Benamystę ir kitus sunkumus patiriantys žmonės, Pasaulio čempionate laiminti Lietuva, treniruotės mokyklos stadione, išgelbėti gyvenimai ir Zinedine’as Zidane’as viename straipsnyje? Taip, ir visus šiuos taškus sujungti padės Stasys Pranevičius.
Rankose jis laiko 2006 m. nuotrauką – tai pirmoji „Fenikso“ komanda, susirinkusi vykti į atvirą benamių futbolo turnyrą Sankt Peterburge. Visi jos nariai tuo metu turėjo priklausomybės nuo alkoholio problemų.
„Ant nuotraukos esu užrašęs: „Plaukiam skirtingais stiliais, bet skęstam visi vienodai.“ Tais metais šimtu procentų visi buvome alkoholikai. Šiandien yra 2026-ieji, visi gyvi ir nė vienas neužgėręs. Visi šitie žmonės iki šios dienos gyvi ir blaivūs. Va čia yra rezultatas“, – sako komandos įkūrėjas.
Pats jis alkoholio nevartoja jau 22 metus. Baigė Panevėžio sporto mokyklą-internatą, žaidė Lietuvos futbolo čempionatuose, vėliau įklimpo į alkoholį.
2006-aisiais su anoniminių alkoholikų bendruomene išvyko į renginį Kyjive. Kiti dalyviai papasakojo, kad Sankt Peterburge rengiamas atviras benamių futbolo turnyras, ir pasiūlė lietuviams suburti komandą.
Į komandą Stasys surinko anksčiau futbolą žaidusius, tačiau dėl priklausomybės iš sporto pasitraukusius vyrus. Turnyrą jie laimėjo. Ir lietuvius pastebėjo „Homeless World Cup“ atstovai. Tuo metu pasaulio čempionato dalyvių skaičius padidintas iki 48 komandų. Lietuviai gavo kvietimą ir išvyko į Keiptauną.
„O ten – prezidentai, vadovai, konferencijos. Pietų Afrikoje jau buvo ruošiamasi 2010-ųjų pasaulio futbolo čempionatui, suvažiavę FIFA žmonės. Atidarymas, kalbos, 32 televizijos. Iš mūsų ima interviu, skamba Lietuvos himnas. Galvoju: kur mes čia papuolėm?“
Grįžus įsteigta asociacija „FK Feniksas“. Vėliau lietuviai keliavo į Kopenhagą, Australiją, Braziliją, Argentiną, Čilę, Meksiką ir kitas šalis.
Pasitikėjimas motyvuoja
„Homeless World Cup“ 2003 m. įkūrė škotas Melas Youngas ir austrų žurnalistas Haraldas Schmiedas. Pirmasis čempionatas surengtas Grace, Austrijoje. Šie turnyrai rengiami pačiuose miestų centruose. Keiptaune, Melburne, Milane, Rio de Žaneire ar Meksike laikinos gatvės futbolo aikštelės atsiranda pagrindinėse aikštėse, tarp žiūrovų, televizijos kamerų ir žurnalistų. Į čempionatus atvyksta žmonės iš nakvynės namų, reabilitacijos centrų ir gatvės. Neretai tai pirmoji tolimesnė kelionė gyvenime: „Žmogui iš gatvės tai yra motyvacija. Jis sutinka galybę tokių pačių žmonių iš įvairiausių šalių.“
Organizatoriai apmoka apgyvendinimą, maitinimą ir vietos transportą, o nacionalinei komandai lieka pasirūpinti kelione iki čempionato vietos. Vienas žaidėjas „Homeless World Cup“ gali dalyvauti tik kartą. Kitam čempionatui turi būti sudaryta nauja rinktinė. „Tu jau pabandei. Pavyko susitvarkyti ar nepavyko – duok šansą kitam. Negali susirinkti tos pačios chebros ir dvidešimt metų važinėti“, – dėsto Stasys. Tiesa, ankstesnių čempionatų dalyviai vyksta jau kaip palaikymo grupė, iš savo kišenės.
Naujų žaidėjų Stasys dažniausiai ieško anoniminių alkoholikų bendruomenėje, reabilitacijos programose ir kasmetiniame susitikime Šventojoje. Paskutinį birželio savaitgalį ten, jo teigimu, suvažiuoja apie pusantro tūkstančio žmonių. Vyksta ir futbolo varžybos.
