„Gal jums dar vandens užpilti? Ne? Tai suvalgykite grikius tada“, – taria viena mieliausių Kauno bufetininkių Mikui, kai mudu jau kylame atsisveikinti. Aš „Vilties“ vaistinės arbatinėje užsisakiau indiškos arbatos, nes spaudė žiaurus minusas, tad suvalgyti nebuvo ko. Bet buvo įdomu, ar Mikas Zabulionis, modernistų filmo „Klostės“ operatorius, nebuvo nusižiūrėjęs šios vaistinės kaip vienos lokacijų sustabdyto kadro animacijos istorijai. Pasirodo, buvo čia net filmo režisierę Aideen Barry atsivedęs. Bet tų gerų lokacijų tiek daug, kad arbatinė šįkart dar netaps kino žvaigžde.
Su Miku susipažinome prieš keletą metų, vos man grįžus gyventi į Kauną – kalbantis prie dviejų skirtingų arbatų paaiškėjo, kad ir jis tuomet buvo neseniai grįžęs – net iš Buenos Airių, kur pusę metų pratinosi argentinietišką gyvenimą. Anksčiau bandė studijuoti Gente, bet nepavyko, tuomet animacijos mokėsi Londone, labai domėjosi videomappingu, tik diplomo gauti nespėjo, bet tuo džiaugiasi, nes pirmaisiais studijų metais spėjo susipažinti su daugeliu skirtingų technikų. „Man mokykloje sakė, kad būsiu architektas, nes piešdavau fasadus tiesiom linijom, – bet patraukė animacija“, – sako kaunietis, Kaune pradėjęs dirbti bičiulio vaizdo gamybos kompanijoje.
Miko senelis – architektas Boleslovas Zabulionis, Kauno apskrities viešosios bibliotekos pastato, primenančio knygų pilį, autorius. Taip pat buvusių politinio švietimo, dabar – VDU centrinių rūmų, ir daugelio kitų objektų, su kurių renovacija ne visuomet sutinka, – pavydžiui, negali susitaikyti su naujuoju, esmės netekusiu Vienybės aikštės (ją kadaise kūrė drauge su Algimantu Sprindžiu) veidu. „Aš pats vaikystėje į bibliotekos pastatą gal net neatkreipiau dėmesio – tik vėliau, kai su draugais ėmėm gilintis į sovietinę architektūrą, pamačiau kosminį jo grožį.“
Prie bibliotekos „pilies“ dar grįšim. „O tėtis – interjero dizaineris“, – priduria mano pašnekovas, patikslinantis, kad vaikystėje buvo apsuptas ne tiek gražaus dizaino, kiek brėžinių ir maketų. „Kai mokykloje reikėjo nupiešti savo kambarį, tai nupiešiau be baldų, nes jis toks ir buvo – mokytoja nepatikėjo ir sakė, kad tingėjau“, – kikena Mikas. Prisipažįsta, kad atėjęs pas tėtį į darbą savo malonumui brūžindavo „AutoCAD“ programą – tikrai įdomus vaiko pasirinkimas.
Kai nevaškuoja banglenčių ir neklauso bei kitiems negroja muzikos, Mikas, kaip jau supratote, kuria vaizdus – arba filmuoja. Kartu su bendraminčiais prieš tuos pačius keletą metų į internetą paleido trumpą blyškiai romantinio vaizdo filmą „Lost and Found Kaunas“, bet apie tai daugiau su manimi kalbėti nenori.
„Man atrodo, tuomet prasidėjo daug panašių iniciatyvų, ir mūsiškė, turėjusi būti vaizdiniais maršrutais, žemėlapiais, liko teaserio stadijos – nebebuvo poreikio labai kreipti dėmesį į modernizmą“, – kuklinasi Vilijampolėje užaugęs gerų akių vaikinas. Aš būčiau linkusi manyti, kad tos inciatyvos tuomet radosi visų pirma tų, aplinką tyrinėjančiųjų, burbule, bet tikrai ne plačiajame internete ar kitose medijose. Be to, nemaža dalis jų tiesiog estetiškai žavingos, kokybiškai įgyvendintos, bet lyg iš tolo – neturi tos asmeninės romantikos, kurią turėjo „Lost and Found Kaunas“. Kai net įtrūkimas fasade atrodo kaip mylimojo nago įbrėžimas. Bet eikim toliau.
