Jei futbolas negyvens be žiūrovų, o muziejai be pasakotojų, tai Kauno senamiestyje įsikūrusio Lietuvos sporto muziejaus ateitis – šviesi. Kviečiu į pokalbį su muziejaus edukatoriumi, istoriku ir sirgaliumi Alvydu Žukausku. Lietuviško futbolo istorija čia atgyja naujai – su pasipriešinimo sistemai, stiprių moterų ir Šančių kontekstais.
„Futbolas, ypač tarpukariu, buvo populiariausia sporto šaka Lietuvoje, – pasakojimą pradeda muziejininkas. – Nepaisant populiarumo, žaidimo lygis nebuvo stebuklingas, nelabai turėjome iš ko mokytis.“
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. liepos numeryje „Futbolas“)
Bet kovinės dvasios buvo. Tarpukario istorijoje randame ir Šančius: iš nespalvotos nuotraukos į mus žiūri vyrų futbolo klubas Kauno „Kovas“. Pasakotojas pasitaiso: „Reikėtų sakyti Šančių „Kovas“, nes tai buvo Šančių klubas. Šančiškiams nepasakysi, kad tu iš Kauno esi.“
Išmušė langą, pasiėmė pasą ir išvažiavo
Būtent futbolininkai buvo pirmieji Lietuvos olimpiečiai. Nors minčių dalyvauti buvo ir anksčiau, rinktinė Paryžiaus olimpinėms žaidynėms 1924 m. surinkta paskubomis. „Prireikė truputį gėdos jausmo: užsienio reikalų ministrų susitikime paaiškėjo, kad tiek Latvija, tiek Estija žaidynėse dalyvaus. Paklausė, kada mūsiškiai važiuos… Pasidarė truputėlį nejauku – greitai nuspręsta siųsti futbolo rinktinę ir du dviratininkus.“
Gegužės 21 d. gauta žinia apie finansavimą, o gegužės 25 d. – jau rungtynės. „Realiai – ryte sužinojai, vakare jau turi sėdėti traukiny. Vienas žaidėjas net turėjo akmeniu išmušti virtuvės langą, kad pasiimtų pasą, nes žmona tuo metu buvo darbe, o paskambinti, kaip šiandien, negalėjai“, – pasakoja A. Žukauskas (beje, ši istorija – apie mūsų žurnalo bendradarbės Agnės Abromaitytės prosenelį, – red. past.).
O ir finansavimas – sąlyginis. Apranga – užsakyta, bet neaišku, ar spės pagaminti. Kamuolys apšilimui – vienas, ir tas dingo persėdant tarp traukinių. Teko skolintis iš šveicarų, prieš kuriuos ir žaidė lietuviai, į Paryžių atvykę paryčiais. „Išėjome su tuo metu populiaria taktine sistema 2-3-5. Susileidome keturis per pirmą kėlinį, per antrą dar penkis. 0:9 iki šiol yra didžiausias pralaimėjimas oficialiose Lietuvos futbolo rinktinės rungtynėse.“
Tokia pradžia ir pabaiga – pirmas ir paskutinis Lietuvos futbolininkų kartas olimpiadoje. Muziejaus fonde šiandien saugomas originalus šių žaidynių diplomas rinktinės nariui Stasiui Janušauskui.
Žalia prieš raudoną
Stende kabantys žalios ir baltos spalvų marškinėliai mena ir netyčinį antisovietinį pasipriešinimą. „1987-ųjų universiadoje, pasaulio studentų žaidynėse, SSRS atstovavo Vilniaus „Žalgiris“. Rinktinėje – vien lietuviai. Jiems išdalinami raudoni marškinėliai, tačiau šie neturėjo nei numerių, nei emblemų, vyrai turėjo jas prisisiūti patys. Prisiuvus paaiškėjo, kad be reikalo vargo – pusė žaidėjų į juos netilpo. Na ir ką: Sovietų Sąjungos rinktinė išėjo žaliai balta. Žinoma, buvo kalbų, kad už tokį įžūlumą bus bausmės, bet teko jas atidėti, nes „Žalgiris“ universiadą laimėjo.“
Pasipriešinimo būta ir sąmoningo: muziejininko teigimu, „Žalgiriui“ patekus į pirmąją lygą, spontaniškose eitynėse buvo sudeginta SSRS konstitucija. „Taip pat kalbama, kad būtent stadionas buvo viena pirmųjų vietų, kuriose iškelta uždrausta Trispalvė“, – pasakoja A. Žukauskas.
Žaidėjos, trenerės, teisėjos
Nors muziejuje moterų futbolo eksponatai vos keli, Alvydui ši tema – ir asmeninis interesas, ir akademinių tyrimų sritis. Bakalauro ir magistro darbus jis rašė apie moterų krepšinio istoriją, o dabar jį tikrai sutiksite ir futbolo sirgalių tribūnose. Yra buvę, kai ten būtumėt sutikę tik jį.
