Rugpjūčio 14-15 dienomis Kaune į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus autentišką erdvę jau penktą kartą pakvies „Suburtynė“. Šio unikalaus renginio metu sutartinės visą parą nepertraukiamai bus giedamos muziejaus kiemelyje, kuriame yra įrengta ekspozicija „Kryžių Lietuva“. Giedant sutartinėms taip pat bus rišamas sodas. Tad „Suburtynėje“ apsijungs UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąraše esantys šedevrai – kryždirbystė, lietuvių daugiabalsės dainos sutartinės bei šiaudinių sodų tradicija. Į minėtą UNESCO sąrašą lietuviškosios vertybės įtrauktos atitinkamai 2001, 2010 ir 2023 metais.
Artėjant renginiui „Suburtynė“ apie kultūrinį paveldą, lietuviškąsias tradicijas ir kryžių simboliką kalbamės su Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadove bei ekspozicijos „Kryžių Lietuva“ autore Daina Kamarauskiene.
Ką Lietuvai reiškia būti UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąraše? Kaip apskritai šalių tradicijos atsiduria šiame sąraše, ir kokie yra svarbūs kriterijai?
Pirmiausia, žinoma, tai yra didžiulė atsakomybė mums, kad šios tradicijos nenyktų. Nematerialus paveldas, jo esmė yra, kad tradicija būtų palaikoma, gyva, funkcionuotų nenutraukiamai. Dėl to gavome šį įsipareigojimą ir tai yra labai svarbu.
Toks įvertinimas yra svarbus kiekvienai valstybei. Visų pirma – taip atkreipiamas mūsų pačių dėmesys į savo tradicijas, į tai, kad esame reikšmingi. Taigi, svarbu yra mums patiems suprasti, kad šis įvykis yra reikšmingas. Be abejo, mumis susidomi kiti pasaulio žmonės. Juk ir mes patys, vykdami į kitas šalis, pasidomime, kas yra UNESCO kultūrinis paveldas vienoje ar kitoje šalyje. Šalimi domėtis pradedame nuo šios informacijos.
Su nematerialaus kultūros paveldo paraiška man neteko dirbti. Kas liečia M. K. Čiurlionį – jo 150-osios gimimo metinės pateko į UNESCO minimų datų sąrašą ir kitais metais bus plačiai minimos pasaulyje. Žinoma, rengiama paraiška, ją svarsto komisijos ir sprendžia patvirtinti, ar ne. Bet pirmiausia – pati šalis tai turi inicijuoti, jai turi būti svarbu. Nematerialaus paveldo, kaip mūsų minimų tradicijų atveju, iniciatyva turi kilti iš pačių žmonių, iš bendruomenės.
Kokia mūsų, lietuviškųjų, tradicijų reikšmė pasaulio kultūros kontekste?
Pasaulio kultūros kontekste mūsų tradicijos atrodo nepaprastai gerai. Aš manau, kad mes turime prabangą – esame išlaikę vienas seniausių tradicijų, kurias Europoje seniai ir sparčiai keitė įvairūs madingi dalykai. O tai atėjo su industrija, ar dar anksčiau, į krikščionišką pasaulį – su krikščionybe.
Lietuva išsaugojo tokius dalykus, kurie yra labai unikalūs, ir tas yra labai reta. Na tai yra didelė prabanga mums, mes esame tokie archajiški. Jei mes vis dar marginame kiaušinius žolelėmis ar kitais būdais, tai daugelis pasaulyje yra nustebę ir klausia, kodėl nevalgote šokoladinių ir kodėl užsiimate jų dažymu?
Kol mes tai turime ir to neprarandame, o kai ką, žinoma, ir prarandame, natūraliai, kaip, tarkime, Užgavėnės – jos jau yra pakitusios, ar Kūčių vakaras tampa sušių vakarėliu. Po truputėlį tie reiškiniai dingsta ir yra gaila, nes mūsų tradicijų gyvumas yra mūsų pačių gyvybingumas. Nebūtina laikytis tradicijų griežtai, aklai jomis sekti, tačiau pagrindą išlaikyti reikėtų, nenueinant į pasaulines tradicijas.
Ar yra, kas jus asmeniškai sietų su šiomis tradicijomis – galbūt giedate sutartines, močiutė sodus rišdavo, ar giminėje buvo kalvystės meistrų?
Giminėje kryždirbių nebuvo, nebuvo ir sodai rišami. Folklorinis dainavimas atėjo vėliau į mano gyvenimą, su šeimos tradicija nebuvo susijęs. Mano šeimos kelios kartos yra miestiečiai.