Kaip tik dėl „Lost and Found Kaunas“ Miką, mąstydama apie būsimą filmo „Klostės“ komandą, prisiminė „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ koordinatorė Ugnė Marija Andrijauskaitė. Cituoju airės Aideen Barry ir daugybės kauniečių kuriamo filmo, kurio premjera Lietuvoje numatoma vasarą, pristatantį tekstą: „Klostės – laiko metafora, kuris klostosi ir lankstosi tarsi audeklas, kaip istorijos pasikartoja ar sukasi ratu. Kauno tarpukario modernizmo architektūroje besikartojantys elementai taip pat gali būti vadinami klostėmis. Neatsitiktinai klostės apibūdina ir šios meninės istorijos kūrybinį procesą – filmas kuriamas sustabdyto kadro animacijos (angl. stop motion) būdu, o jo dėka iš tūkstančių nuotraukų konstruojamas videomeno darbas yra ne statiškas, o judantis ir gyvybingas.“
Nemanau, kad šis filmas pristato architektūrą – jis ją naudoja.
„Kai sako „filmas“, susikuri vienokią viltį, bet kai sako „animacija“, nusiteiki kitaip“, – tikslina mano, o gal ir visų kitų būsimų „Klosčių“ žiūrovų lūkesčius Mikas. Jis, kaip operatorius, sustabdyto kadro animacijos projekte daro daug: stato patį kadrą, reguliuoja fokusą. Arba aktorius seka fotoaparatu, fiksuodamas šimtus kadrų, – tai fiksuojamajam gali būti tikras peilis, tad galbūt dėl to „Klostėse“ vaidina tiek daug šokėjų, kuriems nebaisu niekas.
„Klostės“ įvairiose Kauno erdvėse, taip pat ir šį straipsnį papuošusiame A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, buvo filmuojamos praėjusių metų rudenį, tuomet režisierė grįžo namo ir vėl atvyko gegužę: „Dirbome visą mėnesį beveik kasdien, be to, Aideen labai daug dirbo savo namų studijoje, kūrė objektų maketus iš molio ir taip toliau.“ Mikui labiausiai patiko galimybė įlįsti į paprastai prašalaičiams užvertų pastatų vidų, pasmalsauti, kaip architektūra – tas pats Kauno centrinis paštas ar dabar KTU Chemijos fakultetui priklausanti buvusi Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija, ar koks LSMU Anatomijos instituto muziejus – atrodo iš vidaus. Susipažinti artimiau.
„Nemanau, kad šis filmas pristato architektūrą – jis ją naudoja. Yra mizanscenų, kurias Aideen pasirinko, – tai mitai ar tikros Kauno istorijos, kurios vyksta modernistinėje aplinkoje. Žinoma, istorijos susijusios su pastatais, kuriuose esame, – bet jos ne apie juos.“
Mikas „Klostėse“ darbus jau baigė, nors nedalyvauti postprodukcijoje jam, sako, keista: „Retai taip būna, tai dabar labai keista, nekantru ir smalsu pamatyti rezultatą.“ Užtat yra laiko asmeniniams projektams. Ir čia grįžtame prie renovacijai jau uždarytos Kauno apskrities viešosios bibliotekos, kurios knygų bokštas įkvėpė jį su bičiuliais Julija Račiūnaite ir Luku Mykolaičiu patyrinėti kaupimo fenomeną bei žmogaus smegenis kaip talpyklą: „Vyksta visai rimtas tyrimas – nemanėme, kad taip išsprogs“. Vis dar renkama medžiaga – su vienu iš projekto etapų galėjo susipažinti „Kaunas Art Book Fair“ lankytojai, o daugiau apie jį išgirsime gal jau kitąmet.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2022 m. sausio nr. „Modernistai“.