Kartais žmogų tenka ilgai įkalbinėti. Vieną vyrą Stasys pakvietė vos šiam baigus reabilitacijos programą. Jis niekuo netikėjo ir nematė prasmės vykti į Meksikoje rengiamą čempionatą. „Sakau: važiuojam, pamatysi, kas per renginys, pastovėsi dvi minutes vartuose, ir užteks, būsi sudalyvavęs.“ 2012 m. jis vis dėlto išvyko. „Iki šios dienos negeria. Jau keturiolika metų.“
Atsispyrus nuo dugno
Kitą istoriją Stasys pasakoja apie Kęstą, kurį sutiko Šventojoje. Iki pažinties jis trejus metus gyveno gatvėje, po nušalimo jam buvo atlikta amputacija, tuo metu glaudėsi nakvynės namuose. Stasys pastebėjo einantį į jūrą su protezais. Būdamas 44-erių jis pirmąkart gyvenime pamatė jūrą.Kęstas dar niekada nebuvo išvykęs į užsienį. Stasys pasiūlė konkretų susitarimą: „Pasakiau: jeigu ištempsi negėręs iki rudens, nuvešiu tave į Lenkiją.“ Lenkija nebuvo paskutinė jo kelionė. Vėliau vyko į Paryžių ir Milaną. Paskui keliolika metų nevartojo alkoholio, gavo socialinį būstą ir susitvarkė gyvenimą.
Viename čempionate Kęstas susitiko su žinomu Danijos futbolo teisėju Kimu Miltonu Nielsenu, teisėjavusiu Čempionų lygos, Europos ir pasaulio čempionatų rungtynėms. 1998 m. pasaulio čempionate būtent jis parodė raudoną kortelę Davidui Beckhamui per Anglijos ir Argentinos rungtynes. „Po čempionato Nielsenas pats priėjo prie Kęsto, kuris judėjo su vežimėliu, ir paprašė kartu nusifotografuoti. Padovanojo savo firminį švilpuką, korteles, visą komplektą.“
Kita istorija nutiko Keiptaune. Lietuviai žaidė su Ispanijos komanda ir po pirmo kėlinio pirmavo maždaug 6:0. Ispanijos treneris perspėjo, kad į aikštę išleis buvusį žinomą futbolininką, ir paprašė leisti jam įmušti. Šis įmušė ir apsiverkė. „Po poros metų žiūrėjau dokumentinį filmą apie Ispanijos nacionalinę rinktinę. Per rungtynių pertrauką Madrido „Real“ stadione benamių rinktinė išlydėta į pasaulio čempionatą. Žiūriu, tas pats žmogus stovi, Zidanas jam kažką dovanoja, spaudžia ranką.“ Pasirodo, tas vyras jaunystėje žaidė Madrido „Real“, tačiau nepateko į šalies rinktinę. Baigęs profesionalo karjerą susidūrė su narkotikais, alkoholiu ir kalėjimais. O tuomet – benamių rinktinė. Po kelerių metų Stasys jį vėl sutiko kitame turnyre. „Atvažiavo jau visiškai kitas žmogus. Per futbolą daugelis atranda motyvaciją.“
„Homeless World Cup“ nėra organizuojamas pagal įprastą profesionalaus sporto sistemą. Pakvietimas priklauso nuo organizacijos veiklos savo šalyje, dalyvavimo tarptautiniame tinkle ir socialinio darbo. Pirmiausia tai socialinis renginys.
„Homeless World Cup“ taisyklės skiriasi nuo įprasto futbolo. Aikštelė maždaug krepšinio aikštės dydžio ir aptverta bortais. Vienu metu žaidžia trys aikštės žaidėjai ir vartininkas. Vartininkas negali išeiti iš savo zonos, o aikštės žaidėjai negali į ją įžengti. Vartai mažesni nei įprastame futbole. Svarbi taisyklė susijusi su vidurio linija. Komandai perėjus į varžovų aikštės pusę, vienas besiginančios komandos žaidėjas negali grįžti atgal. Puolanti komanda gauna galimybę žaisti trise prieš du: „Jeigu esi vyresnis, bet moki žaisti vienu lietimu, trise prieš du jau gali kažką nuveikti. Jeigu gintųsi visi trys, nieko negalėtum. Prasčiau žaidžiantys vis tiek gauna progą palaikyti kamuolį ir įmušti.“
Čempionate gali dalyvauti benamystę patyrę žmonės, pabėgėliai ir asmenys, turintys problemų dėl alkoholio ar narkotikų. Vyksta ir moterų turnyras, tačiau Lietuva moterų rinktinės iki šiol nėra subūrusi. Kitose šalyse rinktinių rengimu dažnai rūpinasi profesionalūs socialiniai darbuotojai. Jie gauna atlyginimą, dirba pagal ilgalaikes programas ir projektus. Stasys visą šį darbą atlieka savanoriškai. „Man pačiam šitas dalykas reikalingas. Mane tai veža.“
Oficialią delegaciją paprastai sudaro aštuoni žaidėjai ir du vadovai, tačiau kartu iš Lietuvos vyksta gerokai daugiau žmonių. Į Meksiką, kur „Feniksas“ ruošiasi skristi trečią kartą, planuoja keliauti mažiausiai 25 bendruomenės nariai.
