Lietuvos moterų futbolas pastaraisiais metais išgyvena ryškų augimo etapą: stiprėja klubai, daugėja dėmesio, o stadionuose vis dažniau netrūksta žiūrovų. Tačiau už šių pokyčių stovi žmonės, kurie sporto kultūros augimu rūpinasi ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. liepos numeryje „Futbolas“)
Tarp jų – birželį sėkmingai pirmąjį atrankos į pasaulio čempionatą etapą įveikusios, į B divizioną pakilusios, spalį su švedėmis susitiksiančios Lietuvos moterų futbolo rinktinės kapitonė Milda Liužinaitė. Viena labiausiai patyrusių šalies futbolininkių kasdien derina ne vieną vaidmenį: atstovauja vilnietiškam MFK „Žalgiris“, vadovauja Lietuvos moterų futbolo asociacijai, dirba Lietuvos futbolo federacijoje ir aktyviai prisideda prie moterų futbolo vystymo Lietuvoje. Susitikome su Milda prie Dariaus ir Girėno stadiono ir pasikalbėjome apie jos kelią futbole, vis dar gyvus stereotipus, pokyčius ir naują karjeros etapą sostinėje.
Milda, skaičiau, kad Lietuvos rinktinei atstovauji nuo 2013 metų ir nuo to laiko sužaidei beveik 70 rungtynių. O kiek iš viso?
Šis skaičius – tik žaidžiant kartu su moterų nacionaline rinktine, ir jis apytikslis, nes nėra kai kurių rungtynių protokolų, be to, per tą laiką keitėsi ir protokolų sistema. O bendras skaičius, įskaičiuojant ir U-17, ir U-19 rinktines, ir klubus, tikrai daug didesnis. Juk žaidžiu jau 19 metų. Vien A lygoje – apie 20 rungtynių per sezoną.
Leisiu sau spėti, kad ne kartą yra tekę girdėti, kad šis sportas – vyriškas. Labai smalsu, kaip startavai.
Visos taisyklės, žodžiai ir apibūdinimai sukurti pačių žmonių. Ir tai, kad futbolas – vyriškas sportas, sugalvota pačių žmonių. Taip, galbūt vyrai pirmieji ėmė žaisti futbolą, nes nuo senų laikų aktyviau užsiimdavo fizine veikla, o moterų dėmesys būdavo nukreiptas kiek kitur. Bet tai – ne taisyklė.
Nuo vaikystės turėjau daugiau berniukų draugų negu mergaičių – man labiau patikdavo laiką leisti aktyviai, o ne žaidžiant su barbėmis, darant šukuosenas ar dažantis. O dar ir vyresnį brolį turiu – visad buvome geriausi draugai ir leisdavome laiką kartu. Taip ir atsiradau futbole ir visai nejaučiau, jog tai vyriškas sportas, – berniukų visad buvo daugiau, bet mergaičių kompaniją taip pat turėjau.
Kas per visus tuos metus labiausiai padėjo išlaikyti motyvaciją?
Viskas kur kas paprasčiau, kai darai tai, ką labai mėgsti, tave supa gera aplinka ir palaikantys draugai. O tie, kurie nepalaikydavo, mano akyse tiesiog nublankdavo. Tai tik ugdydavo užsispyrimą padaryti tai, ko noriu, įrodyti, kad galima užsidirbti, kažko pasiekti.
Su amžiumi supratau, kad stereotipas apie futbolą kaip vyrų sportą mus aktyviai lydi, bet aš manau, kad tai – tiesiog futbolas, tiesiog sportas, apie tai ir kalbėkime. Tenka feministe pabūti, kovoti už moterų teises, bet tai turėtų būti aktualu ne tik mano pasirinkto sporto aplinkoje, bet ir darbe, kultūroje – visur.
Per pastarąjį dešimtmetį moterų futbolas gerokai pasikeitė. Kurie pokyčiai tau atrodo svarbiausi?
Tikrai taip – ryškiausias pokytis yra rezultatai. Tam didelę įtaką padarė sukurta aplinka moterims sportuoti: stiprėja klubai, gerėja sąlygos žaidėjoms, stiprėja ir patys treneriai, kyla kvalifikacija. Visame pasaulyje labai sparčiai auga moterų futbolas, tendencijos pasiekia ir mus.
