Šių metų balandį Gedeminas Barčauskas tapo vyriausiuoju Kauno architektu. Jau anksčiau architekto išsilavinimą turintis kaunietis dirbo Administracijos direktoriaus pavaduotoju, o iki tol – Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo pavaduotoju. Visgi būtent balandį daugelis miestiečių šią pavardę išgirdo pirmąsyk. Ir sukluso – ką apskritai veikia vyriausiasis architektas ir kodėl jis neprojektuoja? Pagūglinus Gedeminą pirmasis rezultatas veda į jo… tapybos puslapį. Paties architekto tapytas didelio formato abstraktus paveikslas pasitinka ir užsukus į jo kabinetą Kauno savivaldybėje, modernistiniame pastate, buvusiose valstybės kasose.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2025 m. spalio numeryje „Ženklai“)
„1940 m., prieš pat valstybės okupaciją duris atvėręs Laisvės alėjos „dangoraižis“ tapo paskutiniuoju ryškiu architektūriniu akcentu ir aukštaūgiu Laisvės alėjoje, žymėjusiu tolimesnės miesto urbanistinės raidos gaires“, – svetainėje „Modernizmas ateičiai“ yra rašęs istorikas Žilvinas Rinkšelis. Modernizmo temos pokalbyje nebandėme išvengti, „dangoraižio“ stogas pasitarnavo fotosesijai, o štai tapybą teko atidėti kitiems interviu.
Kuo jus paviliojo architekto profesija?
Nuo pat mažens su menu nesipykau: mokėjau piešti, gerai sekėsi braižyba, net algebra ir panašios sritys. Vis dėlto iš pradžių apie architektūrą net nesvarsčiau – galvojau apie kareivio, mechaniko ar konstruktoriaus profesijas.
Viskas pasikeitė po pokalbio su amžiną atilsį tėvuku. Buvau gal devintoje ar dešimtoje klasėje, kai jis tiesiog pasakė, kad architektas – labai gera specialybė. Po to pokalbio pradėjau domėtis. Galiausiai, pildydamas stojimo dokumentus dvyliktoje klasėje, įrašiau tik vieną norą – architektūrą VGTU ir KTU. Skirtingai nei daugelis, jokių vadybų ar atsarginių variantų nerašiau.
Praktiką pradėjau dar studijuodamas, nuo antro kurso dirbau architekto padėjėju. Vėliau mane pasikvietė įmonė, tad, galima sakyti, mokslus baigiau jau turėdamas nemažai patirties. Iškart po bakalauro įkūriau savo įmonę, kuriai vadovavau daugiau nei dešimt metų. Daugiausia dirbome su gyvenamąja statyba – daugiabučiais, vienbučiais, kotedžais. Tai buvo pats 2006–2008 metų bumas.
Kokiu savo suprojektuotu pastatu labiausiai didžiuojatės?
Galėčiau išskirti „Ąžuolio namų“ kvartalą Narsiečiuose. Manau, kad tuo metu, apie 2007-uosius, mes teisingai pasižiūrėjome į jo struktūrą. Stengėmės suburti bendruomenę, kad būtų kuo mažiau tvorų ir šlagbaumų, kad atsirastų socialinis gyvenimas. Tais laikais tai buvo vienas šiuolaikiškesnių urbanistinių darinių. Taip pat galėčiau paminėti „Armija ir civiliams“ pastatą Pramonės prospekte. Savo laiku tai buvo gana drąsus biuro sumanymas.
Šiuo metu keičiame miesto bendrąjį planą, kuris nustatys kryptį mažiausiai dešimtmečiui.
Žinoma, per tuos metus būta visko – ir kotedžų, ir daugiabučių. Yra ir tokių projektų, kuriais visiškai nesididžiuoju. Manau, visi tokių turi. O šiaip teko rengti ir daug teritorijų planavimo dokumentų. Esu ir projektavęs, ir planavęs, tad save laikau gana universaliu kūrėju.
Nepasiilgstate aktyvaus projektavimo, važinėjimo po objektus?
Tiesą sakant, ne. Buvau priverstas pakeisti profilį dėl perdegimo – rutina tapo per daug intensyvi ir savotiškai atgrasi. Būtent tada didžioji urbanistika mane ir sužavėjo, gal net labiau nei smulkūs masteliai. Dabar jaučiu, kad esu savo vietoje.
Daugelis įsivaizduoja, kad vyriausiasis architektas tik tvirtina projektus. O iš tiesų?