Kieno reikalas paremti?
Stasys sako, kad visuomenės požiūris po truputį keičiasi, tačiau nenoras viešai sietis su alkoholizmu, narkotikais ar benamyste apsunkina rėmėjų paiešką. „Ilgai vyravo toks supratimas: alkoholikas neturi valios, ir viskas. Bet tai liga. Ji nesirenka, ar tu kunigas, mokytojas, Seimo narys ar traktorininkas.“
Futbolo organizacijos, pasak Stasio, ilgai laikėsi pozicijos, kad šios problemos nėra jų atsakomybė. „Sakydavo: ko čia apsimetat, važinėjat po pasaulį, Keiptaunas, gerai pailsėjot. Alkoholikas ir dar važinėja?“ Komandai būdavo siūloma kreiptis į socialinių reikalų institucijas arba Narkotikų kontrolės departamentą.
Iš Lietuvos futbolo federacijos komanda vieną kartą gavo dešimt marškinėlių. Kitą kartą kelionei į Ameriką buvo skirta maždaug dviejų lėktuvo bilietų vertės suma. Andriaus Kupčinsko vadovaujama Kauno miesto savivaldybė kelionei į Australiją skyrė penkis tūkstančius litų – vieno bilieto išlaidas.
Keliones į Europos čempionatus kurį laiką paremdavo Lietuvos aludarių gildija, vadovaujama Sauliaus Galadausko. Rašydamas aludariams Stasys pasirinko humorą: „Parašiau, kad esame labai daug prisidėję prie jūsų produkcijos realizavimo. Per jūsų produktą patekome į šitą socialinės veiklos lygą, tai gal dabar galėtumėt mums padėti.“
Pastaraisiais metais „Homeless World Cup“ bendradarbiavimas su didžiosiomis futbolo organizacijomis sustiprėjo. Renginiuose dalyvauja FIFA prezidentas Gianni Infantino ir kiti atstovai, o Seule buvo naudojami bendru „Homeless World Cup“ ir FIFA ženklinimu pažymėti kamuoliai. Anksčiau projektą rėmė UEFA, skirdama aprangų, avalynės ir kito inventoriaus.
Meksikoje vienas pagrindinių čempionato rėmėjų buvo verslininkas Carlosas Slimas. Pirmą kartą Stasys su juo susidūrė 2012 m. – žinojo, kad Slimas yra vienas turtingiausių pasaulio žmonių, todėl tikėjosi jį pamatyti lydimą apsaugos.
„Prie Meksikos komandos kiekvieną dieną stovėdavo paprastai apsirengęs vyresnis vyras suplyšusiais džinsais ir atsirišusiu batu – galvoju, savas. Stasys su juo pasisveikindavo, tačiau nežinojo, kas jis. Didžiosios Britanijos ambasada pakvietė visų šalių vadovus vakarienės. Žiūriu, tas pats diedukas jau su kostiumu. Matau, kad jis ten pats svarbiausias, visi eina sveikintis. Paskui pasigūglinau – taigi čia tas pats Carlosas Slimas. Įsivaizdavau, kad toks žmogus turi sėdėti dangoraižyje, dideliame kabinete, su sekretorėmis ir apsauga. O jis visą dieną stovi prie žaidėjų.“
Nenuskendę veteranai
„Fenikso“ branduolys žaidžia ir Lietuvoje, treniruojasi Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos stadione Akademijoje, Kauno rajone. Anksčiau komanda dalyvaudavo septynių žaidėjų futbolo bei trečiosios lygos varžybose, žaidė Kauno apskrities futbolo federacijos turnyruose. Žaidėjams senstant, perėjo į veteranų, vėliau – į vyresnių nei 50 metų futbolininkų turnyrą, kuriame tapo Lietuvos čempionais. Daliai komandos narių jau virš 60 metų.
Tarptautiniuose socialinio futbolo turnyruose komanda dukart tapo Europos čempione, sykį užėmė trečiąją vietą. Vis dėlto kalbėdamas apie „Fenikso“ veiklą pašnekovas nesureikšmina įvarčių, medalių ar užimtų vietų.
Vienam žmogui pakako dvi minutes pastovėti vartuose Meksikoje. Kitas, 44-erių pirmą kartą pamatęs jūrą, vėliau išvyko į Paryžių ir Milaną… Pirmoji „Fenikso“ komanda persikėlė į veteranų futbolą arba įsitaisė už borto šalia naujos rinktinės, tačiau neišsiskirstė. Po dvidešimties metų Stasiui svarbiausia tebėra 2006 m. nuotrauka, nuo kurios viskas prasidėjo.
