„Kas man yra fluxus? Įsivaizduokite sankryžą, kurioje galima sukti tik į kairę arba į dešinę. Tai fluxus pasirinkimas būtų rauti į viršų!“ – sako Tomas Erbrėderis, rugsėjo 8 dieną Kauną fluxinti pakviesiančio „Fluxus festivalio“ režisierius ir pats nemažai šio judėjimo dvasios turintis žmogus. Ne kartą dalyvavęs „Fluxus“ renginiuose kaip žiūrovas, spontaniškų performansų kūrėjas ar buvęs eisenos dalimi, šiemet Tomas kviečia į tradicija tapusį renginį pažvelgti kaip į virsmą ir ketina išrašyti FLUXUS rimties nusimetimo receptą.
Kas yra fluxus asmeniškai jums, Tomai?
Visų pirma netikėtumas, impulsas kažką padaryti visiškai nurautai, kitaip. Tik ne suplanuotai, bet tarsi savaime.
Kadangi man pačiam fluxus judėjimas ir Jurgio Mačiūno fenomenas yra nuoširdžiai įdomus ir vertas įsigilinimo, tad natūralu, kad tai, ką perskaičiau, nusėdo kažkur smegenyse ir tarsi koks lėlininkas patampo už virvučių. Tačiau išties fluxus pavyksta tuomet, kai apie tai negalvoji.
Man labai patinka, kad Jurgio Mačiūno brėžiamame fluxus kelyje nereikia daug priemonių, pasiruošimo. Tiesiog čiumpi tai, kas yra po ranka, ir sukuri gražų, smagų dalyką. Taip, kaip tą daro vaikai: jei pažiūrėsite, kaip žaidžia vaikai, pamatysite, kad jie iš tiesų gerai fluxina! Daiktus ir aplinką paversdami žaidimo vieta, vaikai kuria smagumą, kuriame dominuoja vidinis tikėjimas tuo, ką darai. Tiki – ir to pakanka. Tau JAU pavyko.
Labai panašus mechanizmas veikia ir „Fluxus festivalyje“: tau nereikia eiti į jokią super duper meno parduotuvę ar kažką pirkti. Fluxinti gali iš to, ką turi. Pagaliau, fluxus juk apskritai yra pats žmogus. Tu tiesiog imi ir atrandi kitą kelią, nugriauni esamą struktūrą ir pamatai ją kitokią – su netikėtomis alternatyvomis.
O „Fluxus festivalis“ – kokį jį pats regite ir kokį norite parodyti šiemet?
Kauno „Fluxus festivalis“ ir kopimas į Parodos kalną yra atradimo kelionė, todėl šiemet sakome: kol neužkopsi – nesuprasi. Tai galimybė pasireikšti ir užkopti į kalną savo būdu. Kiekvienas žmogus ateina su savo suvokimu, su įgyvendinta fantazija. Ir tai yra gražu.
Fluxus įneša į mūsų kasdienį gyvenimą smagumo, juoko, santykio pasikeitimo. Man atrodo, kad fluxus yra kartu ir drąsa: ne kiekvienas išdrįsta tapti kopiančiųjų į Parodos kalną dalimi. Tame yra ir daug autoironijos, kuriai taip pat reikia drąsos – gebėti pasijuokti iš savęs.
Tačiau, jei vienais metais nuėjęs buvai pasyvus stebėtojas, galbūt kitais jau ateisi su savo fluxišku kūriniu ir kopsi su kitais fluxintojais. Nes tai – užkrečiamas dalykas.
O kai sutinki panašius į save kūrėjus, fluxiškus žmones, tai tampa puikiu vaistu nuo rutinos ir įprastumo. Iš čia ir šių metų festivalio idėja: RECEPTAS – kaip metodas pasveikti, pagyti.
Ar pačiam teko fluxinti ankstesniuose festivaliuose?
O taip, žinoma! Nuolat susigalvodavome kažką keisto. O kartą savo dalyvavimą su bičiuliu pavertėme nedideliu performansu renginio viduje: ant baltų marškinėlių lipnia juosta užsiklijavę atspausdintus Jurgio Mačiūno portretus, išsitraukėme lagaminą, pilną pačių įvairiausių formų ir spalvų akinių, o tada juos matavomės – kviesdami pažvelgti į fluxus per Jurgio Mačiūno akinius, kaip tai galėtų atrodyti šiandien. Netikusius akinius metėme į šalia pastatytą unitazą. Va tokia smagi improvizuota mažytė patirtis.
Ar sutiktumėte su Ryčio Zemkausko apibūdinimu, kad „Fluxus festivalis“ – tai intelektualus karnavalas?
