Šį „Kauno pilno kultūros“ numerį siunčiant į spaustuvę neabejingi laisvo žodžio gynybai rinkomės sostinėje, šįkart Katedros aikštėje. Nepamiršom, neišsiblaškėm, neieškom pasiteisinimų – laisvas žodis svarbus ir tik svarbėjantis. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse apie pavojus tą žodį praradus kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto profesore, tyrėja, žiniasklaidos kritike Aukse Balčytiene, o interviu metu vis atsikartoja trys jos žodžiai – palinkėjimai – skaidrumo, drąsos, atvirumo.
Šis „Kauno pilno kultūros“ numeris skirtas laisvam žodžiui – šiandien dėl jo vėl einame į gatves. Kodėl po trijų dešimtmečių laisvės vėl grįžome į tašką, kai visuomenei reikia ginti nepriklausomą žiniasklaidą?
Demokratija yra projektas, neturintis baigtinio taško. Tai procesas, kuriame žodžio laisvė leidžia asmeniui jaustis vertingam. Gebėdami išreikšti mintis atrandame savastį, išdrįstame tikrintis tikrovę ir, išgirsdami kitą, augame. Švietimui, žiniasklaidai ir politikai tai yra gyvybiškai svarbu.
Kodėl tai vyksta dabar? Tokie procesai gali pasikartoti bet kada. Stebėdami diskursą dėl LRT pataisų, matome pamatines priežastis, kurios iš esmės lieka neišspręstos. Viena jų – didesnę galią turinčių asmenų noras nuslėpti tikrąsias intencijas. Kai kažkas nutylima, kyla konfliktas, nes visuomenė jaučia tiesos trūkumą. Politinė valdžia visada turi interesą valdyti visuomeninį transliuotoją, tačiau dabar matome itin akivaizdų norą suvaldyti jo turinį.
Tai kelia pavojų viešajam interesui. LRT turėtų būti piliečio brandumą atspindintis veidrodis, o ne politinės galios įrankis. Turinys yra žurnalistų atsakomybė, ir kai politikai bando įsiveržti į šią teritoriją, išryškėja mūsų demokratinės kultūros spragos. Šiame procese dalyvauja daug pusių: politikai, visuomenė, mokslininkai ir komercinė žiniasklaida. Visos jos turėtų skaidriai deklaruoti savo interesus.
Pilietinė visuomenė ir žurnalistai tai daro, tačiau stambusis žiniasklaidos verslas išlieka mažiau skaidrus. Technologijų amžiuje komercinei žiniasklaidai išgyventi sunku, jai būtina pagalba. Tačiau demokratijai reikia abiejų: tiek stipraus visuomeninio transliuotojo, tiek stiprios komercinės žiniasklaidos. Siūlydami pataisas, kurios nukreiptų LRT aptarnauti Vyriausybę ar ministerijas, verslo valdytojai tik nukreipia dėmesį nuo esminių problemų. Visuomeninio transliuotojo funkcija nėra valdžios komunikacija. Jis privalo išlikti nepriklausomu žodžio kultūros įgalintoju ir šios sferos vedliu.
Ką žodžio laisvė reiškia žmogui, kuris apie tai niekad nesusimąsto? Ar tai individuali vertybė, ar konkretus saugiklis, kad žmogus gautų faktus apie savo miestą ir šalį?
Žvelgiant iš šalies, ši situacija gali atrodyti pernelyg specifiška, tačiau joje dalyvaujame mes visi. Deleguojame savo teisę žinoti žurnalistams ir įstatymų leidėjams, nes negalime juk visi vienu metu supulti ir diskutuoti. Tad turime jais pasitikėti.
Visgi, kai įvykiai tampa itin smulkmeniški, paprastam žmogui kyla abejonė: „Ar tai apie mane?“ Dažnas numoja ranka į politines peripetijas, nes pasitikėjimas politika menkas. Čia atsiremiame į mūsų politinę kultūrą ir gebėjimą domėtis supančia aplinka.
Viena priežasčių – menkas domėjimasis valstybės valdymu, prasidedantis dar mokykloje. Jauni žmonės dažnai net nežino, kas yra visuomeninis transliuotojas. Jų šeimose televizorius nebejungiamas, naujienų ieškoma socialiniuose tinkluose, todėl artimas ryšys su žiniasklaidos procesais nyksta. Vyresniajai kartai žinių žiūrėjimas išlieka ritualu, tačiau retas susimąsto, kuo visuomeninis transliuotojas skiriasi nuo komercinių kanalų. LRT nėra tik dar vienas kanalas – tai nacionalinio informacinio atsparumo sistema, besivadovaujanti specifine etika ir misija. Jei ši sistema silpnėja, pažeidžiami tampame visi.
