Šią liepą sukako dešimt metų nuo tada, kai mirė viena ryškiausių Lietuvos religinės poezijos kūrėjų Marija Katiliūtė-Lacrima. Daugiau apie šią asmenybę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė.
Marija Katiliūtė gimė 1930 m. spalio 4 d. Mačiūnuose, Ašmintos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Anksti netekusi mamos, patyrė sunkią dalią: Likom su Tėveliu visas penketas. Aš buvau vidurinioji (tada devynerių metų). O prieš akis – nematomi našlaičių vargai…, karas, miško brolių susirėmimai su stribais (gyvenom prie pat miško), gaisrai, kalėjimo skonis. Kupinos siaubo dienos ir naktys. Ne sykį teko žiūrėti mirčiai į akis. Bet Apvaizda budėjo. Tik ta mano „graži ateitis“ kažkur užtruko… Dešimt ilgų metų prabėgo laukiant galimybės tęsti mokslą. Kančia padarė mane drovią, tylią, užsisklendusią savy. Tokia ir likau. Pamažu teko išmokti buities ir nedidelio ūkio darbų, kartais – darbuotis labai nelengvai… (padarinius jaučiu ir šiandien). Mokslą tęsiau Prienų vakarinėje vidurinėje mokykloje. 1950 m. iškart pradėjau nuo šeštos klasės. Mokytis sekėsi, nors dažnai pamokas tekdavo ruošti tik per pertraukas. Buvau netgi pirmūnė.
Baigusi mokyklą, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Diplomuota lituanistė 1971–1988 m. dirbo žurnalo „Kultūros barai“, 1988–95 – žurnalo „Katalikų pasaulis“ redakcijose.
1961 m. Marija slapta savo gyvenimą paaukojo Dievui ir tapo pogrindyje veikusios Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos seserimi. Dievui skirti ir jos eilėraščiai, kurie sovietmečiu buvo tabu.
M. Katiliūtė rašė, neskelbdama nei vardo, nei pavardės. Poezijos posmai dažnai laikyti liaudies kūryba, eilės virsdavo giesmėmis. Lietuvoje išleisti šios poezijos nebuvo jokių galimybių, o nuorašai keliavo iš rankų į rankas, pasiekė išeiviją, buvo skelbiami periodikoje, išleisti, nenurodant kūrėjo vardo ar pavardės, todėl kėlė diskusijas dėl autorystės.
Kebliausia autorystės mįsle kurį laiką buvo apgaubta Švenčiausios mergelės Marijos litanija, vėliau publikuota knygoje „Paslaptingoji rožė“ /Šv. Mergelės Marijos litanija/, kurioje 67 mašinraščio lapuose įrašyti 65 eilėraščiai, sukurti Vilniuje 1966–1967 m. Poezijai paplitus, 1969–1972 m. jie buvo priskirti V. Mykolaičiui-Putinui.
Prisimena tas diskusijas dėl autorystės ir pati kūrėja: Tai vyko tarp 1966 ir 1970 metų. Jau buvau šį tą parašiusi. Tada kaip tik vyko ginčai dėl mano stambaus sonetų Mergelės Marijos garbei ciklo (knygos) autorystės (sklido kalbos, kad tai Vinco Mykolaičio-Putino darbas). Kažkaip panorau, kad kas pažvelgtų į tą kūrinį kompetentingai. Pasitaikė proga pasikalbėti su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotoja dr. Brone Kazlauskiene <…>. Ji mielai sutiko patarpininkauti: taip atsidūriau pas prof. Vandą Zaborskaitę. Žinoma, patikinta, kad autorystės ji niekam neatskleis. Pasidomėjusi ir perskaičiusi tą knygą, Profesorė prisipažino: „Kai pažvelgiau į antraštę, pamaniau: dar vienas sentimentalus kūrinys… Bet aš nežinojau, su kokiu lygiu susiduriu.“ Paskui Ji dar paprašė parūpinti vieną egzempliorių asmeniškai Jai.
Klasiko sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė laiške B. Brazdžioniui pastebėjo: Gal kada ateis laisvo žodžio gadynė, ir Lietuvos rašytojams nereikės slapstytis po kaukėmis… Ir ta diena atėjo.
Bet dar prieš tai, 1983 m., M. Katiliūtė ėmė pasirašinėti slapyvardžiu Lacrima (it., lot., – ašara).
Žurnalo „Lietuvių dienos“ 1987 m. vasario mėn. numeryje, nenurodant autorystės, publikuota 10 sonetų ir nenurodyto autoriaus trumpa anotacija: Pernai metais laisvąjį pasaulį pasiekė du skaidrios minties poezijos rinkiniai iš Lietuvos pogrindžio: 1. Gyvenimo šventė (sonetai M. K. Čiurlionio paveikslų temomis) ir 2. Introibo ad altare Dei (senojo Romos Mišiolo atminimui). Pirmąjį rinkinį sudaro 53 sonetai, kuriais autorius (ar autorė – viename moteriškoji gramatinė forma leidžia manyti autorių esant moteriškosios giminės) išsako garbę ir meilę Visatos Kūrėjui, sustojus susimąstyti žemės keliuose, pasaulio didybę ir žmogaus buitį, „pilkų dienų didingą rimtį“, nuolat atsiremiant į Kūrėją žemės ir žvaigždžių, visatos saulių ir mažų širdžių.“ Eilėraščiai parašyti labai sklandžia sonetų forma, visur tobulai išlaikytas ritmas, su keletu nukrypimų nuo rašomosios kalbos, geri, kai kur tobuli rimai, ko šiandieninėje išeivijos, o ir Lietuvos poezijoje vengiama. Sonetus skaitant jaučiama autoriaus literatūrinė mokykla ir neabejotinas talentas. Tai ne iš niekur išdygusio anonimo kūryba — tai viešai ar slaptai literatūriniame gyvenime dalyvaujančio darbas. Nežiūrint visuose sonetuose to paties ritmo (kas sudaro tam tikrą monotonija) kūriniai dvelkia retai beužtinkama mūsų šiandieninėje poezijoje (čia ir Lietuvoje) nežemiška giedra ir maldingu kilnumu.
