Kazys Inčiūra (1906–1974) – žmogus, kuris nuo mažų dienų svajojo apie teatrą ir plunksną. Poetas, prozininkas ir dramaturgas gimė 1906 m. rugsėjo 25 d. Vidugiriuose, Anykščių rajone. Šiemet minimos K. Inčiūros 120-osios gimimo metinės. Pasakojimą apie šią asmenybę rubrikai „Muziejaus trečiadienis“ parengė Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė.
Menininkas nuo ankstyvos jaunystės bendravo su literatūros ir kultūros žmonėmis: Panevėžio gimnazijoje klasės auklėtojas buvo skulptorius Juozas Zikaras, jį mokė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir Julijonas Lindė-Dobilas. Autobiografijoje K. Inčiūra prisimena savo pirmuosius kūrybos žingsnius: „J. Lindė-Dobilas vadovavo mūsų „Meno kuopai“, kuri juo toliau, juo labiau populiarėjo: rinkdavomės kas sekmadienį, skaitydavome pirmuosius bandymus (aš skaičiau ilgoką darbą eilėmis apie gimtuosius Vidugirius, eilėraštį „Skarelė“ ir kt.), diskutuodavome, o J. Lindė-Dobilas darydavo išvadas ir aiškindavo.“
Baigęs gimnaziją, 1925 m. K. Inčiūra išvyko į Kauną, įstojo į Lietuvos universitetą, dalyvavo studentų Humanitarų draugijos literatų sekcijoje. Intensyviai kūrė ir publikavo savo darbus žurnaluose bei laikraščiuose. Vaidybos svajonės neatsisakė, po metų įstojo į dramos studiją.
Aktoriaus išsilavinimą įgijo 1930 m., baigęs Valstybės teatro Vaidybos mokyklą. 1930 m. pradėjo aktoriaus veiklą Valstybės teatre. Vėliau dirbo radijo diktoriumi Kaune ir Vilniuje. Apie diktoriaus darbo pradžią K. Inčiūra prisimena: „Išėjęs iš teatro, šliejausi prie radijo, kurio direktorium tuomet buvo A. Sutkus. Rašydavau radijo vaidinimus, patsai juose dalyvaudavau (buvau radijo teatro aktorių būrelio narys).“ Menininko svajonė kurti ir vaidinti išsipildė, tačiau ją aptemdė skaudūs likimo išbandymai.
K. Inčiūra radijo studijoje. Kaunas, apie 1938 m.
Kūrėjo aktyvų meninį ir literatūrinį gyvenimą nutraukė okupacinės sovietų valdžios persekiojimai. 1951 m. K. Inčiūra buvo suimtas. Aldona Inčiūraitė-Samuolienė apie savo dėdės tremtį prisimena: „Jį areštavo Troškūnuose per Porciunkulės atlaidus. Tuomet dėdė gyveno Vilniuje, bet buvo parvažiavęs į gimtinę. Atėjo trys vyrai ilgais lietpalčiais, įsodino jį į traukinuką ir išsivežė.“
K. Inčiūra buvo nuteistas 25-iems metams nelaisvės ir ištremtas į Tavdos lagerį, Sverdlovsko srityje, Rusijoje. Ištverti skaudžią tremties lemtį padėjo laiškai, susirašinėjimas su brangiais tėvynėje likusiais artimaisiais. Rinkinyje yra saugomi šiltais prisiminimais dvelkiantys laiškai. Tikėtina, kad motina Eleonora Rimavičiūtė-Inčiūrienė buvo pirmasis žmogus, kuriam K. Inčiūra parašė iš tremties: „Mylimoji Motute, Vakar, kovo 9 dieną, atvykau į vietą; šiandien jau pradėjome dirbti. Trumpai šį kartą rašau – tik pranešu savo tikslų adresą <…> Glaudžiu Jus prie krūtinės. Esu gyvas ir sveikas.“
