Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, festivalyje „Kauno literatūros savaitė“ viešėjo Sakartvelo rašytoja ir kino režisierė Nana Ekvtimišvili. Susitikime su ja lankėsi ir šį tekstą parengė Vytauto Didžiojo universiteto magistrantūros programoje „Literatūros kūryba, kritika ir komunikacija“ studijuojanti Saulė Zadlauskienė.
Nors kartvelų literatūros vertimų į lietuvių kalbą vis dar trūksta, palyginti su didžiųjų kalbų literatūra, pastaraisiais metais pasirodė reikšmingų šiuolaikinės kartvelų literatūros kūrinių, o Lietuvos ir Sakartvelo kultūrinis bendradarbiavimas aktyvėja. Prie to prisideda ir 2022 m. leidyklos „Tyto Alba“ išleistas debiutinis Ekvtimišvili romanas „Kriaušių laukas“ (į lietuvių kalbą išvertė Kotryna Garanašvili).
Rašytoja Nana Ekvtimišvili dar 2022 metais buvo pakviesta susitikti su Lietuvos skaitytojais, tačiau tuomet atvykti negalėjo dėl įsitraukimo į protestus prieš prorusišką Sakartvelo valdžią. Pokalbį ji pradėjo aptardama politinę situaciją savo šalyje ir palaikydama antivyriausybinius protestuotojus. Pastaruosius dvejus metus dalyvaudama įvairiuose renginiuose rašytoja susitikimus su skaitytojais pradeda su rankose laikomu plakatu „Freedom to the Prisoners of Conscience!“ (liet. „Laisvę sąžinės kaliniams!“). Taip ji atkreipia dėmesį į Sakartvele kalinamus žmones, prieš kuriuos vykdomos represijos – tarp jų ir savo kolegas bei bičiulius, įkalintus dėl įsitikinimų, pažiūrų ar saviraiškos. Rašytoja taip pat ragina įsiminti šiuo metu įkalinto kartvelų poeto Zviad Ratiani vardą: „Galbūt ateityje turėsite progą su juo susitikti čia, Lietuvoje. Gal net šioje salėje.“ Rašytoja prisipažįsta, kad jai pakankamai lengva apie tai kalbėti Lietuvos auditorijai, nes abi tautas sieja bendros istorinės patirtys.
Susitikimo Kauno menininkų namuose metu romano „Kriaušių laukas“ ištraukos skambėjo kartveliškai – jas skaitė pati autorė, o klausytojai galėjo sekti lietuvišką vertimą. Rašytoja taip pat atsakė į renginio lankytojų klausimus.
Pokalbį moderavo rašytoja, publicistė, „Šiaurės Atėnų“ vyriausioji redaktorė Eglė Frank, romaną apibūdinusi kaip drastiškai atvirą ir skaudžią knygą. Romane vaizduojamas XX amžiaus pabaigos Tbilisis. Istorija apie internato, vadinamosios idiotų mokyklos, vaikus pasakojama per pagrindinės veikėjos – mokyklos auklėtinės Lelos – perspektyvą. Realistiškas pasakojimas jautriai atskleidžia sovietinės santvarkos palikimą bei posovietinę gyvenimo realybę pirmaisiais nepriklausomybės metais. Romanas kalba apie likimo valiai paliktus vaikus, nemeilę ir prievartą, tačiau kartu jame netrūksta šviesos – žmogiško rūpesčio, draugystės, atjautos ir vilties. Tai ne tik Sakartvelo, bet ir visos Sovietų Sąjungos istorija. Dėl to romaną skaičiusiems Lietuvos skaitytojams jo vaizduojama realybė dažnai atrodo artima – abiejų šalių kontekstai turi daug panašumų, žmonės atpažįsta socialines situacijas, atmosferą, todėl gali tapatintis su veikėjų išgyvenimais. Romanas paremtas asmenine Ekvtimišvili patirtimi ir įspūdžiais: ji augo Tbilisio priemiestyje, šalia vaikų internatinės mokyklos, ir pažinojo jos auklėtinius. Skausmingiausiai vaikystės prisiminimai rašytojai sugrįžo palikus Sakartvelą ir persikėlus gyventi į Vokietiją, kur ji praleido dvidešimt metų.
Pavasario pradžioje perskaičiusi romaną „Kriaušių laukas“ nekantriai laukiau susitikimo su rašytoja, norėdama gyvai išgirsti jos praeities liudijimus ir sužinoti, kaip ji vertina šiandieninį Sakartvelo gyvenimą. Žavėjausi autorės talentu tokius sunkius, net šiurpius dalykus ir skaudžius įvykius perteikti be galo atvirai, tačiau kartu lengvai ir paprastai. Mane sujaudino veikėjos Lelos jautrumas, branda ir noras visomis išgalėmis apginti kitus – mažesnius bei silpnesnius. Sukrėtė vaikų padėties beviltiškumas: jų problemos lieka nepastebėtos, o balsas – negirdimas ir nesvarbus. Ši istorija giliai įsirėžė į atmintį ir dar ilgai manęs neapleido. Supratau, kokia stipri yra rašytojos pasirinkta kriaušės lauko metafora. Vaikai tarsi laukinės kriaušės, kuriomis niekas nesirūpina – niekam nesvarbu, ar jos apsemtos, ar gauna pakankamai saulės, ar sunokins vaisius. Neturėdami tvirtų šaknų, artimųjų meilės ir šilumos, jie paliekami vieni kabintis į gyvenimą ir išgyventi bet kokiomis sąlygomis.