Dainavau daug metų folkloriniame ansamblyje Kaune, ir vaikai „užaugo“ šiame ansamblyje. Turėjome muziejuje folklorinį ansamblį „Saulula“. Ansamblio jau nėra, natūraliai jį „išaugome“. Siuvome ir rūbus, juos siuvinėjome. Muziejaus saugyklose turime pavyzdžių. Pagal autentiškus pavyzdžius viską darėme patys, buvome aktyviai į tai įsitraukę ir buvo smagu.
Kaip gimė „Kryžių Lietuva“? Kryžių ekspozicija ir ši Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus erdvė yra unikali ir jauki, maloniai nustebina ir „Suburtynės“ lankytojus bei dalyvius, kurie čia patenka pro didelius šoninius muziejaus vartus
Po rekonstrukcijos muziejuje atsirado dengtas kiemelis, jis praplėtė galimybes daryti ekspozicijas. Planavome kiemelį kaip renginių erdvę, kurioje vyktų koncertai. Paaiškėjo, kad joje yra per didelė akustika. Jei sutartinės – tam tikroje šios erdvės zonoje jo skamba labai gerai, o iš jos pasitraukus – garsas pradingsta, aidi. Susibūrus skamba.
Tuomet peržiūrėjome muziejaus rinkiniuose, kokius turėjome eksponatus, kuriems neturėjome iki tol erdvės. Pirmasis ir buvo kryžių rinkinys, kuris gulėjo daug metų nerodytas. Eksponatai yra suvežti iš įvairių Lietuvos vietų, tame tarpe ir Vinco Svirskio kryžiai, išsaugoti kryžiai iš Karo muziejaus sodelio, jie buvo paruošti sudeginti sovietų, nupjauti ir sumesti į krūvą, paruošti laužui, tačiau muziejininkų išsaugoti.
Turime tikrai nemažai kryžių, jų masteliai yra dideli ir anksčiau neturėjome, kur juos parodyti. Lauke eksponuoti jų negalime, nes yra nukentėję nuo lauko sąlygų. O ekspozicijos idėja gimė natūraliai, nes ir M. K. Čiurlionis piešė bei studijavo kryžius, koplytstulpius. Mums tai labai susisiejo. Be to, Lietuvoje daugiau nėra tokios ekspozicijos, kuri galėtų kryždirbystę, šią UNESCO kultūrinių vertybių sąrašuose esančią mūsų tradiciją, įtvirtinti, parodyti.
„Kryžių Lietuva“ labai pasiteisino. Užsienio svečiams daro didžiulį įspūdį. Jie neįsivaizduoja, ir mes patys neįsivaizduojame, kiek Lietuvai ir lietuviui yra svarbus kryžius, kryžiaus simbolis. Ne krikščioniškas, o žymiai ankstesnius laikus siekiantis kryžiaus simbolis.
Per kryžių ekspozicijoje mes papasakojame beveik visą Lietuvos istoriją. Kaip mes iš pagonių virtome krikščionimis, nes randame kryžių viršūnėse ir pagoniškus simbolius, kaip susisiejo krikščionybė su pagonybe.
Mes galime kalbėti apie tai, kad kryžius tapo mūsų pasipriešinimo simboliu. Visos okupantų valdžios geriausiai jaučia, kas žmogaus, tautos mentalitetui yra labai svarbu. Ir kryžius buvo tiek caro valdžios, tiek sovietų valdžios vienas iš labiausiai draudžiamų dalykų. Buvo suprantama, kad kryžius reikia naikinti, nes tai yra vietos žmonių dvasinė atspirtis. Tas pasipriešinimas ir sugebėjimas kryžius „auginti“, iš jų pusės – kryžius pjauti, o iš mūsų – juos statyti, naktimis. Tai yra labai simboliniai dalykai, kurie tarsi materializuojasi į labai aiškius pavidalus – į kryžius. Gražius ar ne tokius gražius, puošnius ar mažiau puošnius.
Jie iš tiesų yra labai svarbūs mūsų gyvenime. Ne dažnas šiandien gali pasakyti, kodėl nešioja kryželį ar jį kabina automobilyje. Tarsi taip reikia. Vadinasi mūsų pasąmonėje dar yra likę, kad kryžius yra mūsų apsaugos ir pokalbio su dangum ženklas.
O kaip yra su saulutėmis?
Su saulutėmis yra tokia istorija. Visos saulutės yra kryžių, koplyčių, bažnyčių, koplytstulpių metalinės viršūnės. Kad kryžiai nebūtų naikinami ir uždrausti, jų taip nevadino. Sovietmečiu tai nebuvo kryžiai, o buvo saulutės, jos iš tiesų panašios, su spinduliais. Ir juokingiausia yra tai, kad sovietmečiu iš Lietuvos gražiausia dovana ir suvenyras buvo būtent saulutė. Kalviai galėjo jas daryti, liaudies meistrų parduotuvės galėjo jomis prekiauti ir į okupantų šalis mūsų pagoniškas, krikščioniškas kryžius buvo vežamas kaip suvenyras iš Lietuvos. Tokiu būdu išsaugojome šią tradiciją ir galėjome tai skleisti.