Per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė net kalbėjimas apie moterų futbolą, pats vertinimas, konkurencingumas, rėmėjai. Dabar kur kas mažiau stereotipų – pavyzdžiui, nebemanoma, kad kojos bus kreivos, jeigu žaisi futbolą. Vis daugiau mergaičių ateina – žmonės mato, kad ne taip ir baisu išleisti savo vaiką.
Didžiąją karjeros dalį praleidai Kaune. Ką išsinešei iš to etapo?
Žaidžiau toje pačioje komandoje, tik skirtingais pavadinimais. Ingrida Siliūnė buvo sukūrusi juridinį vienetą – Kauno komandą „FK Žara“, tačiau licencijavimui vyrų futbole reikalinga savo struktūroje turėti moterų komandą, tad po to buvome ir po „Stumbro“, ir po „Inkaro“ sparneliu. Paskui – FK „Kauno Žalgiris“ bei „FK Hegelmann“, o dabar – Kauno rajono futbolo akademija.
Atskiram moterų klubui išgyventi išties labai sudėtinga, visgi iki šiol mažai kas domisi, remia moterų futbolą. Jei vyrų biudžetas – pusantro milijono, tai moterims skiriami kokie 100 tūkstančių. Ir tai – tik būnant bendro klubo dalimi. Bet yra ir kuo pasidžiaugti – turime moterų komandas, akademijas ir aukščiausiose lygose – tai „Gintra“ ir „MFK Žalgiris“.
Kiek svarbus futbolininkėms ryšys už aikštės ribų?
Moterų futbolas nėra mūsų pagrindinis darbas, o hobis, nes iš to nepragyvename, tačiau komanda iš tiesų tampa lyg šeima. Kauno komandoje visos tapome labai artimomis bičiulėmis, kartu keliaudavome ir šventes švęsdavome. Tradicijos persipina su noru leisti laiką drauge už aikštelės ribų – po rungtynių ar treniruotės susimatyti bare ir išsiplepėti apie viską, ne tik futbolą.
Kolektyviškumas išties labai naudingas – žaidi ne tik už save, bet ir už tą draugę šalimais, už komandą. Tokį ryšį kuriant ne vienerius metus reikėjo pamiršti apie gimtadienius, šventes ir net atostogas, nes tu visuomet eini į rungtynes. Visus papildomus gyvenimiškus dalykus planuojiesi aplink futbolą – ir tai ne taip sunku, kai žinai, kad tą patį daro visos komandos narės.
Ar didžiausią pergalės džiaugsmą suteikia rezultatas, ar žmonės, su kuriais juo daliniesi?
Individualiame sporte džiaugiesi vienas. Žinoma, yra treneris, šeima, bet tas džiaugsmas – nežinau, ar prilygsta 30 žmonių komandos džiaugsmui. Atrodo, kad emocijos tiesiog padvigubėja.
Tas pats ir su pralaimėjimu – kai pralaimi vienas, kaltini tik save. O komandoje… gali būti kad taip pat kaltinsi save, galvosi, kas buvo ne taip, bet visgi pralaimėsi kartu, galėsi drauge su visais aptarti, kas nutiko, sulauksi palaikymo, apkabinimo. Taip daug lengviau išgyventi visas emocijas – tiek geras, tiek blogas. Emocine prasme komandinis sportas man suteikia daug daugiau laimės.
Esi viena labiausiai patyrusių šalies futbolininkių ir Lietuvos rinktinės kapitonė. Ką tau reiškia šis vaidmuo?
Visų pirma, neturėjau tikslo tapti kapitone. Nebedirbu moterų rinktinių vadybininke, nors tai dariau gal 6 metus. Ir tuo metu buvau tiek vadybininkė, tiek žaidėja. Žinojau, kokių sąlygų reikia kolegėms, koks turi būti planas, maitinimas ir panašiai. Be to, visada nuoširdžiai rūpindavausi savo komanda, turėjau kontaktą su treneriais, žaidėjomis – turbūt taip ir buvau išrinkta kapitone.
Kaip kapitonė turi būti atvira viskam, nusiteikti padėti, rodyti pavyzdį, gebėti motyvuoti kitus ir, žinoma, pačią save. Kapitonė – ne pati geriausia žaidėja aikštelėje, o ta, prie kurios visuomet gali prieiti, paklausti patarimo. Tikiu, kad viskas turi išeiti natūraliai, nes dirbtinai ryšio nesukursi, tad instrukcijos, kaip tapti kapitone, nėra.
Kaip atrodo kapitonės diena?