Pagrindinė mano pareiga – ne tvirtinti atskirus projektus, o formuoti bendrą miesto urbanistinę ir architektūrinę politiką. Tai reiškia ilgalaikės strategijos kūrimą, gairių ir tam tikrų abstrakčių taisyklių nustatymą. Be šio pagrindo projektai mieste virstų chaosu, klaidomis ir nuolatiniais konfliktais tarp architektų, vystytojų ir visuomenės.
Istorija ir laikas galiausiai parodo, kas buvo teisinga.
Tik tada, kai strategija yra aiški, ateina antroji dalis – diskusijos dėl konkrečių projektų. Jų metu vertiname, ar projektas atitinka bendrą miesto viziją.
Koks, jūsų manymu, yra tikrasis Kauno identitetas? Kitaip tariant, kas daro šį miestą Kaunu, o ne Utena ar Kėdainiais?
Pirmiausia – tai upių miestas. Man Kaunas visų pirma asocijuojasi su dviejų upių santaka ir tuo ikoniniu vaizdu, kuris atsiveria nuo Aleksoto šlaito, – senamiesčio bokštai, kylantys iš rūko. Tai Kauno vizitinė kortelė.
Kitas neatsiejamas elementas – tarpukario modernizmo architektūra. Būtent tai ir yra Kauno identitetas. Aiškūs, minimalistiniai, geometriškai išreikšti tūriai ir šviesios spalvos. Charakteringi ir akcentai: užapvalinti balkonai bei kampai, netaisyklingų formų langai ir savitas jų ritmas. Šiuo metu mes kaip tik analizuojame šį paveldą ir bandome jį paversti gairėmis būsimai kartai.
Apie tas gaires ir norėjau paklausti. Visą vasarą vyko diskusijos dėl UNESCO valdymo plano atnaujinimo. Ar išgirdote jose ką nors netikėto iš skirtingų interesų grupių, apie ką anksčiau nebuvote susimąstęs?
Tiesą sakant, didelių netikėtumų nebuvo. Aš ir anksčiau daug domėjausi ne tiek pačiu UNESCO statusu, kiek tarpukario Kaunu – kaip jis augo, kokia jo architektūra, net turiu senų nuotraukų kolekciją.
Kai žinai miesto kūrimosi pagrindus, supranti, kad jis daugiasluoksnis ir nevienalytis, formavęsis ant jau esamų struktūrų, tradicijų ir įpročių. Todėl nei gyventojų nuogąstavimai, nei jų norai nestebina. Kaunas – gyvas organizmas: kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Mūsų darbas – visas jas priimti ir ieškoti kompromiso.
Vienas iš Kauno architektūros festivalio organizatorių Dalius Šarakauskas interviu man yra sakęs, kad miestas – tai užprogramuotas konfliktas. Kiek jūsų darbe yra nuoširdžios kūrybos, o kiek – kompromisų paieškos?
Mano pozicijoje konfliktų sprendimas ir yra savotiška kūryba. Tai miesto kūryba. Tai darbas su žmonėmis, kurie yra įpratę prie tam tikro vaizdo ir sunkiai pasiduoda pokyčiams vardan patogumo ar tvarumo. Jie galvoja: „Aš niekada nemačiau to tilto nuo Santakos, o dabar jis čia bus.“ Bet galbūt po 50 ar 100 metų ta pati vieta taps ikonine? Lygiai taip pat buvo ir su mūsų Naujamiesčiu. Architektai drąsiai statė jį ant carinės struktūros, o senbuviai piktinosi: „Kas čia per invazija?“ O šiandien mes turime UNESCO paveldą. Taigi, konfliktai – natūralus miesto augimo procesas. Miestas yra eksperimentų laukas. Turi praeiti laiko, pasikeisti tendencijos, kad pamatytume, kas prigyja ir tampa miesto ženklais. Tarpukario kūrėjai žiūrėjo į tai drąsiai ir per trumpą laiką sukūrė didmiestį. Manau, ir mums dabar reikia nebijoti eksperimentuoti. Istorija ir laikas galiausiai parodo, kas buvo teisinga.
Tapęs miesto vyriausiuoju architektu paveldėjote diskusijų nuolat keliančią „Kauno akcentų“ programą. Ar teko ją koreguoti pagal savo matymą?
Labai smarkiai įsikišti dar neteko, daugiausia prisidedu savo nuomone darbo grupėse. Ir vėlgi, grįžtu prie tos pačios minties – nereikėtų bijoti šių ženklų. Miestas yra didžiulis eksperimentų laukas.
