2014 metai, Pasaulio futbolo čempionato finalas, Vokietija – Argentina. Aš kone klūpau prie televizoriaus, kaip kadaise klūpėdavo aistringas sirgalius, buvęs vietinės futbolo komandos vartininkas, mano senelis. Toks mano pirmasis ryškus Pasaulio futbolo čempionato prisiminimas.
Reklamose, socialiniuose tinkluose ir draugų kalbose vis dažniau girdėdama žodį „futbolas“, birželį, artėjant šių metų čempionatui, patraukiau pakamantinėti net šešių skirtingų kultūros sričių atstovų ir sužinoti, kodėl mėgsta futbolą, ką šiame čempionate palaikys, kaip stebės ir kas bus nugalėtojai. Futbolo tema suvedė labai skirtingus žmones: egiptologę, bibliografę, Kauno žydų bendruomenės pirmininką, poetą, slemerį bei aktorę. Jų santykis su futbolu skirtingas, tačiau kiekvienas turi savo istoriją ir favoritų sąrašą.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. liepos numeryje „Futbolas“)
Kodėl futbolas?
Nors pašnekovų profesijos ir gyvenimo patirtys skirtingos, daugelio meilė futbolui atėjo iš šeimos. Bibliografė, istorikė Skaidra Grabauskienė prisimena lemtingas 1994-ųjų Pasaulio futbolo čempionato finalines rungtynes, kuriose Brazilija stojo akistaton su Italija. Naktį prisėdusi prie tėčio, didžiulio brazilų fano, taip ir pasiliko ne tik užbaigti mačo, bet ir visą gyvenimą palaikyti.
Panašią pradžios istoriją pasakoja ir jos kolegė, egiptologė Sandra Veprauskienė, į kurios gyvenimą šį sportą taip pat atnešė tėtis. Kaip pati sako, visada buvo „tėčio mergaitė“, todėl futbolas šalia buvo nuo vaikystės, tačiau Pasaulio futbolo čempionatas geriausiai išjaustas 2014 metais, kai su šeima gyveno Belgijoje ir labai palaikė Belgijos rinktinę.
Futbolo atmosfera nuo vaikystės lydėjo ir aktorę Rūtą Waller. „Pažintis su „sporto karaliumi“ prasidėjo dar vaikystėje, kai vasaras leisdavau Aleksote. Senelis imdavo atostogų, kad galėtų per televiziją stebėti Pasaulio čempionatą, tai aš vasarodama ir užaugau su stadiono garsais, skanduotėmis ir juodai baltu kamuoliu“, – prisiminimais dalijasi Rūta. Vėliau jos gyvenime futbolo atsirado dar daugiau – jos vyras Michaelas taip pat didelis futbolo fanas, palaiko „Manchester United“ komandą, todėl kartais vienas kitas rungtynes net pasiseka pamatyti gyvai stadione.
Slemeris, literatas Jovaras Kelpšas savo santykį su futbolu pavadina įvairialypiu. Pradėjo domėtis dar septintoje klasėje, kaip pats teigia, labai sunkiai sekdavosi prilygti bendraklasiams, tad tai buvo geras stimulas tapti geresniam. Vėlesnėse klasėse pradėjo žaisti laisvalaikiu ir aktyviai stebėti čempionatus – nuo 2012 metų nėra praleidęs nė vieno. Įstojęs į socialinės antropologijos magistro studijas tyrimo objektu pasirinko Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo sirgalius – ultras. Įsiliejęs į jų gretas turėjo neeilinę galimybę viską stebėti iš arti: skanduodavo kaip jie, rengdavosi kaip jie, keliaudavo į varžybas, dalijosi emocijomis, matė klubą iš vidaus.
O štai buvęs futbolininkas, treneris, teisėjas ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas meilę futbolui pavertė savo gyvenimo keliu. „Tėtis buvo didelis futbolo mėgėjas, mane, dar mažą vaiką, pasiimdavo kartu į varžybas, žaisdavau ten su kitais vaikais, taip ir įsimylėjau šį sportą ir kitur savęs nemačiau“, – pasakojo G. Žakas. Sportininko kelionė tęsėsi beveik 30 metų, per kuriuos baigė Kūno kultūros institutą, žaidė Lietuvos rinktinėje ir atstovavo ne vienam Lietuvos futbolo klubui. Baigęs profesionalo karjerą, teisėjavo, įgijo tarptautinės kategorijos licenciją, vėliau tapo teisėjų asociacijos prezidentu, inspektoriumi. Kaip pats teigia, meilė futbolui niekada nepasikeitė – tai buvo ir darbas, ir hobis.
