Viešosios diskusijos akademinėmis temomis neretai tampa tuo, ką renginio „Intelektualų dirbtuvėse: humanitarinės literatūros temos ir dilemos“ moderatorė Akvilė Rėklaitytė diskusijos pabaigoje apibūdino kaip amebišką diskusiją – aptakiu apsikeitimu idėjomis.
Vis dėlto gegužės 8-ąją vykusioje Kauno literatūros savaitės popietėje šis amebiškumas pasireiškė savotišku laisvumu. Renginio dalyviai nesistengė sutilpti į akademinius ar literatūrinius rėmus, pateikti vieno teisingo atsakymo. Būtent dėl to ši diskusija tapo vienu įdomiausių festivalio renginių, kuriame didžiausias dėmesys buvo skirtas tekstams, esantiems tarp disciplinų ir žanrų.
Humanitarinė literatūra įprastai suvokiama kaip tekstai, interpretuojantys žmogaus patirtį, kultūrą, istoriją, kalbą ir visuomenę. Tačiau šiuolaikiniame kontekste ji vis dažniau išeina iš grynai akademinio ar kultūrologinio lauko ribų. Neapsiribojama moksliniu tikslumu ar objektyvia analize – juose atsiranda autobiografiškumo, eseistikos, fikcijos, dokumentikos, asmeninio balso. Neatsitiktinai moderatorė Akvilė Rėklaitytė diskusiją pradėjo sakydama, kad bus kalbama apie tekstus, esančius tarp tradicinės ir akademinės literatūros.
Pakeliui į renginį panosėje keikiau apniukusį dangų. Tokia gegužės pradžia, kai stengiesi eiti greičiau, susigūžti ir pernelyg ilgai neužsibūti šaltyje. Tačiau vos įžengusi į Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų patekau į visai kitokią erdvę, kurioje vyravo šilta, atvira atmosfera, aidėjo juokas. Pasirodė, kad pats renginys priešinasi išorei – ne tik orui, bet ir nusistovėjusiam požiūriui, jog akademiniai pokalbiai turi būti sunkūs ir perdėm rimti. Galbūt todėl ir pati diskusija apie humanitarinę literatūrą tapo neformali. O būtent tame slypėjo jos tikrumas – renginys virto gyvu pokalbiu, kuriame sutilpo literatūra, filosofija, socialinė kritika ir saviironija.
Diskusijos dalyviai Ramūnas Čičelis, Ernestas Parulskis ir Jurga Jonutytė, kalbėjo apie savo knygas, tačiau greitai tapo aišku, kad kalbama ne vien apie literatūrą. Veikiau apie tai, kaip šiandien apskritai įmanoma kalbėti apie žmogų, miestą, tapatybę ar visuomenę, kai šios kategorijos nuolat kinta ir mainosi.
J. Jonutytė, kalbėdama apie monografiją „Sniego spalva per balta“, minėjo, jog siekė parašyti mokslinę monografiją taip, kad ji būtų įdomi. Knygoje dešimties žmonių pasakojimai grindžiami filosofinėmis idėjomis, tačiau svarbiausia tampa ne teorija, o, kaip sakė pati autorė, abejonė. Ypač įstrigo jos mintis apie silpnąsias naratyvines tapatybes – žmones, kurie nesistengia paklusti normoms, mat tokie pasakotojai filosofei pasirodė įdomesni. Ši mintis persmelkė ir pačią diskusiją. Nė vienas dalyvis neatrodė siekiantis pasirodyti stipriuoju pasakotoju ar autoritetu, o E. Parulskis, nuolat kalbėjęs užtikrintai ir provokuojančiai, po savo atsakymų dukart perklausė: „Ar teisingai atsakiau į klausimą?“.
humanitarinė literatūra pirmiausia yra žmogiška – kupina juoko, emocijų, panikos.
Bene įdomiausia renginio tema tapo centro ir periferijos santykis. R. Čičelis savo knygą „Paribiai ir centrai“ pristatė kaip žvilgsnį iš Jonavos į Kupiškį ir Vilnių, tačiau kartu teigė, jog ši priešprieša jau praradusi prasmę – provincijos žmonės šiandien esą miestietiškesni nei tūlas vilnietis. Tuo tarpu E. Parulskis gana vaizdžiai paaiškino periferijos ir centro skirtį: kaimas tampa miesteliu tada, kai jame atsiranda visuomeninis dviejų aukštų pastatas, miestelis tampa miestu, kai atsiranda mechaninis keltuvas, o miestas tampa didmiesčiu, kai jame atsiranda požeminis miestas. Rašytojas teigė, kad Vilniaus požeminės perėjos geresnė už Kauno, nes sostinėje po žeme jau yra šaudykla ir net dvi gėlių parduotuvės. „5 eurai – 100 šūvių. Ir aš jau šaudžiau“, – juokavo jis. Ir nors toks požiūris kiek komiškas, jis pasirodo mūsų iškreiptą suvokimą, kas yra pažanga.
