Andrius Stakelė – šokio scenoje gerai žinomas vardas. Savo karjerą pradėjęs kaip šokėjas ir choreografas, menininkas jau kurį laiką auga ir kaip elektroninės muzikos kompozitorius, kuriantis muziką šokio spektakliams, intensyviai bendradarbiaujantis su nepriklausomais Lietuvos ir užsienio kūrėjais.
Negana to, kompozitoriaus ir šokėjo talentus menininkas sėkmingai jungia šokio trupėje „Nuepiko“, kurią įkūrė drauge su šokėjais Mariumi Pinigiu, Adrian Carlo Bibiano ir Mariumi Paplausku. Interviu menininkas dalinosi mintimis apie susidomėjimą elektronine muzika, iššūkius lydinčius kuriant muziką šokio spektakliams ir kintantį individualų muzikinį braižą.
Papasakokite, kaip iš šokėjo tapote kompozitoriumi?
Viskas įvyko labai paprastai. Tikriausiai visiems šokėjams pasitaiko akimirkų, kai norisi padaryti pertrauką šokyje, atrasti save iš naujo. Prieš kelerius metus, visai netikėtai pradėjau studijuoti elektroninę muziką ir šokį Danijoje. Kadangi daug mano bendraminčių ir draugų yra šokėjai, vos grįžęs į Lietuvą sulaukiau pasiūlymų kurti muziką jų projektams. Jiems labai patiko tuometinė mano muzikinė raiška. Nusprendžiau gilinti savo žinias šioje srityje, taigi pradėjau garso režisūros kursus Lietuvoje. Taip pamažu viskas ir prasidėjo…
Ar šokėjo patirtis praverčia kuriant muziką šokio spektakliams?
Taip. Jaučiu kokie garsai veikia kūną ir kaip muziką pritaikyti prie judesio. Tačiau man labai sunku kurti muziką sau pačiam. Kurdamas muziką šokio trupės „Nuepiko“ spektakliui „Perdegimas“, susidūriau su tam tikrais sunkumais. Turėjau labai greitai sukurtą muziką toms spektaklio dalims, kuriose šoka Marius Pinigis ir Adrian Carlo Biniano, ilgiausiai dirbau prie savo solinio pasirodymo muzikinės dalies. Panašiai nutiko ir kai kūriau muziką pirmajam „Nuepiko“ spektakliui „(g)round zero“. Delsiau iki paskutinės akimirkos, kol galiausiai sukūriau muziką savo pasirodymui vos per kelias valandas. Viskas išsisprendžia aplankius įkvėpimui.
Kaip prasidėjo Jūsų draugystė su elektronikos žanru?
Mane labai įkvepia elektroninės muzikos kūrėjas James‘as Holden‘as. Jis nuostabus muzikantas, pats kuria muzikos instrumentus garsams skleisti. Nuo susidomėjimo jo kuriama muzika viskas ir prasidėjo.
Kur galima išgirsti Jūsų muzikos ne spektakliams?
Turiu „Soundcloud“ ir „Spotify“ puslapius, kuriuose dalinuosi sukurta muzika. Juose mane galima rasti kaip „Stakele“. Nors jau senokai ten pristačiau ką nors naujo. Šiuo metu noriu atsiskleisti ir kaip atlikėjas, pradedu naudoti balsą. Keičiasi mano muzikinis braižas, tobulėju. Štai, kad ir spektaklio „Perdegimas“ skambesys yra visai kitoks, nei buvo tas, kurį žiūrovai girdėjo spektaklyje „(g)round zero“. Mąstau ir apie vinilinės plokštelės išleidimą.
Esate minėjęs, kad muziką spektakliams pradedate kurti nuo raktinių žodžių apie kuriuos sukasi spektaklio ašis, stengiatės įsivaizduoti spektaklio temą ir joje užkoduotas emocijas, ieškote tinkamų garsų, iš kurių vėliau gimsta muzika…
Taip. Pavyzdžiui, reikia muzika perteikti srovenimo, ėjimo per vandenį jauseną. Tuomet pradedu mąstyti su kokias žodžiais tai siejasi. Ūkas, burbuliavimas, lengvumas, vakuumas. Mąstau, kokiais garsais galėčiau išreikšti šiuos žodžius. Tai tampa atspirties tašku. Po to prasideda žaidimas garsais, jų moduliavimas, kol atrandu būtent tai ko reikia kuriamai scenai.
O kaip yra su nepriklausoma kūryba? Ar yra temos, nuo kurių jose atsispiriate, kurias plėtojate muzikos pagalba? Ar visgi pradedate nuo žaidimų garsais?