Sutinku, yra tam tikrų proporcijų neatitinkančių kūrinių. Yra tokių, kurie man asmeniškai nepatinka. Bet vėlgi, yra žmonių, kuriems jie patinka. Ir galbūt aš esu neteisus – gal po 50 metų tai bus vertingiausias kūrinys? Aš išsakau savo nuomonę, nors ne visada į ją atsižvelgiama, bet judame toliau. Vieni „Kauno akcentai“ yra kokybiški ir išliks ateities kartoms kaip duoklė istorijai ar garsiems žmonėms. Kiti, laikui bėgant, natūraliai bus pakeisti, kaip jau ne kartą nutiko su kūriniais, kurie tiesiog prarado aktualumą ir dingo.
Kokie urbanistiniai akcentai brėžiami ateities Kaunui?
Šiuo metu keičiame miesto bendrąjį planą, kuris nustatys kryptį mažiausiai dešimtmečiui. Mano vizijoje Kaunas visų pirma yra kompaktiškas upių miestas. Tai reiškia, kad per artimiausius 10–20 metų mes galėsime džiaugtis šiuolaikiškai įveiklintomis ir sutvarkytomis pakrantėmis, kad žmonės jaustųsi pilnavertiškai gyvendami prie vandens ir naudotųsi jo privalumais.
Vienas didžiausių būsimų ženklų ir akcentų, be abejonės, yra Žemosios Fredos konversija. „Nemunaičiai“ tėra pati šio didžiulio proceso pradžia. Šiuo metu rengiamas atskiros miesto dalies bendrasis planas – tai didžiausia konversinė teritorija Lietuvoje ir didžiausias tokios rūšies planavimo dokumentas. Jau įvyko ir tarptautiniai architektūriniai konkursai, kurių rezultatai džiugina. Esu tikras, kad po 10–20 metų ten turėsime kokybišką centro plėtrą ir darnią, tvarią teritoriją, kuri stebins ne tik kauniečius, bet ir užsieniečius.
O kokiu Kaunas neturėtų tapti?
Manau, Kaunas neturėtų tapti dangoraižių ar didžiulių verslo centrų miestu. Jam tai nebūdinga. Tikiuosi, kad ekonominės ir estetinės tendencijos natūraliai sudėlios viską taip, kad Kaunas išlaikytų unikalų kompaktiško, bet žemo miesto įvaizdį.
Nemunaičiai – visam miestui atviras kvartalas. Ką manote apie priešingą tendenciją – iš konteksto ištrauktus priemiesčių rajonėlius su šlagbaumais?
Šis klausimas vertas atskiro pokalbio. Ta chaotiška suburbanizacija, arba miesto drieka, yra problema, kurios šaknys siekia sovietmetį, kai buvo ištrintos ribos tarp viešos ir privačios erdvės, o po nepriklausomybės atėjo nuosavybės bumas – visiems staiga prireikė žemės. Taip prasidėjo nevaldoma plėtra į laukus, kur nėra jokios infrastruktūros. Svarbiausia tapo asmeninė tvorelė, privatus kiemas ir požiūris: „Man niekas netrukdykit, aš pats sau šeimininkas.“ Tai buvo savotiška meškos paslauga. Tokia netvari urbanistika suformavo naujus įpročius: sumažino socialinius įgūdžius, paskatino priklausomybę nuo automobilių ir atgrasė nuo viešojo transporto, kur juk reikia bendrauti su kaimynais.
Tai, ką matome dabar – tą socializacijos degradavimą – yra tiesioginė ankstesnio urbanistinio planavimo (arba jo nebuvimo) pasekmė.
Urbanistikos, kaip ir architektūros, mokoma ir mokomasi. Pats esate dviejų aukštųjų mokyklų absolventas. Kaip palygintumėte šias patirtis?
Sunku lyginti, nes tarp mano studijų praėjo beveik 20 metų, bet tam tikros tendencijos išliko. KTU suteikė labai stiprų technologinį pagrindą: konstrukcijos, įstatymai, techninė architektūros pusė. Manau, tai buvo labai taiklus pasirinkimas karjeros pradžiai. Į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą atėjau jau paragavęs tiek verslo, tiek darbo savivaldybėje. Ten pajutau, kad labiau gilinamasi į estetiką, meną – į tą „minkštąją“ architektūros pusę.
Koks didžiausias skirtumas tarp to, kaip buvo mokoma anksčiau ir kaip dabar?
Kai studijavau, teorija ir praktika buvo visiškai skirtingi pasauliai. Tuomet man labai trūko supratimo, kaip miestas veikia iš tiesų. Džiugu matyti, kad dabar studentams tos patirties suteikiama daug daugiau.
