Kaip per dvidešimt metų išaugti septynis kartus? Turi būti Kaunu, tarp dviejų pasaulinių karų pavadavusiu Lietuvos sostinę. Viena naujausių, itin marga, šį laikotarpį aktualizuojanti iniciatyva – leidinys „Subjektyvus Kauno atlasas: šiuolaikinės modernizmo perspektyvos“.
Projekto kuratorius – iš Kolumbijos kilęs Hugo Herrera Tobónas, prie subjektyvių atlasų seriją kuriančios komandos prisijungęs, kai ji atkeliavo į gimtąją šalį. Septyniasdešimt menininkų čia dirbo trejus metus – kolumbietiškasis atlasas išleistas 2015 m. Subjektyvų leidinį apie save jau turi Garliava, kur Hugo viešėjo 2019 m. Beje, tai buvo pirmas kartas, kai kuriant atlasą dalyvavo ir neprofesionalūs menininkai. O apsukriausieji Kalėdoms spėjo pasidovanoti ir kaunietiškąjį-modernistiškąjį – kiti savo kopijos turėtų užsukti į Kauno centriniame pašte atidaromą parodą. Šis atlasas – tai modernistinių kiemų katės, alternatyvios vėliavos, gatvių pavadinimai, ratu besisukantys Kauno langai, net pastatų randai – ir dar dešimtys būdų vis kitaip, labai asmeniškai, pamatyti ar išgirsti savo gyvenamąją aplinką.
Pirmąkart kalbėjomės prieš dvejus metus, tau kuriant subjektyvų Garliavos atlasą. O kaip dabar gyveni?
Iš tiesų Garliavos projektas, mano manymu, labai gražus ir sėkmingas, tapo bandomuoju naujajam šiuolaikines modernizmo perspektyvas pristatančiam leidiniui. Netrukus po Garliavos atlaso, kuris išties subūrė ir įtraukė bendruomenę, gavau kvietimą dalyvauti programoje „Modernizmas ateičiai“. Negi galėjau atsisakyti? Kaip tik tuo metu nusprendžiau atsikraustyti į Lietuvą gyventi! O po mėnesio prasidėjo pati žinai kas. Taigi planai susijaukė, bet vis tiek paskelbėme atvirą kvietimą į atlaso dirbtuves. Gyvas jas planavome spalį, bet teko pasitelkti į pagalbą „Zoomą“. Iš esmės išradome naują struktūrą ir būdą kurti atlasą. Visą medžiagą, informaciją laikėme debesyje. Dirbtuvės įvyko ketverios, vėliau su visomis keturiomis dešimtimis dalyvių turėjau ir asmenines sesijas.
kai kam pilka yra nuobodu ar net bjauru, bet, pakeitus perspektyvą, spalva įgauna naujos vertės ir svarbos.
Nors viskas pavyko ir rezultatas jau mano rankose, turiu pasakyti, kad laikas nebuvo lengvas – man rodos, praėjusią žiemą visi apsinuodijome skaitmeniniu pasauliu, ekranų buvo tiesiog per daug, turinio internete per daug. Visgi pavasarį jau turėjome atlaso eskizą, o vasarą visą mėnesį praleidau Kaune, kūrybinėje rezidencijoje. Su visais susitikome gyvai, buvo laiko ir energijos tobulinti idėjas.
Ar gali trumpai papasakoti, nuo ko pradedi?
Visuomet naudoju panašią metolodogiją. Imamės pratimų, kad detonuotume atminties ir identiteto detales ir galėtume, vadovaudamiesi asmenine perspektyva, eiti toliau. Nekeliu konkrečių uždavinių, neliepiu matyti būtent tokį ar kitokį miestą – tiesiog siūlau būdus, leidžiu mąstyti, išlaisvinti emocijas ir išsiaiškinti, kaip jausmiškai žmonės susiję su miestu. Žinoma, užduodu ir strateginių klausimų: kaip dalyviai naudoja modernizmą, ar gyvena modernistiniuose pastatuose ir taip toliau. Surinkus medžiagą, būna daug darbo kuriant maketą spaudai. Iš pradinių 260 puslapių liko tai, ką laikome rankose – 192 psl.