Kodėl yra reikalinga išsaugoti savo tradicijas, liaudies papročius, liaudies meną?
Žinoma, galime ir nesaugoti. Tuomet tampa žmogus iš niekur, tačiau žmogaus iš niekur nebūna. Mes kaip augalas – esame kažkur pasėti ir turime savo šaknis. Ne veltui išvykę į kitas šalis staiga, kažkuriuo metu pradeda dairytis savo šaknų. Galbūt pirmai išvykusių kartai nebus tai svarbu, tačiau gali tapti svarbu jų vaikams, antrai kartai, kurie ima nerimauti, nes lyg nebejaučia savo šaknų.
Jei mes nesaugojame savo tradicijų, savo kalbos – esame niekas, lyg tas dykumos augalas, kuris ridenasi per pasaulį vėjo pučiamas.
Mes visi turime šaknis ir tas žinojimas, net jei negyveni Lietuvoje, o kažkur kitame pasaulio krašte, šiais laikais taip galime gyventi, tačiau žinoti, kur tavo šaknys ir kas tai yra – manau labai svarbu kiekvienam. Tai duoda dvasinės ramybės, stabilumo gyvenime. Mes turime žinoti, kur mūsų namai.
Mano aplinkoje yra labai anksti emigravusių į Jungtines Amerikos Valstijas. Priešingai nei jiems, jų vaikai paauglystėje staiga ėmė domėtis savo tėvų žeme, pajautė būtinybę grįžti į Lietuvą. Įdomu tai, kad vaikai grįžta čia studijuoti. Užaugę ten ir baigę mokyklas, tačiau atsiranda tarsi genetinis šauksmas ir jie atvyksta į Lietuvą.
Jau penktą kartą autentiškoje muziejaus kiemelio erdvėje vyks menininkės Skaidros Jančaitės organizuojama „Suburtynė“. Visą parą nepertraukiamai bus giedamos sutartinės, ir nakties metu taip pat. Kokia buvo „Suburtynės“ pradžia muziejuje?
„Suburtynė“ įvyko atsiradus ekspozicijai „Kryžių Lietuva“. Prasidėjo nuo koncerto muziejų nakties renginio metu, kai buvo giedamos sutartinės su atlikėja Skaidra Jančaite. Po renginio gimė mintis, drąsi mintis, kad būtų smagu, kad tas sutartinių ratas ilgiau suktųsi. Ir Skaidros maratono idėja iš pradžių atrodė kaip neįmanoma – kas gi gali 24 valandas išbūti, atrodė, kad tai sunkiai įgyvendinama. Tačiau 2020 metais įvyko, ir buvo giedama visą parą. Ir „Suburtynė“ auga, Skaidros dėka, į visą judėjimą, sutartinių mokymąsi, jų giedojimą.
Apie „Suburtynę“ pasakoju įvairiems menininkams, jie mano, kad čia tikriausiai magiški ritualai vyksta, jei trunka visą parą. Na iš tiesų, kai ilgą laiką klausaisi sutartinių, jos turi tą ritualinį magišką poveikį.
Taigi, idėja visą parą giedoti sutartines išsirutuliojo natūraliai. Kalbėjomės, mąstėme, bandėme, kaip skamba muziejaus kiemelyje. Giedant sutartines šioje erdvėje reikia pataikyti tam tikrą vietą, nuo jos nutolus gali vienas kito ir nebegirdėti. Tad turi susiburti – turi būti suburtynė, kad vienas kitą jaustumei ir girdėtumei.
Sutartinėms čia tinka. Tad jei tik Skaidra turės entuziazmo, nes tai yra didelis darbas suburti visus norinčius giedoti, dalintis, norėtųsi tęsti „Suburtynės“ renginio idėją. Šiais metais jau penktas renginys, ir tai jau yra gimstanti tradicija.
Nepertraukiamo giedojimo sutartinių kelionė „Suburtynė“ prasidės rugpjūčio 14 d. 12 val., baigsis rugpjūčio 15 d. 12 val. Visas 24 valandas bus giedamos bei šokamos sutartinės, taip pat ir nakties metu. Renginys nemokamas, bilieto įsigyti nereikia. Įėjimas į Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kiemelį pro vartus iš Vienybės aikštės, BLC verslo centro pusės.
Projektą „Suburtynė’24“ dalinai finansuoja Kauno miesto savivaldybės „Iniciatyvos Kaunui“ programa.