Poetas Tomas Vyšniauskas save vadina nuolatiniu naujienų sekėju arba „sekliu followeriu“. „Per didžiuosius čempionatus akys išsipučia, žvilgsnis aštrėja, klausa jautrėja, širdies ritmas spartėja, žodžiu, interesas gilėja“, – prisipažįsta Tomas. Ypatingą vietą jo gyvenime užima FK „Kauno Žalgiris“ – komandos veiklą jis stebi atidžiai, o esant progai parėkauja ir stadiono tribūnose.
Už ką sergam?
Ką šiame čempionate palaiko S. Grabauskienė, buvo aišku vos ją išvydus. Pasipuošusi Brazilijos rinktinės marškinėliais, ji lieka ištikima nuo vaikystės palaikomai komandai. Kaip pati teigia, jai imponuoja ne tik komanda, bet ir visa Brazilijos futbolo istorija, o Pietų Amerikos futbolą vadina tiesiog švente.
S. Veprauskienė šiemet serga už Egiptą. Kaip egiptologei, šis pasirinkimas atrodo visiškai natūralus. Nors Egipto rinktinė nepriskiriama favoritėms, pašnekovė viliasi, kad komandai pagaliau pavyks iškovoti pirmąją pergalę Pasaulio futbolo čempionatų istorijoje.
Vokietijai simpatijas reiškia net keli pašnekovai. J. Kelpšas Vokietiją palaiko nuo 2012 metų, kai vaikystėje mėnesį atostogavo šioje šalyje. Vokietija jam pasirodė tokia tvarkinga, utopinė šalis, kad vėliau pasirinko mokykloje mokytis vokiečių kalbą, pradėjo domėtis kultūra ir natūraliai pasirinko palaikyti Vokietijos rinktinę. T. Vyšniauskas taip pat palaiko Vokietijos futbolo rinktinę, o tai lėmė keletas priežasčių. „Esu pastovus žmogus – šią rinktinę palaikau nuo 1990-ųjų. Per tą laiką mačiau ir kalnų, ir daubų, ir kalvelių, ir įgriuvų, ir triumfo giedrą dangų, ir fiasko ūkanas. Kita priežastis – savo laiku mane sužavėjo vokiečių futbolininkų organizuotumas, komandinis žaidimas, drausmė“, – savo pasirinkimą pagrindė pašnekovas.
Ryškių numylėtinių neturintis G. Žakas pirmiausia palaikys čempionato organizatores – už jų įdėtą darbą ir žmonėms surengtą šventę. Taip pat palaikys valstybes, su kuriomis sutampa jo pažiūros ir vertybės, –pavyzdžiui, Vokietiją.
Tuo tarpu R. Waller pasirinkimą nulėmė šeima. Kadangi Lietuva Pasaulio čempionate nežaidžia, ji palaikys Angliją – šalį, su kuria ją sieja vyras britas.
Sirgimo įpročiai
Nors visi pašnekovai nuoširdžiai laukė Pasaulio futbolo čempionato, jų rungtynių stebėjimo ritualai gana skirtingi. Tik paklausus apie žiūrėjimo įpročius, S. Veprauskienė kone sušuko: „Būtinai perukai!“ Jai futbolo žiūrėjimas turi būti linksmas, spalvingas ir triukšmingas, proga truputį parėkauti. Rungtynes dažniausiai žiūri namuose, kviečiasi draugus, o šiais metais ruošia auksu tviskančius egiptietiškus kostiumus.
S. Grabauskienė dažniausiai rungtynes žiūri namuose. Ji turi ir ritualinius simbolius, kurie ją lydi jau dešimtį metų, – tai futbolo švilpukas ir futbolo kamuolių formos auskarai. Prisipažįsta, kad prasidėjus futbolo čempionatams visą mėnesį nesiskiria su šiais papuošalais.
J. Kelpšas futbolą stebi namie arba telefone ten, kur tuo metu yra. Mėgsta ne tik stebėti, bet ir klausytis tinklalaidžių apie futbolą, kad geriau įsigilintų į kontekstą.
Čempionatu mėgautis namie renkasi ir buvęs treneris, futbolininkas G. Žakas. Jis sako, kad daugiau pamatai stebėdamas vienas, nes aplinkiniai dažnai kalba ir apie kitus dalykus, o jis mėgsta įsigilinti, pastebėti klaidas.