Apie 1969–1972 m. dvi pagrindinės moterų futbolo komandos Lietuvoje buvo Kauno „Atletas“ ir Vilniaus „Elektronika“. Kaune, pasak istoriko, komandoje žaidė daugiausia rankininkės.
O pats moterų komandos atsiradimas primena anekdotą: „1969-ieji, Vilniaus „Žalgiris“ švenčia sezono pabaigą. Visi jau gerai pakalę, vienas atsistoja ir sako: kodėl Lietuvoje tiktai vyrai žaidžia futbolą? Išgerkim už tai, kad ir moterų atsirastų! Viena iš žaidėjų žmonų, šventusių kartu, nepasimetė: tai gerai, duokit trenerį, žaidėjų rasim. Ir vyrai nepamiršo – trenerį rado, prasidėjo darbai. Paskelbus, jog buriama komanda, susirinko net 40 žaidėjų.“
Tačiau, vos pradėjus, galimybės augti nebebuvo: 1972-aisiais visoje SSRS uždraudžiamas moterų futbolas. Priežastys ir schema – propagandos klasika. Nepasitenkinimas „paprastų dirbančiųjų“ laiškuose, menami moterų sporto ekspertų komentarai ir gydytojų nerimas dėl traumų, agresyvaus fizinio kontakto, purvo. Įdomiausia, jog moterų krepšinis uždraustas nebuvo. „Pagal tuometinę ideologiją, krepšinis ugdo eleganciją, kuri būsimosioms žmonoms ir motinoms turėjo būti prioritetas“, – pasakoja edukatorius.
Moterų futbolas Lietuvoje atkurtas po penkiolikos metų. Vėl matome ir Kauną, ir Šančius – čia veikiančio „Kotono“ kojinių fabriko generaliniam direktoriui skyrus šešiasdešimt tūkstančių rublių, įkuriamas FK „Cotton“. Buvo net moterų, grįžusių žaisti iš senojo „Atleto“. Komanda iškovojo teisę žaisti SSRS čempionato aukščiausioje lygoje, bet ta teise nepasinaudojo dėl labai malonių priežasčių – Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Gaila, kad nepasitikėjimas moterų kompetencijomis įsišaknijęs giliai. 1999-aisiais tapusi pirmąja moterimi su FIFA licencija ir po metų pakviesta teisėjauti U-18 Europos čempionato atrankos varžybose, Aušra Tvarijonaitė, dabar Kancė, iš tuometinio Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos vadovo gavo nurodymą FIFAʼi pranešti, kad dėl traumos teisėjauti negalės. A. Kancė griežtai atsisakė paklusti ir išvažiavo dirbti. Po ketverių metų jau teisėjavo U-19 finale.
Muziejaus skaitykloje nepraeikite pro Aurimo Budraičio knygą „Moterų futbolo istorija“ – to meto žaidėjai liudija tikrai ne antraeilę Lietuvos sportininkių vietą šalies sporto pasiekimų istorijoje.
Pro ausis nepraleiskite ir šiandienių lietuvių pasiekimų: ar žinojote, kad Kotryna Kulbytė, Uzbekistano moterų rinktinės vyriausioji trenerė, šalyje atgaivino moterų futbolą ir po 23 metų pertraukos grąžino komandą į Azijos čempionatą?
Horoskopai, milijonai ir princai
Muziejininko pasakojimai atskleidžia Lietuvos futbolo klubų šuolius iš visiško dugno į aukštumas… ir atgal. „Gaila, bet nuo futbolo buvo neatskiriamas nusikalstamo pasaulio šleifas“, – sako A. Žukauskas.
Atskiras stendas muziejuje skirtas dviprasmiškam FBK „Kauno“ laikotarpiui, vadovaujant Vladimirui Romanovui. Lietuvos čempionai šešis kartus iš eilės, rungtynės su Liverpuliu Dariaus ir Girėno stadione, o tuo pačiu – viskam pritariantys šeimos nariai klubo valdyboje ir žaidėjai, į komandą renkami pagal asmeninės būrėjos sudaromus horoskopus, pamirštant sportinius pajėgumus ar bendrus komandos tikslus.
Ankstyvoje nepriklausomybėje sužibėjo ir Mažeikių „Romar“ komanda, vadovaujama verslininko Romo Marcinkevičiaus, siejamo su Šiaulių „Princais“. Rungtynių metu būdavo rengiamos loterijos automobiliui laimėti, į stadioną leisdavosi parašiutininkai. Klubui nupirktas „Mercedes-Benz“ autobusas su miegamosiomis vietomis ir virtuve. O tuo pačiu – „kol varžovai po rungtynių važiuodavo į viešbutį, mažeikiškiai traukdavo į miesto pirtį – stadione rūbinių nebuvo“, – ironiškus 1994-ųjų kontrastus iliustruoja A. Žukauskas.
