Kad nieko nėra atsitiktinio, įrodo virtinė sutapimų, lydinčių šio numerio turinį. Jau įsibėgėjus kovui, sulaukėme laiško iš Vilniaus:„Balandžio 20 d. Lietuvos nacionalinis muziejus ketina atidaryti parodą „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“. Antanas Ingelevičius tarpukariu gyveno Kaune ir fotografavo <…> muziejuje saugome šio fotografo archyvą, daugiau nei 800 negatyvų, tačiau kaip jie čia atsidūrė – lieka neaišku.“
To pakako – jau po poros dienų susiskambinome su viena iš parodos kuratorių Agne Taliūte. Ir jos, ir kolegų ryšys su Kaunu – artimas, o rengiant parodą muziejaus parodų erdvėje „Istorijų namai“ – tik stiprėja. Jei jums Ingelevičiaus pavardė vis dar nieko nesako, viskas gerai – būtent apie tai šis pokalbis.
Ar tiesa, kad daugybę metų niekas apie šias fotografijas nežinojo? Ir kaip jos rastos – ar ieškota ko nors konkretaus?
Ši daugiau nei 800 negatyvų kolekcija apie 1947–1948 m. pateko į tuometinį Mokslų akademijos etnografijos muziejų. Nepažymėta, kas ją perdavė, nurodyta tik autoriaus pavardė – Ingelevičius. Apie 1952 m., sujungus kelis Vilniaus miesto muziejus ir įkūrus Istorijos ir etnografijos muziejų (nuo 1992 m. – Lietuvos nacionalinis muziejus), rinkinys atsirado jame.
Ingelevičiaus kadruose gausu koplytėlių, medinių pastatų, vietos gyventojų tipažų. Juk jis, kaip darbuotojas, dalyvaudavo M. K. Čiurlionio galerijos organizuotose etnografinėse ekspedicijose. Ilgą laiką ši kolekcija buvo pamiršta, tik apie 1970 m. nurašyta koks tuzinas negatyvų su jo įamžintu Antanu Smetona. Tuomet – vėl ilgi metai nežinioje, ir tik prieš maždaug penkerius metus – dienos šviesa. Muziejaus darbuotoja, viena iš šios parodos kuratorių Vitalija Jočytė užmirštuose stalčiuose paprasčiausiai atrado įdomios, jos akimis, meniškos medžiagos. Parodė kolegoms fotografijos ekspertams – visi, kas pamatė šiuos darbus, neabejojo, kad tai visai nežinomo, bet aukšto techninio lygio fotografo kūryba. Kiti kolegos atpažino Kauną, ir taip pradėtas nuodugnesnis tyrimas archyvuose, giminių paieškos.
Kiek jau žinote apie Antaną Ingelevičių? Greituoju būdu patikrinusi „Google“ radau jo, kaip fotografijos kritiko, citatą.
Vadinu šią parodą muziejiniu tyrimu, vaizduotės pratimu ar net atviru klausimynu. Klausimų tikrai daugiau nei atsakymų, bet kiekvienas yra laisvas susikurti savo pasakojimą apie Antaną. Pati, prisijungusi prie komandos jau vėliau, lygiai taip pat nusprendžiau pagūglinti. Nieko neradau! Tai viena iš parodos misijų – praturtinti ir interneto paieškos sistemas, surasti Ingelevičiui vietą meno istorijoje.
Archyve rasta jo paso kortelė, tad žinome gimimo vietą ir datą – 1892-ųjų gegužės 18 diena Biržų apskrityje, Kvetkų parapijos Gikonių dvare. Visai netyčia šį pavasarį Antanui – 130! Jis buvo bajoriškos kilmės, turėjo vyresnį brolį Vladą, palikusį pėdsaką karo istorijoje. Apie mokslus nieko nežinome, bet spėjame, kad galėjo studijuoti Peterburge kartu su Vladu.
Daugiau informacijos randasi tada, kai Antanas atsikrausto į Kauną, šiam tapus Laikinąja sostine. 1921 m. jis dirbo dienraščio „Lietuva“ redakcijoje, radome fotografiją, kurioje – redakcijos darbuotojai, tarp jų ir pats Antanas. Žinome, kad buvo bohemos dalimi. Draugavo su dailininku Petru Kalpoku, jo žmona Olga Dubeneckiene-Kalpokiene, fotografavo ją ir kitas baleto šokėjas, dalyvavo bendruose vakarėliuose. Kaip jau minėjau, apie 15 metų dirbo ir Čiurlionio muziejuje. Būtent kaip fotografas, įamžindavęs eksponatus. Kiek tų nuotraukų spėjo padaryti, neaišku, bet pagal išmokėto atlyginimo kvitus akivaizdu, kad nemažai, nes kai kurie užsakymai siekė ir tūkstantį litų. Darome prielaidą, kad Ingelevičius buvo svarbus darbuotojas. 1927 m. išleista Čiurlionio darbų knygelė, kuriai medžiagą fotografavo būtent mūsų herojus.
Na, ir teatras. Tai ir buvo daugiau informacijos suteikusi gija, nes jis dalyvavo „Vilkolakio“ teatre, veikusiame iki 1925 metų. Tarp šio menininkų suburto klubo narių – jau minėti Galaunė ir Dubeneckienė, Balys Sruoga bei klubą į teatrą perorganizavęs vadovas Antanas Sutkus. Būtent iš Sutkaus sužinojome daugiau, nes jis sovietmečiu apie „Vilkolakį“ išleido knygą, kurioje aprašyti spektakliai ir teatralai. Ingelevičiui skirtas puslapis – vos puslapis, kuris mums reiškia labai daug. Sutkus aprašė Antano asmenybę, nurodė, kad jis studiją lankė nuo pradžios iki pabaigos. Akivaizdu, kad Antanas nebuvo geriausias aktorius, nes vėliau nedirbo Valstybės teatre, o Sutkus jį vadino „amžinu studijoku“, keistu ir įdomiu žmogumi. Tyliu, romantišku, su meile žiūrinčiu į savo aplinką. Sakyčiau, tai akivaizdu ir jo fotografijose – Antanas tikrai mylėjo aplinką, miestą, jo žmones. Parodoje ir bandysime atskleisti jo žvilgsnį, fiksavusį dar ikimodernistinį Kauną.
