Už ilgametę, aktyvią ir reikšmingą kultūrinę veiklą 2022-ųjų Kauno kultūros premija apdovanotas Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus. Toks įvertinimas – puikus pretekstas pagaliau išgerti kavos. Su pašnekovu tai darėme, kaip pats sakė, ant istorinių Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus fotelių – čia sėdėjo, diskutavo, rašė ir kūryba dalinosi daugybė žinomų Lietuvos rašytojų. Vienas jų – priešais mane. Ne tik rašytojas, dramaturgas, prozininkas, bet ir žurnalistas, politikas, visuomenininkas, laisvės gynėjas ir šaulys.
Kaunietis iki panagių
Gatvėje mane pasitinka nebohemiškos, inteligentiškos išvaizdos, jo amžiui nebūdingo tvirto kūno sudėjimo, nuo galvos iki kojų juodai apsirengęs ir itin tvarkinga barzda bei ūsais pasipuošęs vyras. Nuo pirmų akimirkų nėra jokios nepatogios tylos ir iškart puolame diskutuoti. G. Jankus tikrai turi ką papasakoti.
Kaunas – jo savastis nuo mažumės. Kaip ir daugelio lietuvių, jo šeimos šaknys slypi sodžiuje, bet pats dabartinis Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas augo, brendo, kūrė ten, kur susikerta dvi didžiausios Lietuvos upės.
„Gyvenau Senamiestyje, o lankiau komjaunimo vidurinę. Kai dabar mane kviečia į „Aušros“ gimnazijos jubiliejus, visuomet primenu, kad aš čia nesimokiau. „Aušra“ po karo buvo sunaikinta. Nepabėgsi nuo istorijos: čia tuo metu veikė komjaunimo vidurinė mokykla, ideologinė kalvė. Su visa pagarba, bet tik vieną kitą pedagogą galiu paminėti geru žodžiu, o kitų geriau net neprisiminti. Vyravo tikras muštras“, – pasakoja rašytojas.
Pasak jo, ugdymo įstaigoje būta įtampos. Sovietinėje mokykloje jie su pora draugų mėgdavo išdykauti piešdami Gediminaičių stulpus, nors mokyklos direktorius grasindavo net ir milicininko bananu. Visgi pasitikėjimas draugais niekuomet nesubyrėjo.
Aistringas muzikos mylėtojas ir kolekcionierius
Be daugybės skirtingų epitetų, mano pašnekovui dera ir kolekcionieriaus etiketė. Gediminas Jankus plačiai žinomas ir kaip vienas iš kelių žmonių Lietuvoje, aktyviai renkančių senovines šelako plokšteles, gramofonus ir patefonus.
„Kad ir kaip vadinosi sovietmečiu, mūsų šeimoje dabartinis Kauno valstybinis muzikinis teatras visuomet buvo vadinamas originaliuoju – Valstybės teatro – vardu. Dar būdamas vaiku pamilau operą, klasiką, vis dar pamenu matytus gyvus scenos grandus. Nuo mažens įskiepyta meilė muzikai smarkiai pasivijo daug vėliau ir tapo aistra kolekcionuoti“, – pasakoja Gediminas.
Viskas prasidėjo nuo netikėtai Utenoje prieš porą dešimtmečių nusipirktos vokiškos spintelės su integruotu gramofonu. Čia autorius netikėtai rado ir dailyraščiu surašytą katalogą su 100 vnt. šelakinių klasikos plokštelių. Dabar kolekcijoje apie 3 tūkst. leidinių iš viso pasaulio: lietuviškas plokšteles teko siųstis net iš Australijoje ir JAV gyvenančių išeivių.
Rašytojas tiki, kad meilę kultūrai, rašytiniam žodžiui ir lietuvybei paveldėjo iš tėvų, ypač iš mamos. Ji, sako, buvo labai smarki: net sovietmečiu nevyniojo žodžio į vatą, rėždavo nomenklatūrininkams tiesą į akis. Buvo nesmagumų, bet šeima atlaikė.
Vytis kabėjo ir sovietmečiu
Gedimino Jankaus tėvai išvengė tremties į Sibirą. Tačiau nukentėjo kiti giminaičiai, ypač dėdė. Kaip pats sako – už niekalus, kurių nesuvokia iki dabar. Dėdė ir mirė nesupratęs, už ką buvo išvežtas.
„Mamą likimas buvo nubloškęs į Estiją, ten baigė Tartu universitetą ir iki 1940 m. dirbo Lietuvos ambasadoje sekretore. Prisimenu jos pasakojimą: Bronius Dailidė jai sakė, kad po mėnesio grįšim visi toliau dirbti. Gaila, bet neteko. Okupacija užsitęsė“, – pasakoja rašytojas.
Jos literatūrinė veikla ten ir prasidėjo, vertė estų poetus pažodžiui į lietuvių kalbą, o vietos poetai, pvz., Liudas Gira, juos adaptuodavo lietuviškai sąmonei. Mama laisvai šnekėjo anglų, vokiečių, estų ir kitomis kalbomis, kurį laiką dirbo valstybės radiofone.
