Jei keliaudami po Niujorką knygų ir žurnalų parduotuvėje perversite dešimt leidinių, didelė tikimybė, kad bent vienas iš jų bus atspausdintas Kaune. Nustebote? O spaustuvei „Kopa“ tai – kasdienybė. Kauno rajone veikiančios spaustuvės vardas puikiai žinomas mados, kino ir kitų pramonių atstovams JAV, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Australijoje. Jei ir jums, kaip ir man, kilo nepilnavertiškumo poskonį turintis klausimas „o kam amerikiečiams spausdintis Lietuvoje?“, kviečiu pažvelgti į „Kopos“ darbo užkulisius. Jubiliejų atšventusi įmonė tarptautinį žinomumą pasiekė šventai įsipareigojusi klientų pasitikėjimui, kokybei ir nuoseklumui (kadaise teko užsienio klientus net įtikinėti, kad Lietuvoje viskas gerai).
Susitikome dieną po 35-tojo „Kopos“ gimtadienio šventės: įmonės istorija eina koja kojon su Lietuvos nepriklausomybės istorija. Gedimino g. 13 palėpėje prie vieno stalo susėdę trys žmonės įvairias organizavimo veiklas apjungė į nedidelę reklamos agentūrėlę. Nuo „visko po truputį“ „Kopa“ su laiku išsigrynino veiklą iki vien spausdinimo paslaugų.
Kalbamės su pardavimų vadove Aiste Mudėnaite, prie tėvų verslo prisijungusia po ilgametės studijų ir gyvenimo patirties JAV bei Prancūzijoje. Sako, spaudimo įsitraukti į veiklą niekada nebuvo – į Lietuvą grįžo per karantiną, o į spaustuvės komandą atėjo tuomet, kai pasijuto galinti kažką jai duoti.
„Kopa“ tada ir dabar
„Prieš dvidešimt metų tikriausiai būtume pasakoję, kaip spausdiname Lietuvos įmonių knygas, smulkią reklaminę medžiagą, prekių katalogus“, – apie „Kopos“, kurioje dar nedirbo, augimą pasakoja A. Mudėnaitė.
Šiandien tarp „Kopos“ klientų – ir keliautojų (bei performatyvių sportinių drabužių dėvėtojų) mylima „Patagonia“, ir Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija CERN, ir filmų studija A24, kurios filmus (pvz., „Totali drama“) ką tik žiūrėjote kino teatruose. Aistė prisimena, kaip Londone kuriama tinklalaidė „Monocle“ „Kopą“ įvardijo vienu žinomiausių taškų kokybiškų žurnalų spaudai pasaulyje. Pasaulyje!
Koks vaizdinys piešiasi jūsų galvoje, pagalvojus apie spaustuvę? A. Mudėnaitė juokiasi, kad pasakodama apie savo darbą susiduria su tokiu nusiteikimu: „Kur tu dirbi? Spaustuvėj? Jos dar egzistuoja?“ O iš tikro tokios dinamiškos rolės ir tokio gyvenimo kaip spaudoje nesu gyvenusi“, – tikina ir prabangos, ir technologijų industrijose dirbusi moteris.
Pažiūrėti į užsienį ir pradėti „Kopą“ eksportuoti pastūmėjo 2008-ųjų krizė. „Lankydamasis pasauliniuose renginiuose pamatai globalų vaizdą – tai milžiniška industrija ir ji niekur nedings. Kartais jaučiuosi kaip spaudos mados savaitėje – Milanas, Londonas, Niujorkas, Paryžius, vis suki tokį kelionių ratą. Spauda liečia labai daug sričių, tad visada kažkas vyksta“, – teigia pardavimų vadovė.
Vis dėlto labiausiai Aistę džiugina, kai rekomendacijos sklinda iš lūpų į lūpas. „Būna, milžiniškas prekės ženklas susisiekia tiesiogiai – sako, matėme jūsų leidinius arba bendradarbiai rekomendavo jums parašyti. Vadinasi, kažkur Amerikoje sklinda geras žodis.“ Tačiau tai neatsirado savaime. „Prieš dešimt metų jausdavom, kad užsienyje, net Europoje, reikia ir tą Lietuvą kažkaip pristatyti. Pirma užduotis būdavo tiesiog įtikinti, kad Lietuvoj viskas gerai, o jau paskui kalbėti apie įmonę.“
Kalbant apie „Kopos“ išskirtinumą pasaulinėje rinkoje, pirmiausia pašnekovė mini labai skirtingus klientų poreikius. Vieni pas paslaugų tiekėjus Amerikoje pasigenda popieriaus, apdailų asortimento – ten jaučiasi surištomis rankomis, o čia gali savo idėjas pilnai įgyvendinti.