Visuomenė šio supratimo dar stokoja. Per mažai lygina, kas yra kokybiška žurnalistika, be to, vis dar nesame išsprendę pasitikėjimo kūrimo klausimo. Pasitikėjimas institucijomis, nuo mokyklų iki žiniasklaidos, yra susvyravęs. Mums trūksta gebėjimo pripažinti klaidas, jas taisyti ar principingai atsistatydinti – tokie poelgiai dar nėra tapę norma.
Mes vis dar mokomės demokratijos: skaidriai komunikuoti, atrasti savastį ir nebijoti laisvo žodžio. Gyvenimas yra savikorekcijos procesas – viską galima pataisyti pripažinus, kad klydai. Mūsų kultūroje vis dar per mažai drąsos būti atviriems. Laisvas žodis reiškia, kad asmuo nebijo išsakyti minties, tiki, kad kiti ją gerbs, o ne išjuoks. Tai susisiekiantys indai. Kultūros protestai parodė, kad pokytis įmanomas, kai žmonės nustoja bijoti. Tikiu, kad, didėjant žinojimui, teigiamas lūžis įvyks ir žiniasklaidos srityje.
Matome, kad net Venecijos komisijos – aukščiausio demokratijos arbitro Europoje – įspėjimai mūsų valdantiesiems nėra rodiklis. Ar tai reiškia, kad vienintelė likusi išeitis – protestai?
Labai geras klausimas. Galbūt protestas nėra vienintelis būdas reaguoti į šią situaciją, tačiau manau, kad mums pirmiausia reikia išmokti girdėti vieniems kitus. O tam būtinas atvirumas.
Protestas pats savaime yra atvira ir skaidri forma. Per jį mes galime veikti, keisti situaciją ir susitarti. Panašūs sukrėtimai vyksta ir kitose Europos valstybėse. Visada būtina atvirai pasakyti, iš kur kyla nepasitenkinimas, nes jis signalizuoja apie neatlieptus poreikius. Kodėl protestuoja kultūros bendruomenė, žurnalistai ir visuomenė? Todėl, kad jie jaučiasi neišgirsti.
Suomijos atveju komercinės žiniasklaidos transliuotojai jautė grėsmę savo verslo išlikimui. Technologinė kaita, sunkumai pritraukiant reklamą ar uždirbant iš prenumeratų sukūrė didelę įtampą. Konflikto esmė paprasta: istoriškai visuomeniniai transliuotojai augo radijo ir televizijos sferoje, tačiau, atsiradus internetui, socialiniams tinklams ir platformoms, jie tapo „universalia medija“. Šiandien visuomeninis transliuotojas yra ir kino teatras, ir edukacinius projektus kurianti organizacija, ir tyrimų centras, ir naujienų portalas. Prieš kelis dešimtmečius tokios apimties nebuvo.
Natūralu, kad visuomeninis transliuotojas tampa tiesioginiu konkurentu komerciniams portalams. Suomijoje po sunkių derybų buvo susitarta: visuomeninis transliuotojas apribojo savo rašytinę veiklą internete. Jis transkribuoja radijo laidas, tačiau nebekuria visiškai originalaus tekstinio turinio. Taip atsirado daugiau erdvės spaudos sferoje dirbančiai žiniasklaidai, kuri plėtojasi ir internete. Susitarimas įvyko tik todėl, kad šalys gebėjo atvirai išsakyti savo poreikius ir suprasti vienos kitas. Kai supranti kito poreikį, tampa lengviau nusileisti ar atsitraukti.
Lietuvoje šio skaidrumo nematau. Matau tik pasiūlymus, kurie maskuoja esminį konflikto židinį. Naratyvas, jog visuomeninis transliuotojas plečiasi komercinės žiniasklaidos sąskaita, yra iškreiptas, tačiau labai patogus politikams. Kai susitinka žiniasklaidos verslo galia ir politinė galia, norinti turėti savo „balsą“, ši sąjunga tampa nepramušama.
