Šių metų sausio 9 d. sukako 250 metų, kai gimė Liudvikas Rėza (1776–1840) – XIX a. pirmosios pusės kultūros veikėjas, dirbęs Mažojoje Lietuvoje: tautosakininkas, teologas, religinės raštijos puoselėtojas, poetas, į lietuvių kultūros istoriją įėjęs kaip pirmasis Kristijono Donelaičio „Metų“ leidėjas bei pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos, oder littauische Volkslieder“ sudarytojas.
Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ šią istorinę asmenybę pristato Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Audronė Gedutienė.
L. Rėzos veiklos tyrinėtojas Juozas Eretas knygoje „Rėzos santykiai su Goethe“ (Kaunas, 1938 m.) jį apibūdino taip: „<…> kartu su Ciceronu Rėza būtų galėjęs pasakyti – viename žmoguje tris asmenis apimu, nes, būdamas gimimo kuršis, savo kultūra – vokietis, o apsisprendimu – lietuvis, Rėza iš tikrųjų buvo paini asmenybė. Bet tuos tris elementus nelygiai vertino – pirmąjį stengėsi užmiršti, antrąjį laikė natūraliu, tik trečiąjį labiau brangino, nes, įsigijęs jį laisvu apsisprendimu, ir dar tokiais laikais, kada lietuvių kultūra negalėjo lygintis su vokiškąja, jam brangiausiai jis ir atsėjo“.
Liudvikas Rėza gimė 1776 m. sausio 9 d. Kuršių nerijos Karvaičių kaime, pasiturinčio pajūrio sargo ir užeigos namų savininko Jono Rėzos šeimoje. Krikšto vardas buvo duotas Martynas Liudvikas. Karvaičiai – tai vietovė šalia dabartinės Pervalkos. To meto Kuršių nerija buvo tolimas Prūsijos monarchijos užkampis, kurio skurdžią ekonomiką kiek pagyvindavo Karaliaučiaus-Klaipėdos pašto kelias. XVIII a. pabaigoje Karvaičiai buvo parapijos centras, turėjo mokyklėlę, tačiau, iškirtus mišką, pajudėjo kopos, ir paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje kaimas buvo galutinai užpustytas. Vėliau šią stichinę nelaimę L. Rėza įamžino vokiečių kalba rašytame eilėraštyje „Nugrimzdęs kaimas“ (iš rinkinio „Prutena“):
Mielas keleivi, sustok prie šitų liūdnųjų griuvėsių!
Vos prieš keletą metų ties pirkiom čia sodai žydėjo,
Ir kaimelis nuo miško tęsės link marių pakrantės.
Šiandien tačiau ką matai? Vien vėjo nešiojamą smėlį…
Būsimasis rašytojas greitai tapo visišku našlaičiu – 1778 m. nuo džiovos mirė motina Šarlota Kotryna Šneiderin, o 1782 m. ta pati liga atėmė ir tėvą. Šešiametį berniuką kurį laiką globojo ir mokė tolimi giminaičiai: Rasytės pašto stoties savininkas Boemas, Kaukėnų liuteronų kunigas ir raštijos darbuotojas Kristijonas Dovydas Vitichas. 1791 m. L. Rėza pateko į Karaliaučiaus beturčių namus, ir, kaip beturčiui, jam buvo leista nemokamai lankyti lotyniškąją Lebenichto mokyklą, kuri turėjo teisę savo mokinius siųsti į universitetą. Gabus ir darbštus jaunuolis 1795–1799 m. studijavo Karaliaučiaus universitete teologiją ir antikines kalbas, klausėsi filosofo Imanuelio Kanto paskaitų. Kad išsilaikytų, vertėsi privačiomis pamokomis. 1799–1816 m. buvo kariuomenės kapelionu, dalyvavo 1812–1814 m. kare ir iš to laikotarpio paskelbė dienoraštį „Žinios ir pastabos apie 1813–1814 metų karo žygius iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio“. Knyga vokiečių kalba išėjo 1814 m., o 2000 m. buvo išleista ir lietuviškai.
Be tiesioginių pareigų, jis kruopščiai ruošėsi akademiniam darbui, toliau studijavo filosofiją, istoriją, kalbas. Santaupas L. Rėza leido knygoms – per gyvenimą asmeninėje bibliotekoje sukaupė apie 3000 knygų, kurias skaitydamas išmargindavo puslapius pastabomis, citatomis, nuorodomis. 1807 m. viešai apgynė disertaciją „Apie šventųjų knygų aiškinimą pagal Kantą“, jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis bei leidimas skaityti paskaitas universitete – Karaliaučiuje jis dėstė Rytų kalbas ir teologiją.