O vėliau – ir kiekvienos spaustuvės technologijų pasirinkimas. „Mūsų arkliukas yra spalvota spauda. Daug investuojame, kad spalvos būtų gražios, kokybiškos, ryškios. Pavyzdžiui, turime spaudos mašiną su UV technologija, kuri ant ofsetinio popieriaus leidžia išgauti ypač gražų rezultatą“, – sako A. Mudėnaitė.
Laimingi klientai
Vis dėlto klientai grįžta ne vien dėl spaudos technologijų – grįžta dėl pasitikėjimo. Jei bent kartą esate leidę knygą, produktų katalogą ar naktį prieš parodos atidarymą maketavę lipdukus – žinote, kokius akies trūkčiojimus sukelia vienas į šoną pasislinkęs milimetras, neteisingas spalvos kodas ar per storas popierius. Tad kas lemia sėkmingą produkto gamybą? Kada klientai laimingi, o dizaineriai išsimiegoję?
Aistės teigimu, svarbiausia yra simbiozė tarp šių trijų veikėjų. Anksčiau įsileidus spaustuvę į leidinio planavimo procesą, anksčiau matomos ir dizaino perspektyvos. „Dizaineriai ne visuomet žino visus technologinius dalykus, o kai ko neįmanoma išmanyti net ir dirbant spaustuvėje – kai kurias technikas įvaldę tik tam tikri specialistai. Kartais sumažinus leidinį 5 milimetrais, projekto biudžetas sumažėja dvigubai. O jei su spaustuve susisiekiama tik turint galutinį maketą, tokie optimizavimai negalimi.“
Vis dėlto įsipareigojimą klientams „Kopa“ laiko neginčytinu faktoriumi. „Aišku, pasitaiko išskirtinių atvejų, kai susiduriame su kažkuo nauju, kai iššūkis pačius nustebina. Bet jeigu jau sakom, kad padarysim, tai galima mumis pasitikėti. Arba jei žinom, kad taip neišeis, – irgi iš karto informuojam. Klientai taip pat turi įvairių įsipareigojimų. Negalime sakyti „ups, neišėjo“, nes neužbaigus leidinio laiku kai kam jo gali visai nebereikėti. Mums tai atrodo savaime suprantamas dalykas.“
Pašnekovė pasakoja ir apie įmonės pastangas klientams sukurti visapusišką patirtį, kuri nutolintų spaustuvės įvaizdį nuo Gutenbergo preso. „Norime ir dirbti, ir atrodyti taip, kad klientams jaustųsi „va, čia yra mūsų partneris“. Į tai orientuota ir šito pastato architektūra, interjero dizainas, atnaujintas prekinis ženklas.“
Net klientų kambarys su sofa ir tiesiogine transliacija – dideliu langu į gamybos patalpas – įkvėptas korekcijos procesų belaukiančio, ant laiptų snaudžiančio kliento.
Menas vs. komercija?
Stebint produktyvią Lietuvos meno bendruomenę, norisi pasvarstyti, ar keičiasi pačių leidinių paskirtis konkrečiame žanre. Ar visi jie dar reikalingi, o gal gaminami tik iš įpročio?
A. Mudėnaitė mato parodų katalogų transformaciją: „Kuo toliau, tuo labiau jie primena meno knygas. Įprastai parodos katalogas būdavo panašus į paprastą dokumentaciją. Dabar muziejai jiems tikrai skiria daugiau dėmesio ir nori, kad taip savotiškai pratęsti pačią parodą. Paroda – baigsis, o graži knyga gali gyventi labai ilgai ir apie ją priminti.“
Spaustuvė produktų neskirsto į meninius ir komercinius – sako, kartais turinys gali būti visiškai skirtingas, bet technologiškai tai yra tas pats produktas. Tačiau, analizuojant šiandienius užsakymus, vis tiek galima matyti vyraujančias tendencijas. Daug kas renkasi ofsetinį nekreidinį popierių, kurio tekstūra suteikia natūralumo pojūtį. Šiandien ant jo galima spausti ryškias spalvas – nebereikia rinktis tarp energingo vaizdo ir nenugludintos estetikos. Kalbant apie įrišimo tipus, jau kelerius metus populiari atvira nugarėlė – ją dažnai galima matyti ir tarp Knygos meno konkurso laureatų. Ji taip pat atliepia aktualų rankų darbo pojūčio populiarumą, bet ne tik – tokią knygą galima visiškai plokščiai atsiversti, tai leidžia turėti gražias lakštines nuotraukas, leidinio nereikia „pralaužti“. „Kopos“ pajėgumuose – bene 13 skirtingų konstrukcijų tokiai nugarėlei padaryti!
