Pastaruosius keletą metų bene jautriausiai regimas pastatas Laisvės alėjoje jau turi ateities viziją. Architektė Inga Urbonaitė-Vadoklienė, viešosios įstaigos „Idėjos miestui“ vadovė, šią vasarą pristatė pastato galimybių studiją, kurios pagrindu rekomenduojama čia steigti valstybės valdomą architektūros centrą. Biudžetas tam jau yra – bet dar liko visi 2022-ieji, kuriais paštas patikėtas „Kaunas 2022“ veikloms.
Sausio 22 d. Felikso Vizbaro projektuotuose rūmuose atidaryta pagrindinė programos „Modernizmas ateičiai“ paroda „MoFu 360/365“. Jos architektūrą su kolegomis iš studijos „Office De Architectura“ sukūrė Andrius Ropolas. Parodoje, beje, eksponuojama ir minėta galimybių studija. Abu kolegas pasikviečiau pasvarstyti, kaip šiuolaikiniam architektui elgtis su tuo, kas jau egzistuoja ir priklauso kiekvienam mūsų. Taip pat ir architektui.
Koks jūsų asmeninis santykis su Kauno centriniu paštu?
Andrius: Užaugau ne miesto centre, tad santykis nėra itin glaudus. Tai buvo reti apsilankymai. Galbūt vyresniems kauniečiams kitaip, nes paštas jų laiku buvo svarbesnė institucija. Man laiškų siuntimas buvo mažiau aktualus. Ir, manau, būtent todėl natūraliai atrodo tai, kad pašto padalinys uždarytas, pastatas ištuštėjo, tad jam reikia naujos funkcijos, o ne reanimacijos. Vykstant diskusijoms, tyrimams, parodos įrengimui, kai kurie žmonės sako, kad apskritai nėra buvę šiame pastate – arba buvę labai seniai. Taigi visi jį praeina, visi žino, kaip jis puikiai atrodo, bet funkcijos svarbos praradimas lemia asmeniškesnio santykio nebuvimą.
Inga: Mano santykis dar kitoks, kadangi nesu kaunietė. Tad, sakyčiau, daugiau apie šį pastatą ėmiau galvoti jau prasidėjus diskusijoms. Man susidarė įspūdis, kad miestiečiams jis be galo svarbus. Jiems rūpi ir skauda. Įdomu, kad konkrečiai Kauno pašto istorija palietė ir kitus miestus, sustabdė tam tikrus procesus. Net Lukiškių kalėjimą galiu paminėti. Man teko dalyvauti jo įveiklinimo procese – buvo bijoma vadinamojo „pašto atvejo“, kad neįvyktų panašus skandalas. Rengdami pašto galimybių studiją sudėjome akcentus – pabrėžėme pastato reikšmę anuomet, jį kuriant kaip reprezentacinį, kryptį rodantį objektą. Tai vis dar veikia, tik, kaip Andrius minėjo, keičiasi vaidmenys.
Kai atvykau į paštą darbo reikalais, stengiausi jau pirmus žingsnius žengdama pamatyti, kas gi čia tokio, dėl ko čia visi taip bruzda. Taip, pastatas kalba, jo erdvės patogios ir kviečiančios jose ką nors veikti, kurti. Man jis netgi leidžia užčiuopti, kaip mūsų Lietuva, tokia, kokią ją suvokiame, buvo pradėta, kaip ją kūrė didieji mūsų protai ir talentai. Visa tai pasakoja, progresyvų požiūrį atskleidžia ir architektūrinės formos, erdvės, detalės.
Kalbant apie asmeninį santykį, daugiau galiu papasakoti apie prūsiškos dvasios turintį gimtosios Klaipėdos paštą. Nors nebuvau centro gyventoja, bet būtent šiame pašte lankydavausi dėl pasakiško interjero, dėl magijos, kurią kaskart atrasdavau ir kuri mane vėl ir vėl versdavo ieškoti priežasčių ten apsilankyti. Kalėdinius atvirukus siųsdavau tik iš šio pašto, nes man tiesiog patiko ten būti. Turbūt dėl to galiu suprasti kauniečius, kurie ilgisi būtent pašto, jo ritualų. Juk mes inertiški ir nemėgstame pokyčių.
Kas lemia konversijos sėkmę?
