Vieną saulėtą balandžio šeštadienį dykaduoniavau įsipatoginusi pakrantės bare „Upė Teka“, žiūrėdama į M. K. Čiurlionio tiltu važiuojančius automobilius. Į realybę sugrąžino žurnalo bendradarbės Kotrynos balsas – mindama pro šalį ji stabtelėjo ir papasakojo, kad ankstyvą šeštadienio rytą su Aiste Ptašinskaite-Paukšte Ąžuolyne stebėjo paukščius. Tuomet abi pagalvojome – koks gražus sutapimas. Paukštė stebi paukščius. Ir štai aš Aistės kabinete Kauno menininkų namuose, kur kalbinu ją apie skrydžius per Kauno kultūros lauką, kasdienybę tarp bendruomenių ir kūrybos bei miestą, kuriame kultūra tapo darbu.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. birželio numeryje „Paukščiai“)
Aiste, iš kur atskridai gyventi į Kauną – ir kokie buvo tarpiniai nutūpimai?
Esu kilusi iš Seredžiaus, kuris yra Jurbarko rajone, tarp Nemuno ir Dubysos, – labai gražus miestelis su piliakalniu. Trylika metų gyvenau Šiauliuose, kiek vėliau išsikėliau sostinėn – ten mokiausi, dirbau, o į Kauną atvažiavau kurti šeimos.
O kaip atsiradai kultūros lauko epicentre? Papasakok, koks tavo ryšys su menu, kultūra ir pačiu Kauno miestu.
Tiesą sakant, iki galo ir pati nelabai žinau – net nenumaniau, kad kada nors siesiu gyvenimą su kultūra. Studijavau socialinį darbą ir ilgai dirbau su bendruomenėmis, įvairiomis socialinėmis grupėmis – tuo metu kultūroje aktyviai nedalyvavau, o ir šeima su tuo niekaip nesusijusi.
Tačiau atsikrausčiusi į Kauną ir paauginusi vaikus ilgainiui panorau ieškoti naujų veiklų ir… savęs. Netyčia po akimis pasimaišė „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“. Projektas buvo dar tik ruošiamas, ieškota žmonių, galinčių dirbti su bendruomenėmis – burti kaimynus ir panašiai. Radome bendrą kalbą, įsidarbinau. Ir galiausiai didžiuliais mostais nuskridau iki pat kultūros.
Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad projektas „Kaunas 2022“ sužadino mano smalsumą ir užaugino meilę Kaunui. Dabar turbūt kiekviename Kauno mikrorajone žinau bent po kelias vietas, kurios nustebina dažną vietinį ir kuriose galima ką nors gražaus sukurti.
Kultūros sostinės metams pasibaigus, mano veiklos smarkiai nepasikeitė – vis dar aktyviai sukuosi ir kultūros, ir bendruomenės būrimo iniciatyvose.
Kaip, tavo akimis, pastaraisiais metais pakito Kauno kultūrinis gyvenimas – ar jauti tokį patį pulsavimą, o gal visgi kažko trūksta?
Dabar visi Kaune gyvena kur kas labiau subalansuotai – išsigrynino metų kalendorius, iniciatyvos atsistojo ant kojų, o kartu, atrodo, sutvirtėjo tarpusavio bendravimas ir ryšys. Kiekvienas jaučiasi atsakingas už kitą. Pavyzdžiui, jeigu planuoju savo renginius, visada pamąstau: gerai, šį savaitgalį vyksta Kauno literatūros savaitė, tada „Contempo“, o po to „Audra“ – vadinasi, reikėtų pasistengti nesidubliuoti, rasti kitą datą. Tiesiog norisi pasidžiaugti, kad Kaune atsirado labai gražių naujų tradicijų.