Neaišku, kaip minėti poezijos rinkiniai pateko į poeto B. Brazdžionio rankas. Vargu, ar šiandien dar galima atsekti, kas, kada ir kur šias knygas atspausdino, įrišo, platino. 2003 metais kartu su B. Brazdžionio archyvu iš Kalifornijos parkeliavo ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomos keturios rankraštinės Marijos Katiliūtės-Lacrimos religinės poezijos knygos.
Iš susegtų mašinraščio lapų 1975 m. sudarytoje sonetų knygoje „Interoibo ad altare Dei“ (Einu prie Dievo altoriaus) yra autorės rankraščio užrašų. Prieštitulinio lapo apačioje įrašytos dvi raidės MK, tituliniame lape ranka – autorės slapyvardis Lacrima; kitame lape vėl autorės įrašas: Senojo Romos mišiolo (įvesto 1570 m. popiežiaus šv. Pijaus V-ojo, galiojusio beveik 400 metų) atminimui. Visų rinkinyje publikuojamų sonetų pavadinimai yra tik lotynų k.
Kietais lino spalvos drobiniais viršeliais įrištas 1989 m. sudarytas eilėraščių rinkinys „Amžinuoju keliu“. Knygoje – 182 mašinraščio lapai, kuriuose 1959–1987 m. sukurti eilėraščiai.
Itin aktualus Lacrimos poezijos rinkinys „Gyvenimo šventė“ (jame sonetai M. K. Čiurlionio paveikslų temomis). 102 mašinraščio lapų knyga sudaryta iš sonetų, parašytų 1968–1989 m.
Sovietmečiu Lacrimos Švč. M. Marijos litanija, Šv. Rožančiaus paslaptys, Sonetai Jėzaus širdžiai, kiti poezijos rinkiniai nenurodant autorystės buvo išleisti JAV, Australijoje, Brazilijoje, Kanadoje.
Lietuvai ėmus laisvėti, kančios lydėtas gyvenimas pasikeitė: nebereikėjo slapstytis, galėjo laisvai išpažinti meilę Dievui, rašyti religinius eilėraščius ir sonetus, leisti knygas: Atgimimo metai atnešė daug naujų vilčių. Tik jėgos jau nebe tos. Ir Kelionės tikslas artėja… Ačiū visiems už gera, kurį per juos patyriau. Prašau atleidimo, jei ką nenorėdama įskaudinau. Ir pati tiesiu ranką tiems, kurie savosiose laikė akmenis…
2004 m. balandžio 16-ąją Maironio lietuvių literatūros muziejuje skaitytojams pristatytos M. Katiliūtės-Lacrimos knygos: 2002 m. išėjęs rinkinys Irtis į gilumą: Žvilgsniai per M. K. Čiurlionio paveikslus ir 2003–2004 m. išleisti meditacijų liturginių metų sekmadieniams, šventėms ir iškilmėms skirti leidiniai Jausti su Bažnyčia (3 knygos). Likus metams iki paskutinės kelionės Amžinybėn, 2015 m. išėjo papildyta Rožinio meditacijų knyga Mergelės žiedas: meditacijos Rožinio Karalienei.
Tik 2014 m. atsivėrė ir pati Marija Katiliūtė – paskelbtas tekstas, kuriame apie gyvenimą ją kalbina bendrakursė Evalda Strazdaitė-Jakaitienė: … tam tikra prasme visada buvau vieniša. Ir nepasakyčiau, kad tai yra kokia lemtis. Kiekvienas žmogus yra visiška individualybė. <…> Buvo ypatingas metas, viskas sąlygota. Jeigu norėjai nuoširdžiai, nemeluodamas sau kurti, tai tikrai buvai vienišas. Buvo būrelis artimų žmonių, kurie galėjo tai žinoti, kai ką parodydavai… Su rašytojais jokių ryšių neturėjau. Todėl taip keistai gyvenimas ir susiklostė. Mano poezija pasklido po pasaulį visokiais būdais, visokiais vardais ir be vardų. Tas trikdė, bet paskui pripratau, atrodė, kitaip ir būti negali. Svarbiausia – poezija pati atrado kelią. Jeigu nori dalytis, atiduoti save, tai kam reikia akcentuoti, kas tu esi? Jei kiti tave išgirsta ir pasisavina tavo mintis, – daugiau nieko ir nereikia (skaudina tik tekstų iškraipymai). Kiti rašytojai buvo pripažinti: turėjo vardus, premijas, honorarus, tam tikrą padėtį visuomenėje… Aš gyvenau be viso šito. Kadangi taip buvo visada, visą laiką, aš tikrai nenoriu būti išviliota iš savo „paslėpto“ gyvenimo: jis man jau yra savas. Ir dabar išvesta į šviesą, elgtis taip, kaip visi kūrėjai, aš ir nemoku. <…> aš niekada nesijaučiau esanti poetė… Tai per daug garsiai skamba. O talentas nesiprašė pripažįstamas. Koks Dievo duotas, toks yra…
Savosios Kelionės tikslą Marija Katiliūtė-Lacrima pasiekė 2016 m. liepos 6-ąją, eidama 86-uosius metus.
