„Arbatos, sulčių, šokolado?“ – netikėtą meniu išberia Urtis Šulinskas, mane ir fotografą Kiprą pasitinkantis iš išorės pilkokame pastate sostinės Kauno gatvėje. Pirmasis sutapimas, žadantis, kad susitikimas su stalo žaidimus kuriančiu kauniečiu bus įdomus. Žengdami pro duris, kurias puošia kukli iškaba „Vienaragis“, su Určiu aptariame 20-ies metų senumo įvykius. Mat esame tais pačiais metais baigę tą pačią Kauno gimnaziją.
„O Aro Pranckevičiaus nesi kalbinusi?“ – prisimena Urtis kitą mūsų mokyklos absolventą, kompiuterinių žaidimų kūrimo įrankio „Unity“ autorių. Dar ne! O Urtį noriu kalbinti būtent dabar, šiam žurnalo numeriui, nes jis šiemet sukūrė stalo žaidimą „Kauno Žvėris“.
Urtis studijavo personalo vadybą, o po to spėjo padirbėti ir Lietuvoje, ir Londone, ir JAV. Bet visuomet grįždavo į vaikų stovyklas. „Man ten tikrai patikdavo ir patinka – su vaikais gera. Norėjosi ką nors daugiau jiems duoti, taip ir pradėjau kurti žaidimus“, – labai paprastai savo kelią nupasakoja Vilniuje gyvenantis vyras. Gimnazijoje jis, kaip ir aš, labiau dalyvavo kompiuterinių žaidimų kultūroje – prisimename, kaip pliekdavome „Quake“, o Urtis – dar ir „Starcraft“. Bet, anot jo, vaikams stovykloje juk svarbiau socializacija, taigi kompiuterinių žaidimų kurti niekada ir neketino. Žinoma, stalo žaidimų rinka mažesnė, bet stabili, o inovacijų čia taip pat netrūksta.
Žaidimas, nuo kurio prasidėjo mūsų herojaus vienaragiška karjera, – „Pasakų skrynelė“. Pasakiškas iliustracijas, net šimtą jų, jam sukūrė Marija Smirnovaitė. Žaisdamas jį seki vis naują pasaką. „Pasakų skrynelė“, sako, pasirodė prieš kokius penkerius metus – Urtis jau pats nebeprisimena. „Atrodo, kad seniai – stalo žaidimų gyvavimas trunka kokius trejus metus, tuomet jie jau laikomi senais, tai vos ilgiau nei kompiuterinių žaidimų atveju.“
Paklaustas, kiek per tuos penkerius metus yra sukūręs žaidimų, Urtis sukikena ir mosteli ranka į lentyną. Joje surikiuoti į plastikinius vokus supakuoti žaidimų prototipai – jų apie šimtą. „Išleistų – gal penkiolika, o visų kitų niekas neleidžia – gali kad ir tūkstantį prototipų padaryti sau į lentyną“, – patikslina kaunietis. Jis, beje, savo idėjas surikiavęs pagal gerumą – dalį prototipų ateityje dar norėtų tobulinti, tikimybė, kad naujas jų versijas kas nors išleis, visai nemaža, o paskiausieji greičiausiai tokiais ir liks.
Žaidimų leidyba iš esmės primena knygų rinką: sukuri prototipą, nuneši į leidyklą, o ji sutinka publikuoti, susidomi arba ne. Neretai veiksmas vyksta tarptautinėse mugėse, kur Urtis konkuruoja su visame pasaulyje išsibarsčiusiais žaidimų kūrėjais. Lietuvoje, sako, leidėjų labai nedaug, vos keli, taigi, nors vietoje paprasčiau ir greičiau, daug prasmingiau iškart neriboti savęs nei kalba, nei sienomis. „Žinoma, galėčiau leidyba užsiimti pats – pavyzdžiui, turiu prototipą žaidimui apie statinę elektrą, jame kamuoliukai limpa prie šiaudelių ir panašiai, – deja, niekas jo nesutinka leisti, nes gamyba nepigi, o ir kitų svarių priežasčių yra. Jei pusšimtis patyrusių leidėjų nepatikėjo mintimi, greičiausiai jie teisūs. Taigi galėčiau leisti pats ir likti garaže su tūkstančiais dėžių“, – šypsosi Urtis ir patikina, kad jam taip nėra nutikę. Va ir praverčia vadybos studijos.
Beje, plastikiniai vokeliai jau tapo Určio firmine detale, dėl kurios jį atpažįsta tarptautinėse mugėse: „Kiti prototipus deda į dėžutes.“ Tokiuose renginiuose dominuoja prancūzai, vokiečiai, amerikiečiai, kurie visi stovi bendrose eilėse prie didelių leidyklų stendų. Tas laikas, praleistas laukiant, savotiškai įpareigoja parodyti tik tuos prototipus, kurie tikrai unikalūs ir gali „praeiti“. „Čia kaip ir su knygomis – gali bandyti išsiskirti efektingu prisistatymu, bet potencialus leidėjas vis tiek perskaitys kūrinį ir tik tuomet spręs, ar jį išleisti.“ Galima ir keliose eilėse pastovėti, – žinoma, visų akys blizga pamačius tą vienintelį žaidimą. Taigi mažesniems leidėjams verta rodyti ir kitas, didiesiems neužkibusias idėjas.