Turbūt, kaip ir daugelis kūrėjų, dirbu labai įvairiai. Kartais prisėdu ir tiesiog bespaudinėdamas pianino klavišus atrandu nuostabią harmonija, kuri pradeda stipriai veikti. Taip atsiranda atspirties taškas, prie kurio prijungiu kitas melodijas. Pavyzdžiui, dabar prisimindamas savo ankstesnę kūrybą, stebiuosi, kaip galėjau tai sugalvoti ar padaryti. Kartais mane įkvepia tam tikri įvykiai, kartais – emocijos. Viskas telpa į muziką.
Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenoje.
Esate minėjęs, kad su kone didžiausiais iššūkiais susidūrėte kurdamas muziką šokio teatro „Dansemos“ spektakliui „Šviesiukai“, skirtam 0-2 m. amžiaus žiūrovams. Gal galite apie šį muzikinį projektą ir jį lydėjusius iššūkius papasakoti daugiau?
Nebeprisimenu, ką reiškia būti kūdikiu, todėl prieš pradedant kurti muziką spektakliui teko labai daug skaityti, aiškintis į kokius garsus reaguoja kūdikiai, kokie garso dažniai jiems tinkami, o kurie juos gąsdina. Tik gerai perpratus teoriją, buvo galima sukurti muzikinius skambesius spektakliui. Tai buvo labai įdomus procesas. Nebuvo lengva, tačiau drauge su spektaklio choreografe Birutė Banevičiūtė kalbėjomės apie įvairius raktinius dalykus. Aš į viską pažiūrėjau savaip. Iki tol „Dansemos“ spektaklių melodijos dažnai buvo labai vaikiškos. O štai mano sukurtas skambesys – labiau elektroninis. Jis patiko ir kūdikių tėveliams. Jei kažką panašaus kurčiau dabar, viskas būtų kiek kitaip, nes mano požiūris į muziką jau kur kas platesnis. Kaip kompozitorius dirbu vos kelerius metus. Dar tik ieškau savęs, natūralu, kad daug kas keičiasi.
Netrukus su šokio trupe „Nuepiko“ ir vėl keliausite po Lietuvą su didelio populiarumo sulaukusiu spektakliu „Perdegimas“. Ką Jums reiškia „Nuepiko“ eksperimentai? Kokių iššūkių ir kokių laisvių tai atneša, kaip šokėjui ir kaip muzikantui?
Manau, kad kiekvieną projektą lydi tam tikri iššūkiai ir galimybės tobulėti. Tobulėti galima ir dirbant vienumoje, namuose, jei tik to norisi. Tačiau, kiekvienas projektas iššaukia tam tikras naujas mintis. Pavyzdžiui, kuriant muziką spektakliui „Perdegimas“ reikėjo permąstyti „perdegimo“ reiškinį, atrasti su juo besisiejančius raktinius žodžius, kuriuos vėliau galėčiau išreikšti muzika.
Jūsų veikla labai įvairiapusiška. Ar dėl to kartais netenka „perdegti“?
„Perdegimas“ – labai įdomus dalykas. Pamenu vieną nutikimą. Kartą dirbau viename projekte, kuris turėjo būti pristatytas Olandijoje, nors pasiruošimo darbai prasidėjo dar Lietuvoje. Čia sukūriau spektaklio muzikos griaučius, bet nieko apčiuopiamo dar neturėjau. Tada nuvykau į Olandiją. Šokėjai repetavo, tačiau manęs vis prašė muzikos dar nekurti, sakydami, kad laiko yra tikrai pakankamai, tad viską, be abejo, suspėsime. Galiausiai to ėmiausi likus keturioms dienoms iki spektaklio premjeros. Tokio streso dar nebuvau patyręs. Kūriau muziką stebėdamas repetuojančius šokėjus, čia ir dabar. Pavyko sukurti tikrai gerų kūrinių, po premjeros susilaukiau nemažai pagyrų. Tačiau, patyriau didžiausią perdegimą savo gyvenime. Nesinorėtų to kartoti, tačiau kartais būtent perdegimo dėka pavyksta sukurti tikrai gražius dalykus. Nors šiaip, svarbiausia atrasti balansą. Kartais reikia perdegti, o kartais pabūti ramybės būsenoje.
Šokio spektaklis „Perdegimas“ Lietuvos aviacijos muziejuje rugpjūčio 12 d., 20 val. (įėjimas nemokamas, būtina išankstinė registracija www.tiketa.lt ).
Spektaklio partneris: Lietuvos aviacijos muziejus
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