O kodėl gi ne? Man atrodo, kad pati fluxus samprata yra apie tai, kad jis gali būti kiekvienam dalyviui vis kažkuo kitu ir pasiduoda labai įvairioms interpretacijoms.
Juolab, kad karnavališkumo ir intelektualumo išties netrūksta: jei kopimui pasiruošiau, apgalvojau, kodėl mano kostiumas toks, su kuo asocijuojasi, vadinasi, jau esu įdėjęs nemažai intelektualinių resursų. Tai kodėl gi tai ne intelektualus karnavalas?
Ribų nėra. Yra laisvė ir laisvės karnavalas: kaip tau tą dieną atrodo, taip ir daryk.
Festivalis vyksta jau šeštą kartą, tad natūralu, kad jame atsirado tam tikros tradicijos. Kaip balansuojate tarp palikimo ir tradicijas savo pačia esme laužančio fluxiškumo?
Iš tiesų, kopimas į kalną – metai iš metų išliekanti tradicija. Tarp ryškesnių festivalio pokyčių bus tai, kad šiemet vesime ryškesnę siužetinę liniją, o festivalį suskirstėme tarsi trimis lygmenimis.
Pirmasis bus kalno papėdėje, kur Jurgio Mačiūno namas virs Mačiūno REGISTRATŪRA, „virškinančia“ ir „keičiančia“ tuos, kurie į jį užeina.
Antruoju taps pats kalnas, virsiantis tyrimų laboratorija su animatoriais, mano pramintais „mačiūniukais“. Šie taip pat stengsis sąveikauti su kopiančiais į kalną žmonėmis ir personažais, mėgins juos įtraukti, provokuoti. O žinant, kad kiekvienas kopiantis būna labai individualus ir paprastai siekia pabrėžti savo idėją, bus įdomu stebėti, kaip visa tai skleisis, juolab, kad mūsų sumanymus padės sustiprinti techniniai sprendimai.
Na, ir trečiasis etapas lauks kalno viršuje – ten bus atidarytas Fluxus REIVO kabinetas, kuriame pasitiks elektroninės muzikos orkestras ir paties Jurgio Mačiūno personažas bei jo asistentė.
Nežinau, ar tai kažkas stipriai naujo, bet norisi, kad atėjęs žmogus išsineštų ir kažkokią mintį: kur jis dalyvavo, kas čia atsitiko? Kokį postūmį ar impulsą davė šis fluxus vyksmo receptas? Mūsų užduotis, kad kiekvienas dalyvavęs grįžtų šiek tiek pasikrovęs fluxiškos energijos, kuri jį maitintų iki kitų metų kopimo.
Vienas svarbių šio festivalio bruožų yra bendrakūryba – tiek dalyvių, tiek organizatorių, tiek ir žiūrovų: kiek jos bus šiemet ir kokiais pavidalais ji skleisis?
Čia, kaip ir spektakliuose: įvykus premjerai, ir aktoriai, ir režisierius neretai nustemba, kad žiūrovai reaguoja į visai kitus akcentus ir spektaklio vietas, nei buvo tikimasi. Tad ir šiame renginyje, nors mąstome apie metodus, kurie techniškai bei režisūriškai padėtų įtraukti dalyvius, kad šie taptų renginio sumanymo dalimi, tačiau galutinio rezultato nežinome ir negalime žinoti.
Idėja – visus apjungti taip, kad tiek kopiantieji, tiek atėję žiūrovai pasijustų vyksmo dalimi. Tai nemažas iššūkis, bet manau, kad jis įgyvendinamas. Kiekvienas dalyvis atsineša savo fluxišką indėlį, iš kurių sulipdome bendrą veiksmą, šurmulį. O kaip jis užsives ir į kurią pusę pakryps, sunku tiksliai atspėti. Bet kuriuo atveju, visa tai, kas vyks rugsėjo 8 dieną, kviečia žmones pabūti sau ir savaime, pabėgti iš savo kasdienio užburto rato, rutinos ir džiaugsmingai pasimėgauti aplinkiniais, leisti sau švęsti ir juoktis.
Ačiū, Tomai! Ar norėsite peržiūrėti šį interviu prieš viešinant?
Oi, ne. Tai būtų visiškai nefluxiška!
–
Fluxus vėliavą iš Kaunas Europos kultūros sostinės 2022 perėmę Kauno menininkų namai ir „Fluxus festivalio“ režisierius Tomas Erbrėderis su komanda kviečia visus fluxiškos dvasios žmones kopti į Parodos kalną rugsėjo 8 d., penktadienį, 22.30 val.
Festivalio programa.