Inga: Ruošdami Lukiškių kalėjimo bei pašto pastatų vizijas analizavome daugybę pavyzdžių. Tokių, specifinės tipologijos ir struktūros, pastatų valdymą dažniausiai perima valstybė, miestas, fondai. Dominuoja daugiafunkciškumas ir įvairios veiklos, kurios skiriamos visų pirma bendruomenei, – visur ryški kultūrinė pakraipa. Be abejo, toks kodas traukia žmones. Sakyčiau, mes Lietuvoje su konversijomis labai sparčiai judame į priekį. Vakarų Europos miestai leidžia sau tokius objektus vystyti labai lėtai. Barselonoje kalėjimas atiduotas visuomenei keliolikai metų vien tam, kad būtų pajaustas. Mes, manyčiau, neturime prabangos tokius pastatus laikyti tuščius.
Manau, jei konversiją lydi diskusijos, ji suveikia. Kitais atvejais, kai istorinis pastatas, pavyzdžiui, paverčiamas privačiu viešbučiu, visuomenė nejaučia pulso, negali patirti, kaip vieta gyvuoja.
Andrius: Kol neįvyksta radikalus pokytis, kol funkcija tampa nebereikalinga, kol neįvyksta avarija, visi ramiai gyvena. Reikia tragedijos, kad susivoktum. Kuo labiau griūna, tuo labiau visuomenė įsitraukia – paradoksalu, bet taip yra. Kalbant konkrečiai apie paštą, jo interjere atlikta daug pakeitimų, tad dabar tenka daug kalbėti apie tai, ką iš tiesų viduje verta saugoti, kas yra paveldas, o ko galima atsisakyti. Saugoti viską – dar vienas kraštutinumo pavyzdys.
Inga: Kaliningrade, pavyzdžiui, paštas paverstas viešąja pirtimi.
Ar tai blogai?
Andrius: Nemanau, kad pasaulio pabaiga. Žiūrėčiau pragmatiškai. Jei yra du pasirinkimai – tuščia erdvė arba pirtis, nes nieko daugiau visuomenei nereikia, tuomet tikrai galima ieškoti kūrybiško būdo atliepti žmonių poreikius.
Inga: Man atrodo, kad kartais per daug sudieviname objektus, uždedame jiems aureoles. Galbūt reikėtų bandyti atskirti kūrinį nuo jo kūrėjo ir pabandyti pasimatuoti pastarojo batus. Pavyzdžiui, ką pasakytų itin progresyviai mąstęs cenrinio pašto architektas Feliksas Vizbaras? Jis buvo racionalus žmogus ir į savo kūrinio konversiją, jos kontekste reikalingą tam tikrų detalių atsisakymą žiūrėtų paprasčiau. Norėtų, kad pastatas veiktų. Ne mes turime tarnauti architektūrai, o ji mums – tai Vizbaro laikmečio požiūris. Nepamirškime to, neklijuokime pastatui savo refleksijų ir emocijų, nes taip galima ilgam įstrigti.
Andrius: Man patinka Ingos požiūris. Jis atitinka tai, kaip kuriame pirmosios parodos pašte architektūrą. Viduje vyksta neišvengiami pokyčiai – juos vykdome atsižvelgdami į originalią ambiciją. Yra buvę diskusijų su pašto atstovais – pavyzdžiui, ar reikėtų saugoti kiliminę dangą? Skamba absurdiškai, bet atskiros detalės kelia atskirus vertybinius klausimus. Kiekvieną kartą ir klausiame: ką galvotų pastato architektas? Kaip jam vienas ar kitas sprendimas būtų pasirodęs, jeigu negadintų bendros pastato dvasios?
Kurdami parodą pastatui velkame nematomą sluoksnį – diskusiją apie tai, ką visgi jame reikėtų saugoti ir kaip ateityje reikėtų su juo dirbti. Ar saugoti, eksponuoti sovietinius „pagražinimus“? Idealiu atveju reikėtų viską atkurti į tarpukarinę poziciją, bet tokie objektai pasakoja ir kitų epochų istorijas, kodėl gi nekalbėti apie tai?
Kaip architektui patogiau ir paprasčiau? Kai visuomenei nelabai rūpi, tik svarbu, kad kažkas būtų, ar kai gyventojai – ne vien profesionalai – ilgai diskutuoja ir siūlo įvairius variantus?