Gal tik norėtųsi turėti daugiau neformalių erdvių, kuriose žmonės galėtų burtis, išreikšti save ir tiesiog eksperimentuoti. Ir tai neturėtų tapti grand dalykais ar festivaliais – labiau tiesiog pirmais kartais, kai gali leisti sau suklysti. Žinau, kad turime socialinį centrą „Emma“ ir „Paraką“, bet labiau kalbu apie paties miesto pastangas. Sakysite, yra Kauno menininkų namai, bet mes neturime tiek fizinių erdvių ir esame ribojami biudžetinės įstaigos statuso.
Nesupraskite manęs neteisingai – labai smagu, kad miesto festivaliai sulaukia kelių tūkstančių dalyvių ir traukia turistus, bet dažnai miestiečiams kur kas svarbesni mažesni dalykai. Labai norisi, kad tos mažos bendruomenės, tie maži gyvi organizmai būtų suprasti, o jų svarba – dar labiau įvertinta.
Šiuo metu, kol direktorė Simona Savickaitė-Plepė augina atžalą, vadovauji Kauno menininkų namams. Kaip atrodo tavo darbo diena? Ko joje daugiau – administravimo ar kūrybos?
Oi, sunkus klausimas. Turiu pripažinti, dabar visos mano dienos pakankamai intensyvios, bet visa tai – mano pačios pasirinkimas. Bene 90 procentų mano darbo turėtų būti administracinės užduotys, tačiau vien tokiu ritmu neišgyvenčiau, tad šalia to savo noru pasirinkau kuruoti tam tikrus mylimus projektus. Taip gera nueiti į renginius, susitikti su bendraminčiais ir pasikrauti energijos. Fiziškai gal ir pavargsti, tačiau emociškai gauni išties daug. Tad dabar mano darbo diena skyla į dvi beveik lygias dalis – jose yra ir kūrybinio, ir administracinio darbo.
Kalbant apie kūrybinius darbus, svarbu paminėti, kad tai nėra tik renginiai. Dirbu drauge su nemaža komanda, tad kiekviena diena yra kūryba – kasdien reikia pajusti komandos pulsą, nuotaikas, išgirsti idėjas ar naujas iniciatyvas ir kartu ieškoti būdų viską įgyvendinti. Būna, tokios užduotys užgimsta ir geriant kavą ar pietaujant – ir man tai labai patinka. Esame biudžetinė įstaiga, tačiau turime pakankamai laisvės kūrybai, leidžiame sau svajoti apie ateitį ir prisigalvoti įvairiausių dalykų.
Dabartinė KMN veikla – dalis „Kaunas 2022“ palikimo. Simona, kurią dabar pavaduoju, taip pat darbavosi minėtame projekte – panašu, kad abi atėjome su labai panašiu požiūriu: mes visi esame komanda ir turime jaustis laisvai. Tikslas visų tas pats – kad kuo daugiau žmonių Kauną patirtų kaip įdomų, originalų miestą.
O kaip pačiai sekasi būti tokios institucijos – Kauno menininkų namų – vedle, kad ir laikinai?
Nesu tikra, ar aš turėčiau atsakinėti į šį klausimą. Bet man išties smagu. Kartais ateinu į darbą ir galvoju: „O, kokiame gražiame pastate dirbu.“ Tuomet pažiūriu į savo komandą, paklausau, kas ką veikia, ir vėl galvoju: „Vau, kokius gražius dalykus čia darome.“ Yra kuo didžiuotis ir tikrai retkarčiais aplanko toks nušvitimas. Jeigu reikėtų keisti darbą, būtų sunku rasti alternatyvų – su tokia pat atmosfera ir galimybe laisvai kurti.
Aiste, negaliu nepaklausti. O ar tavo pavardė – Paukštė – suteikia polėkio vadovaujant meninei institucijai?
Manau, gal suteikia kitiems. Juk pirmas įspūdis – svarbus dalykas, o mano pavardė visus pasitinka pravėrus KMN tinklalapio kontaktų skiltį. Drįsčiau manyti, kad tai duoda kažkokį impulsą.