Ar atvykęs vasarą radai tokį Kauną, apie kurį „Zoomo“ susitikimuose pasakojo atlaso dirbtuvių dalyviai?
Kadangi jau buvome sukūrę Garliavos atlasą, Kauną šiek tiek pažinojau – anos dirbtuvės vyko rajone, bet apie mėnesį gyvenau mieste. Atsakant į tavo klausimą, taip, daugelį detalių, kuriomis dalinosi dalyviai, atpažinau.
Šiame projekte svarbu ir visuomet įdomu tai, kad turi progą žvilgtelėti į intymią emocinę žmonių erdvę. Svarbu ne apibūdinti pastatą, bet papasakoti, ką jam jauti. Iš pradžių net ne visuomet kalbamės apie pastatus – pradedame nuo jausmų apskritai. Ir tuomet aš klausiu: „Jei dairaisi mieste, kur pritaikytum šį jausmą?“ Vienus jausmai veda pastatų link, kitus į gatves, trečius į savo namus, galbūt į gamtą ar botanikos sodą. Tai būdas stebėti vietą, miestą, šalį. Pradedi čia (Hugo rodo ekrano apačią) ir baigi čia (delnu uždengia stogą).
Žmonėms svarbūs įvairiausi dalykai. Nuo maisto iki namuose saugomų kolekcijų. Pilka Kauno pastatų spalva, gatvių ilgis, skirtumas tarp tarpukario ir sovietinio modernizmo. Kiekviena istorija savita ir koncentruota – tai suteikia projektui gelmės.
Radai žmogų, kuriam patinka pilki fasadai?
Taip. Dirbtuvėse dalyvavo vyresnio amžiaus moteris, gimusi tremtinių šeimoje Sibire, vėliau su mama grįžusi į Kauną. Jos vaikystės prisiminimuose ryškus etapas, kai mama tvarkėsi grįžimo dokumentus savivaldybėje – o mergaitė galėjo klajoti centro gatvelėmis. Fasadų pilkuma jai primena tas dienas, jai tai – mylima Kauno autentika.
Toks emocinis priėjimas prie identiteto labai įdomus, taip dalykai įgauna papildomą dimensiją – kai kam pilka yra nuobodu ar net bjauru, bet, pakeitus perspektyvą, spalva įgauna naujos vertės ir svarbos.
Neabejoju, kad atlaso kūrimo dirbtuvėse dalyvavo ir architektūros ar artimų sričių profesionalų. Ar smarkiai šiame kontekste skiriasi jų ir, jei galima taip sakyti, eilinių miestiečių aplinkos suvokimas?
Ir taip, ir ne, kadangi, kaip sakiau, atsispiriame nuo emocinio pagrindo – man visuomet pirmiausia rūpi asmeninis santykis. Žinoma, buvo profesionalų, dirbančių su modernizmu ir už atlaso kūrimo ribų, bet skirtumas labiau toks, kad jie idėją ar koncepciją gali išreikšti vizualiau ir turi daugiau įrankių tai padaryti. Visgi labai įdomių istorijų gali papasakoti ir šiuos įrankius valdantys ne taip gerai. Tarkim, jų nuotraukos ne tokios kokybiškos, bet tam mes turime komandos narių, kurie gali padėti šioje srityje.
Taigi kiekviena istorija pirmiausia yra asmeninė istorija. Visos jos vertingos – man tai bene įdomiausias atlaso kūrimo aspektas. Visuomet dirbtuvių pradžioje dalyviams primenu, kad patys nereikšmingiausi dalykai iš tiesų yra labai svarbūs. Maži dalykai, kalbant apie tapatybę, vietą ar elgesį joje, gali tapti universaliais diskursais.