Inga: Paprastesnis kelias dažnai nėra teisingesnis. Pati niekada nebijau nuomonių ir idėjų painiavos – tokią ir matau savo misiją, padėti atrišti Gordijaus mazgus, struktūruoti ir išgryninti mintis. Architektūros gimimą perkelti į viešą procesą, kuriam irgi reikia pamatų bei laikančiųjų konstrukcijų. Visada kartoju: idėja gali būti auksinė, bet jei neturi įgyvendinimo vizijos, idėja nieko verta. Tad klausimas toks: ar turime pakankamai ambicijų, valios, ryžto, jėgų bei resursų eiti iki galo, kol sukursime sprendimą, kaip norime įgyvendinti idėją. Žmonės kalba, piktinasi, kritikuoja ir siūlo, bet dažniausiai neturi atsakymo į klausimą, ar patys apsiimtų tai daryti. Jie labiau linkę darbus deleguoti. O tokių vietų, kaip kalėjimas ar paštas, sėkmės istorijos labai priklauso nuo asmenybių. Tik žmonės ir stiprios asmeninės bei kolektyvinės vizijos, komandos gebėjimai gali ištempti bet kokį objektą, nors ir esantį kur nors girios viduryje. Jei vizija nugula ant biurokrato stalo, bet jis nesuvokia idėjos gylio, tai niekur nenuves. Tai gali reikšti, kad į situaciją vertėtų pasižiūrėti paprasčiau.
Lietuviška sistema ganėtinai nelanksti, mes per mažai pasitikime, bijome suteikti sceną drąsiems ir kūrybingiems žmonėms.
Andrius: Geriausia dirbti su profesionalais, kurie atviri diskusijoms apie nežinomybę, idėjiniams pokalbiams, o ne su tais, kurie skaito pažodžiui. Konversijų projektai neretai ne itin pavaldūs teisės aktams, kurie gi kuriami pagal vidurkį, dažnai – naujai statybai. Todėl istorinių pastatų įveiklinimui prireikia teisinės akrobatikos. Net teritorijų, kuriose yra objektai, funkcijas tenka keisti, o tai tikrai nėra paprasta. Būtina į procesus žiūrėti kūrybiškai – nesakau, kad emociškai, nes toks priėjimas irgi ne visuomet geras. Ir būtent todėl čia reikia profesionalių asmenybių, gebančių laviruoti tarp idėjų ir vertybių.
Inga: Kai kalbame apie tokius objektus, labai svarbu nepamiršti, kas jų savininkas. O savininkas – visi. Kaip tie visi deleguoja kažką, patiki kažkuo, kas padarys? Lietuviška sistema ganėtinai nelanksti, mes per mažai pasitikime, bijome suteikti sceną drąsiems ir kūrybingiems žmonėms. Kaip tik skaičiau, kad Banksy nori nusipirkti kalėjimą Anglijoje ir ten įkurti meno centrą. Pirma mano mintis: o kaip tokia idėja būtų priimta Lietuvoje? Įsivaizduokite, privatus asmuo užsimanė nusipirkti viešą pastatą ir ten įrengti muziejų. Skamba gerai, bet kai pradedi galvoti apie visus procesus… Lietuvoje toks veiksmas būtų prilygintas interesų konfiktui ar net korupcijai – kaip tai pirkti be konkurso? Viskas strigtų. Ir taip yra nutikę. Žinoma, aš esu už teisingą procesą, jokiu būdu ne už slaptus susitarimus, bet mes turime per daug baimių dėl praeities klaidų. Turime daug progų nusivilti verslu, prarasti pasitikėjimą viešaisiais konkursais. Tad reikia sėkmingų istorijų, kurios leistų patikėti degančiomis akimis, idėjomis ir netradiciniais keliais.
Ar 2022-ieji centriniame pašte ir visi jame suplanuoti įvykiai skirti pasitikrinti pastato ateities vizijas? Gal skaitantys mūsų pokalbį gali ateiti į vieną iš parodų ar kitų renginių ir išreikšti nuomonę?
Andrius: Taip, kiek bus parodų bei renginių, tiek bus ir sąlyčio su pastatu atvejų. Negaliu kalbėti už kitus autorius, bet „MoFu 360/365“ paroda ir yra eksperimentas. Ir šie sprendimai neįpareigoja – gali padaryti blogai, gali nepataikyti, ir tebūnie. Mes štai kuriame vienokią kryptį, kad pašto operacijų salė gali veikti kaip ekspozicijų erdvė. Kitokį principą taikome antrame aukšte. Nežinome, ar mūsų sprendimai teisingiausi, galbūt jie neveiks? Bet kaip geriau tai įvertinti, nei realybėje, stebint lankytojus, jų reakcijas ir veiksmus?
Po mūsų parodos seks kita, kurios architektai greičiausiai elgsis visiškai kitaip. Taigi per metus išvysime daug skirtingų bandymų išnaudoti ir įveiklinti šias sudėtingas erdves. Labai gerai, kad tai daroma su meno kūriniais, – juk galvojame apie architektūros muziejų. Tai, sakyčiau, prabanga – bandymams turėti ištisus metus.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2022 m. sausio nr. „Modernistai“.