Aiškios vertybės
Švenčiant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną ir pastarąjį pusmetį įvairiomis kryptimis diskutuojant apie kūrėjų saviraiškos svarbą, įdomu, ar šios temos svarbios spaustuvės aplinkoje. Pašnekovė pasakoja, jog kartais iš užsienio klientų tenka išgirsti: „Ar galime pas jus spausdinti tokį ir tokį leidinį? Ar pas jus nėra valstybinės cenzūros?“ Pirma reakcija, sako, visuomet būna nuoširdus pasimetimas. „Nedaug, bet tikrai yra tokių rinkų, pavyzdžiui, Kinija.“
Pašnekovė priduria, kad šalia džiaugsmo dėl turimos laisvės, svarbu ir pasirinkti, ką su ja daryti. O paklausta apie vertybes tikina: įmonės politika nuo pat pradžių fokusavosi į Lietuvą, o eksportas – į Vakarų Europą, tad jokių vidinių dilemų geopolitiniai pokyčiai nesukėlė.
Kas toliau?
Paklausus, ko dar nori išmokti, Aistė mini geresnį DI įrankių valdymą ir dalinasi „Kopos“ planais augti 30 procentų. „Norint išlaikyti tą pačią kokybę, tai ambicinga. Nes vienas dalykas kažką padaryti, o kitas dalykas padaryti tą patį daug kartų“, – juokiasi A. Mudėnaitė.
Apsukę ratą sugrįžtame prie gimtadienio. Be nostalgijos ir retrospektyvos, tai ir proga projektuoti ateitį. Paklausta, kuo labiausiai džiaugiasi, Aistė pabrėžia stiprų kolektyvą: „Užsienio spaustuvės neretai skundžiasi, kad naujus žmones labai sudėtinga pritraukti tokiam darbui. Šioje industrijoje daug amatininkystės, reikia įvaldyti tiek technologinius, tiek profesinius dalykus, o tai nėra labai lengva. Mes gana ilgai apmokome naujus žmones, kad jie spėtų įsigilinti. Kolektyve yra tiek labai patyrusių darbuotojų, kurie neša technologinę istoriją, tiek jaunų, kurie tai perima.“
„29-erius metus dirbančio spaudėjo Giedriaus klausiau, kas labiausiai pasikeitė. Jis paminėjo, kad, nors rankinį spalvų suvedimą šiandien perima mašinos ir kompiuterinės programos, jo darbas – prižiūrėti, kad viskas būtų gerai – išlieka. Tad gal tokia ir išvada – spauda keičiasi, bet jai vis tiek reikalingas žmogus“, – teigia pašnekovė.
Kodėl žmogui norisi liesti popierių?
Svarstome, kad PDF failo su tūkstančiu žurnalo numerių greičiausiai neskaitytume – o dienraščių ir kitų periodinių leidinių bokštus ir šiandien rasime daugelio namuose (2023 m. gruodžio numeryje rašėme ir apie skaitytojos Viktorijos dešimt metų kauptą „Kaunas pilnas kultūros“ archyvą).
Pasidalinu istorija apie savo tėvų namus, kuriuose, nutraukus dešimtmečius trukusią laikraščio prenumeratą, nebeliko kuo kūrenti židinį. Juokas juokais – spauda išties dalyvauja daugelyje mūsų gyvenimo ciklų. Net jei esame digital nomads ir elektroninių skaityklių entuziastai (čia tie, kur dėvi „Patagonia“).
„Yra buvę žurnalų, kurie pradėjo gyvavimą skaitmeninėje erdvėje, ir jiems niekaip nesisekė. Tuomet teko pasirinkti: arba nutraukti veiklą, arba pabandyti numerį atspausdinti – nėra ko prarasti. Ir būtent dėl atspausdinto numerio jie išvažiavo į priekį. Manau, popierinis leidinys yra dalis bendro potyrio – rytinio ritualo, noro matyti gražius daiktus savo namuose, vis atsiversti patinkančią knygą ar žurnalą“, – apibendrina Aistė Mudėnaitė.
Tad štai kam visam pasauliui prireikia paslaugų iš Karmėlavos seniūnijos.