Tėvas buvo ne diplomatas, ne politinis veikėjas – atidavė gyvenimą sportui: Petras Jankus buvo lengvosios atletikos treneris, teisėjas. Visuomenininkas teigia, kad net sovietmečiu jo tėvo kabinete visuomet kabėjo Vytis, nepriklausomybės kovų medalis bei nuotrauka, kurioje A. Smetona įteikia jam vėliavą tautinės olimpiados metu. Be to, mažai kam žinomas faktas: Petras Jankus įamžintas sėdinčio vyro skulptūroje Ąžuolyne, buvusios oranžerijos teritorijoje, prie Vydūno alėjos.
Kultūroje jau 40 metų
Kultūrine veikla Gediminas Jankus pradėjo užsiimti 1983 metais: tada apsilankė LRS Kauno skyriuje bei įsidarbino dramos teatre kartu su Jonu Vaitkumi. Paskui kurį vėliau išėjo dirbti ir į Nacionalinį dramos teatrą Vilniuje, kur tęsė veiklą iki beprasidedančių Nepriklausomybės aušros įvykių.
Daug kovojau už žmones, stengiausi priimti sprendimus, kurie būtų naudingi mažinant biurokratijos kuriamą atskirtį.
Pasakoja, kad šitame kabinete, kur dabar sėdime, prieš 40 metų pradėjo rašyti ir pirmąją savo pjesę: „Nuo mažumės labai domėjausi Vydūnu, dar dabar turiu jaunystėje pirktus originalius leidimus. Ta mano drama rankraščiais vaikščiojo nuo 1983 m., buvo ir išspausdinta. Bet tuo metu dar buvo anksti, dar nekvepėjo jokia pertvarka, todėl su Jonu Ivanausku ją pastatėme tik 1988 m. per Vydūno 120-ąjį gimtadienį.“
Dramos apie istorinius Lietuvos veikėjus – autoriaus vizitinė kortelė. Sako, keista, bet net sovietmečiu jas palaimindavo. Lietuvybė dar tyliai ruseno ir kai kurių funkcionierių kraujyje.
„Tikrai, galvodavau, nepraslysiu. Parašai pjesę, reikia ją vežti į meno reikalų valdybą, savotišką cenzūrą pereiti. Buvo toks Julius Lozoraitis, meno reikalų valdybos viršininkas. Atnešu jam pjesę apie V. Kudirką, ten apstu ir rusicizmų, patyčių, ir apie Trockį rašau. Bet jis visas mano istorines pjeses laimino. Tai stebino ir tada, ir dabar“, – teigia dramaturgas.
20 metų valstybės tarnybos
Gediminas Jankus 1997–2003 m. buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, 2000–2003 m. tapo vicemeru ir Kauno miesto mero pirmuoju pavaduotoju, o 2003–2011 m. dirbo savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktoriumi.
Be to, aktyviai prisidėjo kuriant nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos struktūras, tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos šaulių sąjungos vadovu.
„Didelę dalį gyvenimo paaukojau mylimam miestui bei socialinių problemų sprendimams. Gaila, tačiau laikai buvo sunkūs: ne sykį teko nusivilti, ne viskam miestas turėjo pinigų, bet stengėmės, kaip galėjome. Daug kovojau už žmones, stengiausi priimti sprendimus, kurie būtų naudingi mažinant biurokratijos kuriamą atskirtį“, – dalinasi atsiminimais visuomenininkas.
Visgi vienas ryškiausių jo karjeros etapų – pirmojo Šaulių sąjungos pirmininko postas, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Prie šios organizacijos atkūrimo Gediminas Jankus aktyviai prisidėjo nuo 1988 m. „Išgirdau iš lūpų į lūpas sklandant informaciją, kad bus atkuriama Šaulių sąjunga. Pagalvojau, nuostabu, juk ir mano tėvas buvo šaulys. Pirmiausia tam pritarė politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Audrius Butkevičius. Buvome pažįstami, ilgai nedvejojau, prisijungiau“, – prisimena G. Jankus.
Nebijojo mirti
„Dar iki Sausio įvykių buvo ilga preliudija, kurios negaliu pamiršti, kuri mane pastūmė į kovingą gyvenimo tarpsnį. Buvo daužomi mūsų žmonės pasienyje, deginami vagonėliai, įvyko Medininkų tragedija. Jau tada išspausdinau ilgą straipsnį, kad kompromisų kelias – didžiausia išdavystė. „Kauno diena“ surizikavo, išspausdino.“
Rašytojas tikina, kad jį pykino nuo tuščių deklaracijų, kai buvo terorizuojami Lietuvos piliečiai. Po truputį jis į šoną nustūmė visas kūrybines veiklas ir atsidavė Šaulių sąjungai. Įstatuose, kuriuos patvirtino G. Vagnoriaus vyriausybė, įrašė, kad gins Lietuvos nepriklausomybę, prireikus ir ginklu.
Atėjus naujiems 1991-iesiems jau buvo aišku, kad puolimas ne tik nuspėjamas, bet ir laukiamas. Gediminas Jankus davė priesaiką ir ėmė vadovauti šaulių būriui, gynusiam parlamento rūmus.
„Laukėm ir ruošėmės mirti. Žinojom, kad priešas stipresnis, bet pasiduoti neketinome. Buvo daug visokių nesusipratimų, tarp jų ir įsakymas atsitraukti ginkluotiems budėtojams, bet mes likome, nes matėme aplink besivystantį chaosą“, – mena laisvės kovotojas.