Autorė prisipažįsta norėjusi būti sąžininga ir kalbėti apie nemalonius dalykus. Ji svarsto, kad totalitarizmo laikotarpiu žmogaus gyvenimas turėjo mažai vertės, o ypač pažeidžiami buvo vaikai – tuo metu jie patyrė daug skriaudos ir kančios. Kita vertus, romane vaizduojama vaikų kasdienybė kupina ir džiaugsmo. „Jie yra vaikai, jie turi sunkumų ir problemų, neturi tėvų, kurie galėtų duoti jiems gerą pavyzdį, bet jie turi vienas kitą – tai vienintelis dalykas, ką jie turi savo gyvenime“, – teigė Ekvtimišvili 2022 metais portale „15min“ skelbtame interviu.
Rašytojai buvo svarbu perteikti mintį, kad net gyvendamas žvėriškomis sąlygomis ir sistemos prispaustas žmogus gali pasiekti šviesą bei pergalę, ateinančią per meilę, atjautą ir vienas kitam rodomą žmogiškumą. Autorė meistriškai suderina, regis, du priešingus dalykus – jautrią, visuomenės dėmesio reikalaujančią temą ir žaismingumą bei optimizmą. Pokalbyje su žurnalistu Audriumi Ožalu rašytoja teigė nepavargstanti kalbėti ir rašyti apie dešimtąjį dešimtmetį – laikotarpį, kuriame priėmė asmeninį sprendimą išlikti žmogumi. Tai atsispindi visoje jos kūryboje: „Pradėjau suprasti dalykus, bet jų neromantizavau, bandžiau kritikuoti, tačiau nepradėjau nekęsti. Tai man labai padėjo suprasti pačią save ir savo šalį.“
Susitikimas su Nana Ekvtimišvili baigėsi diskusija apie aktualias politines ir socialines temas. Kalbėta apie tai, kur slypi tikroji rašytojo jėga: ar politinių neramumų metu kūrėjai turėtų jungtis prie protestų, ar kovoti savo žodžiu? Ar knygos, dažnai vadinamos minkštąja galia, gali padėti apsaugoti visuomenę nuo karų? Šiandien ir Lietuvos rašytojų bendruomenėje netrūksta diskusijų apie tai, ką rašytojai gali padaryti politinių krizių akivaizdoje ir koks apskritai yra jų vaidmuo tokiais laikais. Nana Ekvtimišvili neabejoja, kad žodžio laisvės gynimas savo šalyje yra kiekvieno piliečio, taip pat ir rašytojo, pareiga. Dalyvaudama įvairiose diskusijose Europos šalyse kaip kino kūrėja ir rašytoja, ji pastebėjo, kad žmonės pernelyg lengvai pasiduoda valdžios spaudimui ir pernelyg greitai sutinka atsisakyti savo teisių, nors jas reikėtų nuolat ginti. Autorė įsitikinusi, kad ši kova yra nenutrūkstamas procesas, reikalaujantis nuolatinio visuomenės įsitraukimo – kitaip demokratija pamažu ima regresuoti. Kai Sakartvelo žmonės išėjo protestuoti dėl suklastotų rinkimų rezultatų, rašytoja nedvejodama prisijungė prie jų. Šiandien Sakartvelo rašytojai, režisieriai ir kiti meno kūrėjai yra paskelbę boikotą. Daugelis jų liko be valstybinės paramos, tačiau suvokia, kad tai – kovos kaina. „Dabar negalime nutylėti to, ką iš tikrųjų galvojame“, – įsitikinusi ji.
Pirmuoju savo romanu „Kriaušių laukas“ Ekvtimišvili pasiekė tarptautinę auditoriją – knyga išversta net į šešiolika pasaulio kalbų. Vis dėlto, pačiai rašytojai svarbiausi buvo kaimynų, gyvenusių tame pačiame internatinės mokyklos rajone, atsiliepimai ir įspūdžiai. Autorės laikysena skatina nelikti abejingiems neteisybei, o jos entuziazmas nuosekliai ginti pilietines laisves ir puoselėti žmogiškumą įkvepia veikti nedvejojant.
„Mes dabar turime apie ką mąstyti, kaip gyventi toliau“, – dėkojo viena susitikimo Kaune klausytojų. Ir iš tiesų, klausydamasis pasakojimų apie Sakartvelą bei liudijamų praeities patirčių, negali negalvoti apie mūsų bendrą dabartį ir ateitį – apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų auginame vidinę šviesą ir ar gebame ją išlaikyti savyje.