Dar prieš 1807 m. L. Rėza per įvairius asmenis pradėjo rinkti lietuvių liaudies dainas, ruošti spaudai K. Donelaičio kūrybą. 1809 m. išėjo L. Rėzos poezijos rinkinio vokiečių kalba „Prutena“ pirmoji dalis (antroji – 1825 m.). Taip pat jis kovojo už lietuvių kalbos teises Karaliaučiaus universitete. Kovos rezultatas – 1810 m. L. Rėza paskirtas Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro direktoriumi ir dėstytoju (juo buvo 30 metų!). Jis akcentavo lietuvių kalbos reikšmę mokslui ir tautos moralei, gynė jos teises viešajame gyvenime, rūpinosi, kad Mažosios Lietuvos mokyklose būtų dėstoma lietuvių kalba. Protestavo prieš Prūsijos valdžios sumanymą pašalinti lietuvių kalbą iš mokyklų.
1816 m. L. Rėzai vadovaujant išėjo trečiasis naujai išverstas ir suredaguotas Biblijos leidimas lietuvių kalba, o 1824 m. – ketvirtasis lietuviškos Biblijos leidimas. Biblijos leidimus lydi vokiečių kalba parašyta „Lietuviškosios Biblijos istorija“ (1816 m.) ir filologines kritines pastabos, komentarai apie naujų vertimų pakeitimus – „Filologinės kritinės pastabos dėl lietuviškosios Biblijos“ (1–2 dalys, 1816–1824 m.).
1818 m. pavasarį L. Rėza pabaigė didįjį savo darbą – spaudai parengė K. Donelaičio poemą „Metai“. Pagal iš kunigo ir K. Donelaičio bičiulio Johano Gotfrydo Jordano gautus K. Donelaičio kūrinių originalus ir kunigo Johano Frydricho Holfeldo nuorašus 1818 m. pirmą kartą išleidžiama poema „Metai“ kartu su vertimu į vokiečių kalbą. Kūrinio redagavimas laisvas – iš 2968 eilučių 469 praleistos. Knyga dedikuota Prūsijos švietimo ministrui V. von Humboldtui, kuris dar 1809 m. Karaliaučiuje buvo susitikęs su L. Rėza, pritarė jo sumanymui išleisti K. Donelaičio „Metus“. Knygos įvade L. Rėza pateikė išsamią K. Donelaičio kūrybos charakteristiką:
Šis kūrinys lietuvių tautai turi išskirtinę vertę ne tik dėl to, kad poetas yra kilęs iš liaudies gelmių, bet ir tuo, kad tai nesenstantis kalbos paminklas, kuriuo, kaip tvirtu pagrindu, gali remtis gramatikai ir leksikografai. Lietuviška jo išraiška yra gryna, liaudiška ir klasiška… Šis veikalas lietuvių gali būti laikomas sektinu poezijos ir iškalbos pavyzdžiu, tuo labiau, kad jis pasižymi originalumu, – jame nieko nėra skolinta iš svetimų literatūrų… Visas veikalas iš karto sukurtas tomis įkvėpimo akimirkomis, kai poetas genijaus sparnais pakyla į tiesos ir grožio karalystę. Juo labiau mūsų poetu reikia stebėtis, kad jis, neturėdamas jokio pavyzdžio, vien savo talento jėga tegalėjo iškilti ir pats turėjo prasiskinti sau kelią.
Be „Metų“, L. Rėza išleido ir K. Donelaičio pasakėčias – 1824 m. išėjo pasakėčių rinkinys „Aisopas, arba pasakos“, kuriame šalia Ezopo, Ch. Gelerto pasakėčių vertimų į lietuvių kalbą įdėtos ir šešios originalios K. Donelaičio pasakėčios.
Dar 1817 m. išspausdintas L. Rėzos kreipimasis „Lietuvių literatūros bičiuliams“, kuriame buvo raginama siųsti jam lietuvių liaudies dainų užrašymus, neliko be atgarsio. L. Rėzai pavyko suburti nemažą tautosakos rinkėjų būrį – jam talkino J. G. Jordanas, Z. Ostermejeris, S. Cypelis, E. Budrius ir kiti. Anot L. Rėzos, „tikrai nusipelno nedidelės tautinės dainos, kad būtų surinktos ir, skoningai išverstos į vokiečių kalbą, pateiktos platesnei literatūrinei visuomenei. Būtų labai gaila, kad šie tautos dvasios žiedai, palaipsniui nykstant kalbai, turėtų žūti“. Apie 1820 m. dainų rinkinys buvo sudarytas, bet jo išleisti tuo metu nepavyko. Todėl L. Rėza ryžosi kreiptis į įžymųjį vokiečių rašytoją Johaną Volfgangą Gėtę – jam į Veimarą nusiuntė lietuvių liaudies dainų ir jų vertimų į vokiečių kalbą rankraštį ir laišką, datuotą 1820 m. spalio 4 d., kuriame prašo pateikti rinkiniui rekomendaciją ir padėti jį išleisti. J. V. Gėtei į laišką neatsakius, knygą sudarytojas išleido savo lėšomis. Tai pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys. Leidinį „Dainos, oder Littauische Volkslieder“ sudarė 85 lietuvių liaudies dainos su vertimais į vokiečių kalbą, 7 dainų melodijos, komentarai ir įvadinis straipsnis „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimai“. Prie kiekvienos dainos nurodyta, kur ji užrašyta.