Šiandieniame informacijos sraute komercinė žiniasklaida kovoja už reitingus, o visuomeninė – prieš politizavimą. Jei LRT pataisos būtų priimtos, ar Lietuvoje apskritai liktų erdvė laisvam žodžiui ir kaip ji atrodytų?
Tai būtų labai sudėtingas scenarijus. Žvelgiant iš komercinės žiniasklaidos perspektyvos, žmogus tampa tiesiog grynuoju vartotoju, kurio dėmesys itin svarbus. O dėmesį geriausiai prikausto dalykai, kurie sėja baimę, tačiau nesprendžia problemų ir nepaaiškina situacijos. Jais tiesiog siekiama išlaikyti aukštus reitingus, o įsivėlus į tokias lenktynes, norisi tą kartelę kelti vis aukščiau. Tai išties pavojinga sritis.
Jei pasitvirtintų liūdnas scenarijus ir LRT pataisos būtų priimtos (nors vis dar turiu vilties, kad sveikas protas nugalės, nes matau tam tikrų racionalaus atsitraukimo ženklų), paprastam žmogui situacija taptų apgailėtina. Jei visuomeninis transliuotojas virstų politinės galios ruporu, tai būtų didžiulė klaida.
Mes dažnai kalbame apie Vengrijos atvejį. Viskas prasidėjo nuo visuomeninio transliuotojo, o vėliau politinė kontrolė išsiplėtė į universitetus – kažkam nepatiko studijų programos ar ten dirbantys žmonės. Vėliau tai pasiekė teatrus: direktoriai, kurie anksčiau buvo renkami, pradėti skirti. Buvo sukurtos institucijos, kurios stebi, skundžia ir reikalauja nuolatinių ataskaitų bei raštų.
Vengrijoje per šešiolika metų sukurta sistema, kurioje nevyriausybinės organizacijos veikia tik tada, jei gauna vyriausybės finansavimą (vadinamosios GONGOS – government NGOs). Tai yra tiesioginis valdžios ir politinės įtakos pratęsimas visose srityse: versle, žiniasklaidoje, akademijoje ir nevyriausybiniame sektoriuje. Ar mes to norime? Turime tuo domėtis ir suprasti, kad tokie procesai vyksta šalia mūsų. Vengrijos pavyzdys rodo, kad pasipriešinimas tokiai sistemai prasideda nuo piliečių aktyvumo. Aktyvizmas turi didelę galią, nes žmogus ir laisvas žodis yra jėga, galinti keisti procesus.
JAV pavyzdys rodo, kad, kai žiniasklaidą valdo tik rinka, visuomenė skyla į kariaujančias stovyklas, kuriose bendros tiesos lieka mažai. Jūsų drauge su ekspertų grupe parengtoje koncepcijoje siūloma į LRT valdymą įtraukti Piliečių asamblėją. Ar tai jūsų atsakymas stiprėjančiai poliarizacijai?
Piliečių asamblėja būtų patariamasis balsas Tarybai, leidžiantis žmonėms jausti, kad transliuotojas atstovauja jų interesams. Tai formatas, kurį sėkmingai taiko Europos Komisija, spręsdama sudėtingus klausimus. Svarbiausia čia – loterijos principas: dalyviai atrenkami burtų keliu iš įvairių regionų ir amžiaus grupių, o procesas moderuojamas profesionalų. Tai ne chaotiškas susirinkimas, o struktūruotas būdas įtraukti visuomenę į sprendimų priėmimą. Tai padėtų žmonėms suprasti, kaip veikia kokybiška žurnalistika, ir skatintų pilietiškumą visoje Lietuvoje.
Kai šią idėją aptariau su kolegomis mokslininkais iš Suomijos, jie ją puikiai įvertino – kaip naują ir negirdėtą sprendimą. Šią mintį diskusijose iškėlė mūsų kolega teisininkas Donatas Murauskas. Tai kartu ir patvirtina, jog išeiti į gatves su plakatais nėra vienintelis būdas veikti. Jei sugebame įvardyti esminę problemą, galime rasti ir sprendimą.
Aš visada sakau: kai supranti, kur slypi problema, jau galima švęsti, nes žinai, ką daryti toliau. Sunkiausia yra tol, kol jauti, kad kažkas nutylima ar naratyvas sudėtas neteisingai, bet negali įvardyti kodėl. Piliečių įtraukimas padėtų tą skaidrumą susigrąžinti.