T. Vyšniauskas tarptautinius turnyrus irgi stebi namuose, juokaudamas paaiškina: „Kad niekas nematytų, kas taurėje įpilta.“ Nostalgiškai prisimena, kad dar ikiskaitmeniniais laikais liniuotės ir šratinuko pagalba pats braukydavo ir pildydavo rezultatų lenteles, o čempionatų metu archyvuodavo laikraštį „Lietuvos sportas“.
Kaip ir kiti pašnekovai, R. Waller paprastai varžybas žiūri namuose, bet neatmeta galimybės transliacijas stebėti ir mieste.
Ryškiausi prisiminimai
Kalbėdami apie ryškiausius futbolo prisiminimus, pašnekovai vardija ne tik legendines rungtynes ar žaidėjus, bet ir asmenines akimirkas, kurios šį sportą pavertė svarbia gyvenimo dalimi. S. Veprauskienė neslepia susižavėjimo vartininku Oliveriu Kahnu, kurį, kaip pati juokauja, lig šiol sapnuoja. Ją žavi mintis, kad vienas žmogus gali turėti tokią didelę įtaką visos rinktinės likimui.
S. Grabauskienė išskiria prisiminimus apie brazilų legendą Ronaldo Nazario ir jo įspūdingus individualius reidus.
J. Kelpšo atmintyje ypatingą vietą užima 2014-ųjų Pasaulio čempionato finalas. Per televizorių stebėjo finalą kartu su tėčiu, o šiam užmigus pratęsimo metu pergalingą įvartį pelnė Mario Götze. „Nuėjau miegoti su ta mintimi, kad vokiečiai yra Pasaulio čempionai. Buvo apėmęs keistas pilnatvės jausmas“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
G. Žakui įsimintiniausia akimirka susijusi su jo paties karjera. Maždaug 1975-aisiais Vilniuje vykusiame futbolo turnyre žaidė prieš Vilniaus „Žalgirio“ komandą ir pelnė įspūdingą lemiamą įvartį. Kitą dieną laikraštyje perskaitė antraštę: „Gercas Žakas mirtinu smūgiu nuginklavo Vilniaus „Žalgirio“ vartininką“. Su tarptautiniu futbolu susijęs ryškiausias prisiminimas – Maradonos lemiamas įvartis „Dievo ranka“.
Tą patį prisiminimą išskiria ir T. Vyšniauskas. Be šio įstrigo ir F. Rijkaardo skrepliai R. Völlerio plaukuose bei L. Suarezo dantų žymės ant G. Chiellini peties. Ibros įvartis per save iš už baudos aikštelės ribų, M. Neuerio perdavimas per visą aikštę ir M. Kloseʼs įvartis vienu lietimu. Užsimena, kad galiausiai įsirėžia ir mylimos komandos nesėkmės.
Aktorę R. Waller prisiminimai apie futbolą nuneša į vaikystę. „Birželis, ilgos dienos, šviesūs vakarai, nesibaigiančios rungtynės ir saulėgrąžų gliaudymas“, – nostalgiškais prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Kas laimės?
Vieni pašnekovai lieka ištikimi savo mylimoms rinktinėms, kiti stebi tendencijas ir komandų sudėtį bei galimybes. S. Grabauskienė lieka ištikima brazilų rinktinei. S. Veprauskienė, nors ir palaiko Egiptą, nujaučia, kad trofėjus keliaus į Pietų Ameriką.
Nors J. Kelpšo širdis priklauso vokiečiams, jo nuomone, čempionato trofėjų kels portugalai. „Pasitaręs su pakelės akmeniu, nuolat gendančiu, bet vežančiu vokiškuoju golfuku ir savo norais, spėju – Vokietija“, – mylimai komandai lieka ištikimas T. Vyšniauskas. Nors jo nenustebintų ir Ispanijos ar Prancūzijos sėkmė.
Nuojauta, kad trofėjų į viršų kels ispanai ar prancūzai, neapleidžia ir G. Žako. O R. Waller pusiau juokais, pusiau rimtai išduoda savo simpatiją: „Kaip šalis, išradusi futbolą, gali niekaip nelaimėti čempionato nuo pat 1966-ųjų?“
Skirtingų kultūros sričių atstovai, skirtingos patirtys, tačiau visi vieningai pritarė, kad futbolas ne tik sportas, bet ir didelė kultūros dalis, nešanti aiškias žinutes, ugdanti vertybes ir burianti bendraminčius. Kol baigiu rašyti šį tekstą, Portugalija ir Kongo Demokratinė Respublika išsiskiria lygiosiomis. Dar vienas priminimas, kad Pasaulio čempionatas nemėgsta išankstinių prognozių, o būtent dėl to futbolas ir toliau išlieka sportu, apie kurį kalba visi.