Vos tik išleistos L. Rėzos „Dainos“ sulaukė plataus tarptautinio atgarsio. L. Rėza „Dainas“, kaip ir kai kurias kitas savo knygas, išsiuntinėjo įvairiems asmenims. Nebuvo pamirštas ir J. V. Gėtė, jam siųstas egzempliorius išliko J. V. Gėtės ir F. Šilerio archyve Veimare. „Dainas“ recenzavo J. V. Gėtė, Jakobas Grimas Vokietijoje, Piotras Kepenas Rusijoje, jos minimos to meto Čekijos, Lenkijos, Lietuvos spaudoje, verčiamos. Jo dainų į savo „Daines žemaičių“ (1846 m.) įdėjo ir Simonas Daukantas.
1825 m. išleista ir vienintelio L. Rėzos poezijos rinkinio vokiečių kalba „Prutena“ antroji dalis (pirmoji – 1809 m.). „Prutenoje“ poetas apdainuoja smėliu užpustytą gimtąjį kaimą (eilėraščiai „Karvaičių kapai“, Nugrimzdęs kaimas“), Lietuvos istorijos didvyrius (baladės „Ona ir Vytautas“, „Kęstutis ir Mylinė“), poetizuoja pagoniškus papročius (elegija „Mirusiųjų ugnis“). Klasicizmui artima ne tik L. Rėzos poezijos tematika (istorijos, tautosakos, legendų motyvai, mitologijos įvaizdžiai), bet ir kūrybos žanrai (elegija, baladė, epitafija, pasakėčia). Poeziją L. Rėza rašė vokiečių kalba, tačiau yra išlikę du lietuviški L. Rėzos eilėraščiai: „Šimtus jau metus saulelė tekėjo ir leidos“, parašyta lietuvių kalbos seminaro šimtmečiui, ir „Prasta giesmele, pabusk“, skirta sąjungininkų pergalei prieš Napoleoną pašlovinti.
L. Rėza buvo gerai žinomas XIX a. mokslo pasaulyje, bendravo su kitų šalių mokslininkais ir rašytojais. Su juo 1830–1831 m. bendravo lietuviai kultūrininkai Jurgis Plateris ir Simonas Stanevičius, kai rinko lituanistinę medžiagą Karaliaučiaus bibliotekose. Kaip minėta, L. Rėza turėjo ryšių su J. V. Gėte, V. Humboltu, be to, buvo parašęs laišką ir Vilniaus universiteto klasikinės filologijos profesoriui G. Grodekui bei nusiuntęs jam savo „Lietuviškos biblijos istoriją“.
Gyvenimo pabaigoje L. Rėzos sveikata stipriai pašlijo. Sunku jam buvo pakelti ligą, nes gyveno vienas, be šeimos, bendraudamas tik su keliais jaunystės draugais. Rusų kalbininkas baltistas Piotras Preisas, tuo metu studijavęs lietuvių kalbą Karaliaučiaus universitete, 1839 m. viename laiške rašė:
Profesorius Rėza toks keistuolis, kokio dar nematė pasaulis. Tai nuo kojų iki galvos apsimuturiavęs hipochondrikas, tai žmogus baikštus, išsiblaškęs, užmirštąs savo paties prieš valandą pasakytus žodžius. Kadangi jis kalba iš reto ir tyliai, jį sutrikdo kiekvienas mano greičiau ir garsiau tartas žodis… Naudojausi jo biblioteka, kurioje labai daug lietuvių kalbai vertingų rankraščių. Mokausi pas vieną lietuvių kilmės studentą, kurį man rekomendavo Rėza. Aš labai patenkintas jo pamokomis.
Minėtas studentas – būsimasis kalbininkas Frydrichas Kuršaitis, kurį L. Rėza globojo ir labai vertino. F. Kuršaitis buvo gabiausias studentas lietuvių kalbos seminare, po mokytojo mirties paskirtas jam vadovauti.
L. Rėza mirė 1840 m. rugpjūčio 30 d., palaidotas neišlikusiose Senamiesčio kapinėse. Kone visas santaupas jis paliko Karaliaučiaus universitetui – iš jų buvo pastatytas bendrabutis, teikęs išlaikymą ten gyvenusiems studentams. Šiuo kilniu poelgiu mokslininkas tarsi prisiminė savo paties, neturtingo našlaičio, kelią į universitetą.
Su L. Rėzos veiklos pabaiga susijęs ir lietuviškosios kultūros ir literatūros sunykimas Mažojoje Lietuvoje – kelis amžius vykdoma intensyvi germanizacija davė negatyvių rezultatų. L. Rėza buvo bene paskutinė ryški figūra tarp Mažosios Lietuvos kultūros darbuotojų. XIX a. viduryje lituanistikos centras iš Mažosios Lietuvos galutinai persikėlė į Didžiąją Lietuvą.
