūrovų. Anksčiau, ateidama iš teatro, bandžiau juos režisuoti, nurodyti, kaip vaikščioti, kur žiūrėti. Bet ilgainiui supratau, kad svarbiausia yra suteikti jiems laisvę – laisvai judėti, laisvai suprasti ir laisvai interpretuoti.

Mano darbai yra atviri. Dirbu be žodžių, tik su vizualiu naratyvu ir subtilia erdvės choreografija. Scenografija čia veikia kaip nematoma dramaturgija – kuriu įtampą, ritmą, kvėpavimą, bet tai yra tik trigeriai. Mano tikslas nėra primesti savo matymą. Noriu, kad kiekvienas žiūrovas išsineštų tiek, kiek pats nori, kad jis pats sukurtų savo dramaturgiją. Formuluoju ne tik tai, ką žiūrovas mato, bet ir tai, kaip jis juda, jaučiasi ir prisimena.

Pabaigai, kaip manai, kodėl performanso menas šiandien toks svarbus – tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje? Ar tai daugiau nei mada?

Manau, kad visa tai – dėl hierarchijos. Performansas yra horizontali forma. Čia nėra atstumo tarp atlikėjo ir žiūrovo, nėra fiksuotų vaidmenų ar griežtų struktūrų. Tai labai gyva, nuolat kintanti patirtis.

Labai džiaugiuosi matydama, kas vyksta Lietuvoje, nes prieš dešimt metų bandyti kurti performansą čia buvo be galo sudėtinga. Turėjau važiuoti į užsienį, kad galėčiau dirbti su performeriais, o ne aktoriais. O tada buvo net baisu grįžti, nes atrodė, kad čia niekam to nereikia.

Performansas gali būti galingas terapijos ir socialinio pokyčio įrankis. Jis griauna hierarchijas, o tas horizontalumas, kurį jis siūlo, yra tiesiog žmogiškumas. Tai kelias į teisingesnį pasaulį.

 *

ŠEŠTADIENIS, SPALIO 18 D.

18 val. Ella Skinner, Ana Lipps, Irina Komissarova | „Kanibalizmai“ / 1 val.
Maironio lietuvių literatūros muziejus (Angelų rūsys), Rotušės a. 13
Daugiau informacijos (registracija baigėsi)

Daugiau apie „Performanso meno savaitgalį“