Dabar apie tavo minėtą fotografijos kritiką. Taip, jis 1935 m. pats dalyvavo Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodoje, pristatė daug savo darbų, užėmė šeštą vietą. Vėliau parodose nebedalyvavo. Rašydamas apie 1936 m. vykusią parodą paminėjo, kad fotografija jau yra menas, ne tik komercija, o apžvelgdamas kitų darbus poetiškai pasakė, kad Lietuvos fotografai turi išmokti žiūrėti.
Tai, kad Ingelevičiui daug kas buvo įdomu, rodo ir faktas, kad kartu su broliu Vladu jis buvo tarp Lietuvos vegetarų draugijos steigėjų – spėjame, trumpai. Jo pavardę randame ir 1930 m. alkoholio pramonės akcininkų sąrašuose. Priešybių žmogus, kuriam smagu būti, dalyvauti miesto gyvenime – ne pirmose eilėse, bet kaip stebėtojui.
Daug ką spėliojame, skirtingai Antaną matome, nes ir mūsų komanda marga. Esame trys kuratoriai: mano kolegė ikonografijų skyriaus darbuotoja Vitalija Jočytė yra istorikė, turime ir kaunietį archeologą Gytį Grižą, kuris iš tiesų kasinėja archyvus, ieškodamas Antano pėdsakų, ir tiesiog myli Kauną. O aš – tarpinė grandis tarp sostinės ir Kauno. Čia gyvenau septynerius metus ir tuomet grįžau į Vilnių.
Tad koks tas ikimodernistinis Kaunas, kokį jį dar nematytą išvysime parodoje?
Jis iš tiesų kitoks, mažiau reprezentacinis. Antano akis klydo į tas vietas, kurių kiti to meto fotografai nefiksavo. Galima tai sieti su XIX a. fotografija Europoje, kai fiksuota tai, kas tuoj išnyks. Parodoje parodysime Brazilką, kuria susidomėjimas dabar tikrai jaučiamas. Bus turgaus scena su žavingomis pardavėjomis. Bus elgetų. Netgi lauko tualetas, kurio nuotraukoje puikiai krinta šviesa, įdomi kompozicija. Žinoma, ir labai daug kultūrinio gyvenimo, ir gatves tiesiančių darbininkų, laikraščių pardavėjų, skalbėjų… Miesto kūrėjų, apie kuriuos užsimename ir parodos pavadinime.
Manau, galima teigti, kad Ingelevičius buvo modernus fotografas nemoderniame Kaune. Jis iš tiesų skubėjo užfiksuoti tai, kas nyksta, jo darbuose susilieja dokumentika ir menas. Beje, su komanda keliavome jo pėdomis, ieškojome jo fotografijose matytų kampų. Taip įdomu pačiam pamatyti, kiek pasikeitė per šimtą metų. Žinoma, galbūt ne visi parodos lankytojai atpažins tas vietas, bet užsukusiems kauniečiams, manau, tai ne kartą pavyks. O grįžę namo atras naujų maršrutų bei iš naujo pamatys savo miestą.
Kaip baigėsi Ingelevičiaus istorija? Ar Vilniuje jis fotografavo?
Nuotraukų iš Vilniaus neturime. Mįslė ir tai, kaip tiksliai jis į Vilnių pateko. Prasidėjus karui jis su žmona ir dviem sūnumis iš Kauno traukėsi į Biržus, užsisakė visos šeimos metrikos išrašus. Prabuvo ten turbūt visą karą. Daugiau nieko ir nežinome, o tikslius mirties metus pasufleravo tas pats Sutkus iš „Vilkolakio“ teatro. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus fonduose yra saugomas „Vilkolakio“ dalyvių sąrašas, prie Ingelevičiaus pavardės pieštuku kampe prirašyta „mirė 1947, Vilnius“.
Dabar mezgame santykius su Antano giminėmis JAV ir Latvijoje. Atrodo, po karo šeima išsibarstė, žmona su vienu sūnumi iškeliavo Amerikon. Jis su kitu sūnumi greičiausiai liko Vilniuje.
Parodos rengėjai kviečia pasivaikščioti po Kauną prieš 100 metų, o šios kelionės metu diskutuoti ir šiandien aktualiais klausimais apie kūrėjo ir miesto santykį: kaip menininkas kuria miestą ir kaip miestas kuria menininką?
Parodos erdvę papildo tarpdisciplininių menininkių Linos Pranaitytės ir Urtės Pakers dueto (BIONICS) audiovizualinė instaliacija „uni.code“. O parodą palydi specialiai jai išleistas katalogas, kuriame A. Ingelevičiaus fotografinį palikimą aktualizuoja ir kontekstualizuoja parodos kuratorių Agnės Taliūtės, Gyčio Grižo, Vitalijos Jočytės, taip pat istoriko Kęstučio Kilinsko, teatrologės Šarūnės Trinkūnaitės ir menotyrininko fotografo Tomo Pabedinsko tekstai. Kartu su katalogu išleisti ir atvirukai su A. Ingelevičiaus darbais.