Su kolegomis esate išleidę per tuziną subjektyvių atlasų. Ar šis – architektūriškesnis, ar architektūra apskritai neišvengiama aptariant vietovę?
Sutikčiau, kad architektūra visuomet neišvengiama, taip pat ir kalbant apie subjektyvius atlasus. Bet ją suvokti yra daugybė būdų. Architektūra – tai ir miestovaizdis, ir urbanistika, ir pastatai, taip pat – namų erdvės. Jūsų svetainė, miegamasis, vonia, virtuvė – architektūra. Be to, tai – daug istorijos sluoksnių, ypač Europos miestuose. Architektūra – tai tūkstančiai prasmių.
Žinoma, Kauno atveju atlasas yra programos „Modernizmas ateičiai“ dalis, tad fokusavomės į modernizmą, bet pasistengiau, kad visi būtume atviri. Tuos, kurie modernizmo nemėgsta, kviečiau jo nemėgti, o tuos, kurie juo nesidomi – ir toliau nesidomėti. Aistruoliams pasiūliau jį mylėti, o turinčius tvirtą nuomonę – jos nekeisti. Manau, nėra kito būdo sukurti atlasą „nuo apačios“. Svarbu žmonėms leisti likti autentiškiems – kai kam tai iššūkis, bet tai ir didžiausias projekto grožis.
O kodėl nemėgstantys modernizmo jo nemėgsta?
Kai kuriems jis tiesiog atrodo pretenzingas. Viena projekte dalyvavusi menininkė nemano, kad jį reikėtų garbinti – jai modernizmas atrodo formalus, materialistinis, ji, būdama labiau ekspresionistė, nejaučia su šia architektūra ryšio, žiūri į ją ironiškai. Man tai atrodo normali pozicija, kitas būdas žiūrėti į modernizmą. Atlase ji pristato pasakojimą apie Kauko laiptus – ne architektūrinę, bet mitologinę šio objekto pusę.
Tarptautinė paroda „Modernizmas ateičiai 360/365“, kurioje pristatomas ir šis atlasas, nuo sausio veikia Kauno centriniame pašte. Ar leidinyje rasime istorijų ir apie šį pastatą?
Konkrečiai jam skirtos istorijos nėra, bet jis vis paminimas ar vaizduojamas (viename maršrute nuo baro iki baro paštas – kaip tik pusiaukelėj, – red. past.). Pavyzdžiui, vienas pasakojimas – apie tai, kaip greit tarpukariu vystėsi Kaunas, kaip spėriai dirbo architektai ir statybininkai, kurdami laikinąją sostinę. Su autore pastebėjome, kad statybos aktyviai vyko apie 15 metų – šiuo laikotarpiu iškilo didingiausi Kauno pastatai. Dvylika jų (tarp jų ir paštas), įtrauktų į pasakojimo maršrutą, – tai iš viso 110 245 kv. metrų! Tokie mastai puikiai iliustruoja, kokio svarbumo yra šis Kauno periodas ir jo architektūros paveldas.
O pašto grindys tapo vaizdinio pasakojimo apie „vietinį“ modernizmą dalimi. Tai labai įdomu, nes neretai apie šį judėjimą galvojame kaip apie labai tarptautinį, europietišką, minimalistinį, stokojantį dekoro elementų ir kitų savitų bruožų. Visgi Kauno modernizmas – labai autentiškas, lietuviškas, neretai architektūriniuose sprendimuose galima aptikti senojo liaudies meno, tautinio kostiumo elementų. Jie – plytelėse, grindyse, duryse, sienose.
Ar žinai, kad jau galima įsigyti net pašto grindų motyvo kojines?
Tikrai? Geras. Gal spėsiu gauti ir aš.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2022 m. sausio nr. „Modernistai“.