Gal princų ir karalių valdyme galime paieškoti ir pliusų? Eilines „Romar“ rungtynes Mažeikiuose, pasakojama, stadione stebėdavo mažiausiai penki tūkstančiai žiūrovų, o į lemiamą žaidimą Klaipėdoje kartą suvažiavo 22 autobusai sirgalių. Ar pozityvi propaganda ir trumpalaikis spindesys atsveria žiaurias futbolo klubų žemumas?
Fanų pasišventimas
Alvydas teigia, kad stadionų srautai buvo nepastovūs visais laikais. Daugiausiai aistruolių pritraukia rungtynės su užsienio varžovais, net iš visai nežinomų komandų.
Gaila, jog muziejuje nėra ultrų veiklą iliustruojančių eksponatų. Gal kam kils mintis jų padovanoti? Tačiau skaitykloje pasišventimą futbolui randu – vartau ranka rašytą kelių šimtų puslapių metraštį su viso Lietuvos futbolo statistika. „Tai Algimanto Bertašiaus darbas, jis yra žmogus-kosmosas. Pagal išsilavinimą – inžinierius, bet žinomiausias kaip Lietuvos sporto statistikas. Čia rasime viską nuo aviamodeliavimo iki ugniagesių sporto. Tokių jo knygų – dešimtys“, – sako pašnekovas.
Vėl grįžtame prie futbolininkių – skatinant rungtynių lankomumą, svarbu spręsti ir įsisenėjusią moterų sporto ignoravimo problemą. A. Žukausko teigimu, pasauliniu mastu moterų sporto populiarumas stipriai kyla, Lietuva – ne išimtis.
Jis įsitikinęs: tai ir bendros moterų emancipacijos rezultatas, ir moterų sporto skatinimas savotišku avansu. Lietuvos klubai ruošia dvigubus bilietus su vyrų rungtynėmis, o „Vyčio tribūna“, pagrindiniai vyrų rinktinės sirgaliai, palaiko moterų rinktinę namuose ir išvykose. „Yra buvę rungtynių, kai buvau vienas, arba sudariau 50 % žiūrovų“, – juokiasi aistruolis, ir pats organizuojantis sportininkių palaikymą bei aktyviai mušantis būgną tribūnose.
„Bet svarbiausia, kad kyla rezultatai. Atsiranda moterų, kurių pavyzdžiais galima sekti, stebėti augimą, – teigia Alvydas. – Jeigu nebus rezultatų, galiausiai entuziazmas vis tiek nuslops. Ir kaip fanas negali visą laiką varyti iš idėjos – kada nors tai turi grįžti pergalėmis.“
Jie yra lietuviai, ir to užtenka
Reflektuojant muziejaus veiklą, klausiu pašnekovo, kuo sportininkų pasiekimai svarbūs nesportininkams. Kodėl šios istorijos svarbios šaliai?
„Sportas nėra vien sportuojančių žmonių reiškinys, – teigia jis. – Sportas visada buvo ir bus politika. Tai ir kultūros, ir subkultūrų dalis. Kai laimi mūsų rinktinė, pamirštame, kas mus skiria, lieka tik pasididžiavimas šalimi. Asmeniškai nepažįstame tų žmonių, bet jie yra lietuviai, ir to užtenka.“ Pagalvoju ir apie pasikeitusius įvardžius, pasakojant rungtynių įspūdžius: laimėjome mes, prasileidome irgi mes.
Dar viena švietėjiška misija – naikinti stereotipus apie siaurą sportininkų išsilavinimą ir sportą kaip beprasmį užsiėmimą.
A. Žukauskas nevynioja į vatą: „Daug kas įsivaizduoja, kad sportininkai yra durniai. Yra tekę susidurti asmeniškai – protmūšyje sporto centro atstovams, laimėjusiems antrą vietą, dovanojamas picerijos čekis, nors kitos vietos gavo knygas. Vis dar yra manančių, kad sportas – nesąmonė. Jų norisi paklausti: ar bent kartą žiūrėjote rungtynes gyvai? Ar girdėjote emocijas aikštėje? Be to, dažnai sportininkai stengiasi vien iš idėjos ir milijonų neuždirba. Tai jų aistra, jų būdas susitikti su bendraminčiais.“
Pokalbyje vis atsikartoja atsitiktinumo, avantiūros motyvai. Pasirodo, vienas žymiausių Lietuvos futbolo trenerių Valdas Dambrauskas, prieš tai Pakruojyje dirbęs parketo gamykloje, pinigus lemtingiems mokslams Jungtinėje Karalystėje išlošė laidoje „Šeši nuliai – milijonas“. Kokia taikli iliustracija viltingai save vis iš naujo kuriančiam lietuviškam futbolui – su išdaužtais langais, ignoruojamais nurodymais, turtais, skurdu, nepasiduodančiais fanais… ir Valinsku.
