Su grupe „Extravaganza“ kalbamės penktadienį, 13-ąją. Metalistus kalbinti nebaisu – greitai paaiškėja, kad pasaulį užgulusios negandos, karas, liūdesys, pyktis ir tamsi viską aprėpianti pogrindžio muzika grupės nariams Tomui Valentinaičiui, Mantui Vaškeliui, Artūrui Možeiko ir Karoliui Urbanavičiui – nors iki širdies gelmių svarbios, bet ne vienintelės temos.
„Kuriame liūdną muziką apie tikrovės grožį“, – sako jie, o mes kalbamės apie kūrybą, įkvėpimus, muziką ir Kauną.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. balandžio numeryje „Metalas“)
Kokia buvo „Extravaganzos“ pradžia?
Mantas: Oficialiai viskas prasidėjo 2012-ųjų rugpjūčio pabaigoje. Nors kūrybinės užuomazgos atsirado kiek anksčiau, po „Extravaganzos“ vardu pasirodėme būtent tada. Pirmąjį koncertą surengėm lygiai po devynių mėnesių – tiesiog jį pagimdėm.
Tomas: Kalbant apie tą pirminį ryšį, mes su tuometiniu būgnininku jo garaže išsiaiškinom, kad norim eksperimentuoti. Abiem patiko griežta, šokiruojanti muzika. Ieškojome „neklausomos“, ekstremalios muzikos motyvų ne tik black metal, bet ir noise, techno scenose. Galvojom, kaip sujungti tą siaubą su šokių muzika. Turėjom tokį doom jazz ansamblį, surengėm porą koncertų, bet su žmonėmis nepavyko išlaikyti kontakto.
„Extravaganza“ prasidėjo net ne nuo grojimo, o nuo bendros kelionės. Sugalvojom sau tokią koncepciją – išvažiavom į Palangą su labai mažai pinigų (gal 50 litų) ir pakeliu „Marlboro“. Sakėm, kad jei sugebėsim išgyventi Palangoje visą savaitgalį, tai sugebėsim ir išlaikyti grupę. Savaitgalį praleidom puikiai. Iš ten tranzuodamas patekau į mašiną su Petru Gražuliu. Visiška fantastika: važiavom penkias valandas, buvo rugsėjo pirmoji, jis stojo kaimuose ir dalino raudonas rožes močiutėms, kurių gimtadieniai buvo tą savaitę. Tai buvo labai keista, baisi, bet ir savotiškai romantiška pradžia.
Kaip keitėsi jūsų žanrinis stuburas, grojimo stilius?
Mantas: Pradžioje negrojom gryno black metal – eksperimentavom su šokių muzika, black rocku, vienu metu net sintezatorininką turėjom. Mums patiko ne tiek techninis sudėtingumas, kiek pati emocija ir ritmas.
Tomas: Laviravom tarp sunkiosios muzikos andergraundo ir elektronikos. Niekada nebuvom vienoje stovykloje. Šiandien tų šokių elementų mažiau, atsirado daugiau poezijos, didelių kontrastų tarp labai gražaus ir labai brutalaus, negatyvaus. Mūsų tikslas kūryboje – nemaloniomis priemonėmis kurti malonius potyrius, arba atvirkščiai. Nenorim užsidaryti viename žanre.
Koks Kauno vaidmuo jūsų identitete? Kur repetavote, kur koncertavote?
Tomas: Pradėjom Jonavos gatvėje, „Varžtų pasaulio“ patalpose. Su mumis tuo metu grojusios fleitininkės tėtis leido naudotis ta erdve. „Varžtų pasaulio“ palėpėje gyvenom: diskutavom, repetavom, rengėm masyvius, bet labai kultūringus vakarėlius, privačius koncertus, atvažiuodavo svečių iš visos Lietuvos. Tai tęsėsi ne vieną sezoną.
Mantas: Po to kėlėmės prie „Akropolio“, į Karmelitų vienuolyną, „Underground Pub“ rūsį (buvusį „Antipopsą“). Savininkui labai patikom, tad gavom tikrą andergraundą. Ten vyko dauguma pirmųjų mūsų repeticijų ir koncertų. Vėliau ten įkūrė pabėgimo kambarį – minima, kad po mūsų išsikraustymo nieko tam rūsyje net nereikėjo keisti (juokiasi).