Buvimas kapitone, ypač rinktinėje, nėra pareiga su labai konkrečia atsakomybe. Žinoma, kai buvau Kauno komandos kapitonė, iškilus problemoms visuomet kišdavausi, būdavau epicentre, galvodavau, kaip spręsti susidariusias situacijas. Bet plano nėra. Manau, kad visos mano veiklos viena kitą papildo – nuo ryto iki vakaro dirbu moterų futbolui: organizuoju čempionatus, planuoju rinktines, kalendorius, kontaktuoju su treneriais. Kartais pajuokauju, kad darbuojuosi bėdų turguje, nes beveik visąlaik sprendžiu problemas tam, kad ilgainiui būtų geriau.
Ir kiek vėliau, po sunkių sezonų, kūną aplanko pozityvūs jausmai, kai atvyksti apdovanoti žaidėjų ir matai, kokios visos laimingos, – tada supranti, dėl ko tu tame ofise sėdi ir klausaisi kitų problemų. Atrodo, per dienas klausausi skundų, o vakare nuvažiuoju į treniruotę ir visiškai išsikraunu, paleidžiu tas sunkias emocijas.
Kovą oficialiai papildei Vilniaus klubo „Žalgiris“ moterų komandą. Skaičiau, kad viena svarbiausių priežasčių renkantis klubą buvo pasikeitęs požiūris į moterų futbolą ir aiškesnė ilgalaikė kryptis.
Taip, pakito bendras požiūris, bet buvo ir kitų priežasčių. Viena jų – tai, kad aš pati esu rinktinėje, startinė žaidėja, ir man reikia rezultato, noriu, kad mane spaustų, iš manęs reikalautų, noriu gerų treniruočių. O Kaune ne iki galo aišku, kas toliau bus su klubu, – finansai mažėjo, sąlygos nemotyvavo siekti prizinių vietų. Tiesą sakant, ne vienus metus apie tai galvojau, tačiau buvau prisirišusi prie savo komandos, galiausiai noras tobulėti nugalėjo.
Vilniaus „Žalgiriu“ patikėjau, nes valdžioje atsirado kiti žmonės, kurie gali būti gera paspirtis. FK „Gintra“ ir MFK „Žalgiris“ – mano akimis, geras pavyzdys, kaip vyrų klubai turėtų propaguoti ir moterų futbolą, kad tai būtų viena bendra piramidė.
FK „Gintra“, kuri daugiau negu 20 metų buvo čempionė, turėdavo legionierių ir taip toliau. Kiti net panoro nuversti klubą tam, kad atsirastų konkurencija, tačiau ilgainiui tiesiog patys pasiėmė legionierių, ėmė ieškoti stipresnių komandos narių. Manau, kad tai labai geras modelis, kuriuo ėmė sekti kiti klubai. MFK „Žalgiris“ rodo puikų rezultatą, kad į moterų rungtynes galima surinkti beveik 2000 žiūrovų. Aš, ir kaip sportininkė, ir kaip darbuotoja, sieksiu dar daugiau padaryti, kad moterų futbolas augtų.
Mes sakome, kad moterų futbolui reikia pinigų – tuomet galėsime kažką daryti. Jeigu tavo požiūris toks, tuomet reikia nusiteikti ieškoti tų pinigų ir tikiu, kad viskas bus bendromis jėgomis. O jeigu vyrauja požiūris, kad pačios turėtume tuos pinigus duoti, tuomet nieko nebus. Reikia augimo ir konkurencingumo – iš to atsiranda daugiau noro pokyčiams.
Futbolas užima didžiulę tavo gyvenimo dalį. O kas vyksta tada, kai nuo jo bent trumpam atsitrauki?
Pripažinsiu – sunku net ir vieną dieną neturėti nieko bendro su futbolu. Nors mėgstu keliauti, dažnai to daryti negaliu – pavyzdžiui, dabar atsilaisvinsiu tik pasibaigus sezonui, bet ir tada jau ruošiuosi kitam. Sunku suderinti. Bet iš esmės, kiek išeina – keliauju, mėgstu leisti laiką gamtoje, skaniai pavalgyti, žiūrėti filmus. Esu tai kiek apleidusi, bet seniau ir gitara pagrodavau, skirdavau daugiau laiko menui, kultūrai, muzikai. Mėgstu tokius dalykus, kurie leidžia apie nieką daugiau negalvoti. Net apie futbolą.
instagram.com/milda_liuzinaite