Verčia klausti, ar tikrai miesto vertę nustato infrastruktūra, prekyba, požeminės erdvės? Ar kultūrinis centras tampa centru tik tada, kai sugeba imituoti vakarietišką didmiestį?
Įdomiausia tai, kad pati diskusija vyko erdvėje, kurią viena diskusijos klausytoja įvardijo kaip periferinę – ne įprastose Kauno literatūros savaitės vietose, o už jų. Ir nors renginio organizatorius skubiai patikslino, kad tai nėra paribys, tai man pasirodė kiek ironiška. Kultūros bendruomenė vis dar kovoja už būvį centre.
Diskusijos dalyviai ardė romantizuoto centro idėją. J. Jonutytė mums priminė, kad nėra vienos visuomenės – egzistuoja tik skirtingos kiekvieno mūsų patiriamos visuomenės, o centras ir periferija nėra atskiros sąvokos. Šią mintį sustiprino jos pasakojimas apie fotožurnalisto Artūro Morozovo aprašytą aklą, vienišą, geriantį žmogų krasnūchoje. „O tai juk irgi yra Vilnius“, – teigė filosofė.
R. Čičelis tiksliai pastebėjo, jog apie provincijos problemas kalbama nuolat, o apie Vilniaus socialinę atskirtį beveik niekada, lyg tokios europiniame didmiestyje paprasčiausiai negalėtų būti. Būtent dėl to renginys tapo ne vien literatūrine diskusija, bet platesne kultūrine refleksija. Kieno istorijos laikomos vertingomis? Kas apskritai yra norma?
J. Jonutytės mintis apie žmones, kurie nepataiko į normą ir net nesistengia pataikyti, netikėtai apibendrino ir renginio dalyvius. Atrodė, kad visi trys autoriai savaip atsisako normatyvaus intelektualo vaidmens. R. Čičelis teigė savęs nelaikantis intelektualu, nes tai „ne profesija“, o ir pagrindinė eseisto auditorija – penki draugai. Tuo tarpu E. Parulskis save apibūdino kaip „alternatyvios istorijos žinovą“. J. Jonutytė parodė, kad klysta visi, kai vietoje žanrų pasakė „žarnų“, o salėje aidėjęs juokas nuolat ardė akademinį sąstingį, prie kurio esame pratę. Gal todėl renginys ir nevirto tikra amebiška diskusija, tačiau priminė, kad humanitarinė literatūra pirmiausia yra žmogiška – kupina juoko, emocijų, panikos. Neatsitiktinai E. Parulskis sakė, kad jo tekstai kyla iš „stebėjimų, skaitymų ir panikos“. Panika, tai šiuolaikinio kūrėjo būsena, tas nuolatinis nerimas, nes realybė kinta greičiau, nei ją spėji aprašyti.
O į klausimą, kodėl knygą pavadino „Lėti nuotykiai“, autorius atsakė, kad pirmiausia sugalvojo gerą pavadinimą, o po to jau nesvarbu, ar jis tinka turiniui, taip apibendrindamas ir pačią diskusiją. Humanitarinė literatūra šiandien, regis, nebesiekia sukurti tvarkingos, vientisos sistemos. Ji gyvena plyšiuose – tarp akademiškumo ir fikcijos, tarp miesto ir provincijos, tarp rimties ir ironijos, tarp žanrų ir „žarnų“.
Gal todėl ta lietinga popietė Valdo Adamkaus muziejuje-bibliotekoje ir paliko tokį stiprų įspūdį. Pasidarė aišku, kad būtent tokie pokalbiai šiandien ir yra gyviausia humanitarikos forma. Humanitarinė literatūra vis labiau tolsta nuo griežtų žanrų ribų. Ji tampa hibridiška, asmeniška, kupina abejonių, tačiau būtent toks neapibrėžtumas ir daro ją žmogiška.