Dar nemažai grodavom gatvėj. Jei Vilniuje labiau Cojų grodavo, tai mes labiau „Foje“. Kas patiko žmonėms, tą ir grodavom. Aišku, prieidavo marozai, užsakydavo savo dainų. Tas grojimas gatvėj buvo lyg didelė scena. Man dėl to ir pirmą koncą grot nebuvo baisu. Atrodė, kad, va, grojau gatvėj jau visam Kaunui, o dabar užlipsiu ant scenos ir pagrosiu mažajam Kaunui, savo draugams.
Kaip keičiasi andergraundo publika?
Artūras: Lyginant mūsų albumo pristatymą Vilniuje ir Kaune, Kaune daug daugiau jaunimo. Greičiausiai dar neseniai atėję į tą muziką, bet pasipuošę, su atributika – mačiau, kažkas turėjo kultinės lietuvių metalo grupės „Anubi“ marškinėlius. Apskritai neformalai yra gan mirštantis reikalas. Viskas tampa tokiu greitosios mados, įvaizdžio, stiliaus klausimu. Bet neformalų dar yra. Kaune – tikrai.
Tomas: Kitas pozityvus pastebėjimas – mažesnis alkoholio suvartojimas koncertų metu.
Ar Kaune buvo / yra pakankamai vietos andergraundui?
Artūras: Aš, kaip vilnietis, turiu įžvalgą iš šalies. Kaunas ir kai kurie mažesni Lietuvos miestai visada turėjo stipresnę pogrindinę kultūrą – tiek elektronikos, tiek sunkiojo roko. Kaunas man visada atrodė kaip bastionas – meilės industriniam garsui ir estetikai.
repeticijos kaskart yra sekinanti, emocionali patirtis.
Tomas: Kauno andergraundo infrastruktūra, kai mes ten gyvenom, buvo puikiai išvystyta. Buvo tokie Bermudų trikampiai centre: Boškės kiemas, Šūdkiemis, „Galeros“ kiemas, Santaka, Budkė, Satankiemis. Ten galėdavai praleisti visą dieną ir sutikti visus: pankus, metalistus, skinheadus, menininkus, net nusikaltėlius ar būsimas žvaigždes. Tai buvo laisvos erdvės: žydų ligoninė, gotikinis apleistas namas priešais „Riešutą“, Pilis, Vytauto tiltas… Mes su Mantu ten ir susipažinom – kažkur naktį, sningant, tamsiame paupy po tiltu. Tos atgrasios vietos jungė labai kūrybingus žmones.
Ar žmonės šoka jūsų koncertuose?
Karolis: Šokis gali būti visoks. Paskutiniame koncerte Kaune, „Lemmy“, vienas vaikinas visą laiką stovėjo scenos šone absoliučiai nejudėdamas. Jei nebūčiau žinojęs, kad jis specialiai atvyko iš Vilniaus antrą kartą klausytis to paties albumo pristatymo (ir vėliau sakė begalę gražių žodžių), būtų atrodę, kad jam nepatiko. Bet tai tiesiog buvo jo pasirinkta klausymosi forma.
Arūnas: Man tokie klausytojai įdomiausi. Atrodo, kad jie specialiai nejuda ir tave smerkia, o po koncerto prieina dėkoti, džiaugiasi.
Tomas: Vieni šoka, moka visus tekstus atmintinai, kiti renkasi stebėti, analizuoti. Man atrodo, kad apskritai andergraundo scena pasikeitė – jei anksčiau koncai neapsieidavo be girtų pusamžių vyrų, norinčių šokti ant scenos, tai dabar mūsų publika – labai mandagūs, kultūringi, empatiški žmonės.
„Tykiai ir slaptingai pakampėm belangės“ – jūsų naujausias albumas. Tekstai jame itin tamsūs, sodrūs, archajiški. Kaip jie gimsta?
Tomas: Dažniausiai tekstus rašau aš, bet grupė juos redaguoja. Kartais mane pristabdo, sako: „Tomai, čia jau per daug keikiesi.“ (juokiasi) Melodijos dažnai atsiranda pirmiau, o žodžiai prie jų prisiklijuoja: pradedi veblenti skiemenis, kol jie materializuojasi. Kita dalis ateina iš baisios realybės – pavyzdžiui, dainai „Šuo“ žodžiai atsirado, kai Thomo Manno konferencijoje perskaičiau ukrainiečių sociologų pasakojimus apie Bučą.