O kalbant apie gyvenimo patirtis – malonių sutapimų kur kas daugiau. Pavyzdžiui, vaikų mokykloje buvo renkama taryba – tapau pirmininke, nors nei vieno žmogaus nepažinojau, tuo metu buvo karantinas. Juokauju, kad kas nors pamatė mano pavardę ir pasakė: „Negirdėta, bet aiški, suprantama pavardė – bus patikima.“
Tiesą sakant, šią pavardę su savimi nešiojuosi tik nuo 2020 metų – tai mano proprosenelių pavardė. Iki tol gyvenau kaip Aistė Ptašinskaitė, bet per karantiną sugalvojau, kad reikėtų susigrąžinti senąją pavardę. Ėmiau šniukštinėti visokiausius dokumentus ir suradau giminės medį iš 1890 metų, tada ilgai nedvejojusi priėmiau sprendimą.
Kai lankiausi Seredžiuje, pasakiau savo vardą ir abi pavardes – ir išgirdau: „O, tai tu kaip gandras atskridai.“ Nes Ptašinskas – slaviškos kilmės pavardė, kilusi iš žodžio, taip pat reiškiančio „paukštį“. Taigi, Aistė Paukštė-Paukštė.
Turiu pripažinti, dvi pavardės man irgi atrodo truputį keistas dalykas, tačiau mano prosenelio pavardė irgi buvo dviguba, o štai senelio ir tėčio – vienguba, Ptašinskas. Galėčiau dabar nusiimti vieną pavardę, tačiau, kad ir kaip keista, noriu turėti abi.
Smalsu, kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate Kauno menininkų namuose.
Gegužė mums – labai užimtas laikotarpis, o ir birželis atneš ne mažiau spalvingų ir įdomių vėjų. Bet turbūt vienas pagrindinių dalykų šiemet – pasiruošimas vidaus remontui ir naujų laikinų namų paieškos. Tai šią akimirką kelia daug klausimų, kur gyvuosime, ką veiksime, kokie renginių formatai turės vietos, nes labai norisi, kad mūsų kuriamas turinys išliktų.
Jau nuo pernai gana daug renginių perkėlėme į viešąsias vietas – pavyzdžiui, šiuolaikinės muzikos serija „Niche“ vis įsipatogina pastatuose, kurie iki tol nebuvo aktyviai naudojami kultūrinei paskirčiai.
Atrodo, kad „Niche“ serija išties prilipo Kaune, buriasi smalsi ir atvira bendruomenė. Kaip manai, kokia šio ciklo sėkmės priežastis?
Ketvirtus metus gyvuojantis „Niche“ – vienas tų renginių, kuris išliks mūsų ateities repertuare . Iškeliavęs už Kauno menininkų namų salės ribų, jis sužibo dar ryškesnėmis spalvomis.Tai labai geras pavyzdys, kai išsikėlimas į kitas erdves pagerino paties renginio formato kokybę ir praplėtė auditoriją. Dalis lankytojų visai nieko nenusimano apie šiuolaikinę eksperimentinę muziką, tačiau netyčiomis ten patenka, nes tiesiog norėjo iš arčiau pamatyti kokį pastatą.
„Niche“ turbūt netaps renginiu masinei auditorijai, tačiau man tai dar gražiau. Žinoma, visada norisi parduoti daugiau bilietų, tačiau šio renginio specifika visai kita – siekiame parodyti Kauno charakterį. Tikiu, kad „Niche“ tęs savo skrydį – neatrastų pastatų turime dar daug, o renginyje galinčių sužibėti atlikėjų sąrašas taip pat ganėtinai ilgas.
O kokia muzika dažniausiai skamba tavo darbo kabinete?
Kabinete dažniausiai dirbu tyloje. Būna, užeina kolegų – tuomet kabinete girdisi juoko intarpai. Ypač dabar, kai tikras darbymetis, net žandus skauda, nes labai plona ta riba tarp persidirbimo ir tikro kūrybinio polėkio.