Dar lentynose Urtis laiko įvairiausius daiktelius, kuriuos pats vaidina gimmicks: „Lietuviškai pavadinčiau prikolais, na, tai tokie magiški elementai.“ Dirbtiniai ūsai ir barzdos, juokingi akiniai, kamuoliukai-ežiukai… Viskas, kas suteikia žaidimui to kažko, darančio jį išskirtiniu ir sėkmingu. Beje, būtent už žaidimą „Speedy Roll“, kuriame dygliuotu lipniu kamuoliuku gali rinkti medžių lapus, grybus ar obuolius (ir dar daug ko kito smagaus nuveikti), Urtis pernai įvertintas tarptautiniu mastu – išrinktas geriausiu stalo žaidimu „Kinderspiel des Jahres“ apdovanojimuose Berlyne. Taip, tai stalo žaidimų „Oskaras“.
Vienas dalykas – pasauliniai apdovanojimai, kitas – akis į akį gaunami įvertinimai. Ir vaikai tai daro geriausiai – jei jiems neįdomu, žaidimo antrąkart tiesiog nežais net gražiausiai įkalbinėjami. Draugai gi gali pakartoti ir iš mandagumo.
Bet visgi kas daro žaidimą vertu pasaulio, tai yra, universaliu? Kokie komponentai patinka visiems vaikams, nepaisant jų kalbos, kultūros? „Vaikų kategorijoje paprasta – žaidimas turi džiuginti visus. Greičiausiai specifiškai lietuviškas personažas, koks Naminukas, JAV vaikų nesudomins, o ežiukas – visur ežiukas.“ Žinoma, kalbant ne tik apie mažuosius, veikia ir popkultūros mados, turinčios įtakos ir žaidimų temoms. Kaip manote, ar jau yra „Kalmaro žaidimo“ įkvėptų gaminių?
Gavau honorarą už žaidimą ir pradėjau plėšyti pinigus.
Ir tikrai ne viskas tinka vaikams. Urtis man ir Kiprui pademonstruoja savo kūrinį „Rip Off“ – jame tenka plėšyti netikrus dolerius ir jų skuteliais dengti daiktų piešinėlius. „Turbūt negerai būtų, jei vaikui patiktų naikinti pinigus“, – juokiasi. Bet šis neįprastas žaidimas išleistas, pavyzdžiui, Taivanyje.
Būna, kad Určiui skambina kiti žaidimų kūrėjai ar norintys tokiais tapti ir sako, kad turi idėją. „Iškart perspėju, kad nenudžiuginsiu – aš pats turiu ne idėją, o šimtą jų. Jei nori sukurti žaidimą draugams, greičiausiai tau pavyks, tik kopija kainuos gal 200 Eur, o jei svajoji apie pasaulinę rinką, sėkmės formulė visai kita.“ Išgirsti „ne“ jam buvo skaudu gal tik pirmą kartą. Ir išgirsti, kad panaši idėja jau virto tikru žaidimu, irgi nieko baisaus. Juk visas gyvenimas dar prieš akis: „Neplanuoju nieko keisti, man smagu tuo užsiimti, smagu dirbti vienam čia, kabinete, ar studijoje.“
O iš kur ateina tikrai geros idėjos? „Gavau honorarą už žaidimą ir pradėjau plėšyti pinigus“, – kikena Urtis, pasakodamas apie „Rip Off“. Surimtėjęs pasakoja, kad stengiasi mąstyti apie tai, ko dar nėra daręs ir kas būtų smagu. Svarbu ir išpildymo inovatyvumas, ir faktoriai, lavinantys tam tikras asmenines savybes. Vystydamas idėją, prisireikus pagaminti kokį apčiuopiamą objektą, kreipiasi į dizainerius, o nupiešti korteles ar herojus – į iliustratorius. Tik toli gražu ne visi sugeba nupiešti… džiaugsmą, kuris čia labai reikalingas. „Šypseną nupiešti moka visi, bet ne ji svarbiausia“, – sako Urtis ir pademonstruoja žaidimą „Emojito“. Jis lavina emocinį intelektą – prireiks atkartoti kortelėse vaizduojamas mimikas, kurias sukelia vieni ar kiti jausmai. Beje, šis irgi nominuotas tam vokiškam žaidimų „Oskarui“. Tai pažymėta ant pakuotės ir pozityviai veikia pardavimus bei tikėjimą būsimomis kūrėjo idėjomis.
Žaidimų kūrėjas neabejoja, kad tos pačios idėjos vienu metu gali ateiti visai nesusijusiems žmonėms, nes visi juk žiūri tuos pačius serialus, skaito žinias, klausosi naujos muzikos, įžvelgia poreikį visuomenėje… ar žaidžia žaidimus. Taip, laisvalaikiu Urtis į žaidimus tikrai nespjauna. O jei visai visai nusprendžia pailsėti, atsiduoda gamtai.
Určio kabinete galėtume praleisti ir visą penktadienio popietę. Bet metas trumpai aptarti (nes geriausia jį tiesiog žaisti) žaidimą „Kauno Žvėris“ ir iš Kauno gatvės grįžti namo į Kauną. Dizaineriui Dariui Petreikiui jau sukūrus Kauno Žvėries, vieno esminių būsimosios Europos kultūros sostinės veikėjų, įvaizdį, „Kaunas 2022“ pakvietė kaunietį sukurti žaidimą. Jo scenarijų padiktavo Ryčio Zemkausko parašyta pasakų knyga. Taigi viskas apie mūsų miestą, šviesią ir tamsią jo puses, paslaptingus ir labai charizmatiškus herojus. Žaidžiant „Kauno Žvėrį“ lavinamas strateginis mąstymas, o ir skaičiavimo įgūdžiai. „Be to, žaidžiant auga meilė Kaunui“, – prideda Urtis. O ko gi daugiau reikia?