K. Inčiūros ranka rašytas laiškas mamai E. Rimavičiūtei-Inčiūrienei. Sverdlovskas, 1951-03-09
K. Inčiūros rankraštis. Motulės staklės: poema. Sverdlovskas, 1955 m.
K. Inčiūra (2-as iš kairės) tremtyje su draugais. Rusija, apie 1955 m.
K. Inčiūros eilėraščių sąsiuvinis. Rusija, 1951–1956 m.
Nelaisvėje kūrėją gelbėjo prisiminimai ir ateities svajonės. 1955 m. laiške Liudai Snicerytei pasakojo, kokių knygų laukia, kad bičiuliai atsiųstų iš Lietuvos. Laiške ir jautrus pasakojimas apie neblėstančius prisiminimus: „Anykščių šilelio“ nebereikia – jau moku mintinai, laisvalaikiais pakartoju (ir kaip graudu iš svetimos šalies mintimis nuklysti į tėviškės šilus, į gimtuosius miškelius, kur uogauta, grybauta, dainuota ir šūkauta…) <…> Pagaliau, ko gi norėti iš žmogaus, kuris šiandien yra, galima sakyti, visko netekęs ir gyvena tik prisiminimais ir … svajonėmis, ateities svajonėmis… Ak, tos svajonių valandėlės! Koks laimingas esi, kai pasibaigus pilkai dienai, gali bent minutei kitai pamiršti rūpesčius, vargus ir pagyventi ateities miražais! Kaip lauki mėnesienos naktų, kada visi užminga, aplinkui nutyla dienos garsai ir triukšmas, o prie kuklaus guolio susirenka tėviškės laukai, visos lankytos vietos ir visi mylėti ir mylimi veideliai…“
Tremties metais K. Inčiūros kūryba nenutrūko – ten gimė eilėraščiai „Motulės staklės“ bei „Nelaisvės psalmės“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinyje yra saugoma iš sąsiuvinio pagaminta knygelė, joje – jautrus ir liūdnas eilėraštis, atskleidžiantis niūrų tremtinių likimą. Eilėraštis pavadintas „Kūčios Kirtimuose“, vėliau pavadinimas pieštuku pataisytas – „Kūčios lageryje“ :
Sibirą apgaubė naktis ledinė –
Rami naktis, naktis šventa, tyra.
Šarmota eglė saugo palapinę,
It skurdų lopšį motina gera.
Viduj tvanku. Ant narų trokšta vyrai
Nuo prakaito, tabako, skudurų, –
Namie palikę arklą, knygą, lyrą,
Čia taigos kirsti sugrūsti varu.
Tai tie, kurie prieš jungą galvą kėlė,
Prieš naująją vergiją ir melus.
Čia ir glaudi lietuvių šeimynėlė,
Visus sujungia atodūsis gilus.
Ir sėda kaliniai už Kūčių stalo.
Nei motinų, nei sesių, nei gimtų krantų.
O gimęs Jėzau!
Pabūk tarp pasmerktų ir atstumtų.
Tėvynėje likę bičiuliai nepamiršo tolimame Sibire kalėjusių brangių žmonių ir puoselėjo viltį, kad ateis diena, kai jie vėl susitiks. K. Inčiūra taip pat neprarado tikėjimo ir nenustojo svajoti apie gimtuosius kraštus – siekė, kad vieną dieną galėtų sugrįžti į tėvynę. 1955 m. rugsėjo 23 d. K. Inčiūra laiške likimo draugui, aktoriui Antanui Barčui, rašė: „Svarbiausia, naujasis įsakas liečia beveik visą mūsų jaunimėlį. <…> Man vienas punktas atkristų – diktorius – bet lieka kitas, – ten yra ne viena data ir pokarinio laikotarpio (rankraščiai). Patark, Antanai, ką ir kaip daryt? Ruošiausi rašyt skundą, seniai jį turiu ir paruošęs, bet dar neišsiunčiau.“
K. Inčiūra (1- oje eilėje 4-as iš kairės) tremtyje su likimo draugais. Rusija, 1955-07-31
K. Inčiūros ranka rašytas laiškas A. Barčui. Rusija, 1955-09-23
1956 m. prasidėjo spartesnis lagerių naikinimas, o tremtiniams vis dažniau leista grįžti į tėvynę. Tarpininkaujant rašytojui Antanui Žukauskui-Vienuoliui, K. Inčiūros bausmės laikas buvo sutrumpintas ir 1956 m. rudenį leista grįžti į Lietuvą.
1956 m. gruodžio 8 d. A. Jurkūtei-Masiliauskienei rašė: „Aš – čia, gimtojoj žemėj, į kurią taip veržiausi. Alsuoju jos oru, žvelgiu į jos paminklus, regiu jos žmones – seniai bematytus ir naujus, dar nepažįstamus. / Aš – čia, sostinėj. Tvarkausi reikalus, bandau nutūpti. Prisiglaudžiau pas pažįstamus. Jau daug su kuo buvau susitikęs ir dar vis susitinku: tik išeik į gatvę, žiūrėk, vėl sulaiko pažįstamas. / Lankau ir teatrą. <…> Priguldamas skaitau – noriu susipažinti su visais plunksnos darbininkais ir jų veikalais. Randu daug ką įdomaus.“
Grįžęs į Lietuvą, K. Inčiūra įsitraukė į kultūrinį gyvenimą ir grįžo prie savo mylimų veiklų – kūrybos ir aktorystės. Jo gyvenimo kelias tapo neatsiejama tautos istorijos dalimi, išlikusia žmonių atmintyje ir skatinančia puoselėti valios stiprybę ir meilę tėvynei. K. Inčiūra mirė 1974 m. lapkričio 30 d. Vilniuje.
K. Inčiūra, grįžęs iš lagerio. Vilnius, 1956 m.