Kartais sudomina detalės iš knygų – pavyzdžiui, albumas prasideda daina pagal Sorokino „Opričniko dieną“ ir Anisimovo „Rusijos istoriją“. „Dvasna“ parašyta skaitant Sinclairo „Džiungles“, o „Tikras prakaitas“ pasirašė sąmoningai ir tikslingai žinant, ką noriu pasakyti. Kitos dainos yra tikros istorijos, kurias tereikėjo paimti ir užrašyti.
Pogrindžio grupės dažnai turi savo įkvėpimo stabus – satanizmą, svaigalus, visuomenę ar kosmosą. Mes pasirinkome tai, ką pavadinčiau antistabu – rusijos blogio fenomeną. Aš augau kaip rusofobas, mano šeima, kaip ir daugelis, smarkiai nukentėjo nuo rusų. Matyti, kaip ta kultūra vis dar priimama, kaip groja „Russkoje radijo“ ar daromi verslai be moralės – mums tai yra šių laikų didysis blogis.
nors mūsų muzika yra apie tamsą, aš nemanau, kad mes, kaip žmonės, tokie esam.
Mantui gilinantis į rusišką okultizmą, mūsų dainų kodiniai pavadinimai dar prieš karą apie tai sukosi. Ant albumo viršelio – opričnikas, Ivano Rūsčiojo FSB agentas. Opričnikų simboliai – prie balno pririšta šuns galva ir šluota. Jų šūkis buvo „kaip šunys išrausim, su šluota sušluosim“. Matydami, kad net po kelių šimtų metų tai vis dar yra gyva ir aktualu, apie tai šnekame savo kūryboje. Tai bandymas įlįsti į tą nesąmoningą, piktą, žudikišką protą ir jį dekonstruoti per muziką.
Kartu nusprendėme, kad visą savo pelną, uždirbtą iš koncertų, albumų ir atributikos, aukosime Ukrainos kovai su rusija. Tokiu būdu rusijos kultūrą bei istoriją bandome pastatyti prieš ją pačią.
Mantas: Tai nebuvo išankstinė nuostata – visi viduje tą iš rytų sklindantį blogį konceptualiai ir kūrybiškai dėliojom jau ilgą laiką, daugiau nei dešimt metų. Black metal dažnai siejamas su satanizmu, bet mums pažįstamas būtent šitas blogis, norėdamas jį gali pamatyti tiesiog gatvėje, buityje, alkoholizme, pyktyje sau ar artimam žmogui.
Vyrauja nuostata, kad black metalas yra agresijos, pykčio ir neapykantos muzika. Ką jūs patys joje randate?
Mantas: Mūsų muzikoje daug liūdesio. Kai kurie sako, kad ji depresyvi, bet aš matau gražią, melancholišką jos pusę.
Tomas: Man atrodo, kad aplink visada yra daug slegiančio, visa apimančio liūdesio. Kai pagrojame, tas rūkas prasisklaido. O kai muzika nutyla, rūkas palengva grįžta.
Artūras: Man ši muzika labai lietuviška, beveik folklorinė – joje daug poezijos, visiems pažįstamo niūrumo, bet kartu ir grožio, komforto paieškų. Vienu metu buvau grupės gerbėjas, vėliau tapau nariu, tad jaučiu nuolatinį kontrastą tarp to, kokia ši muzika yra ir kokius jausmus ji kelia.
Koncertai, aišku, yra apie ryšį su publika – kai klausytojai džiaugiasi, džiaugiesi ir tu. O mūsų repeticijos kaskart yra sekinanti, emocionali patirtis. Po jų visada išeinu išsunktas, negaliu klausyt kitos muzikos – tik automobilio variklio garso.
Koncertuose sutinki ir būni tarp žmonių, kurie taip pat jautriai mato pasaulį, aktualijas, problemas – matai, kad daugeliui tai rezonuoja. Tai irgi yra šviesa. Ir nors mūsų muzika yra apie tamsą, aš nemanau, kad mes, kaip žmonės, tokie esam. Kaip tik – mums tai padeda įvertint gerus žmones, gražias jų savybes. Kai daug galvoji apie blogus dalykus, nesunku pastebėti, kiek daug yra ir gerų.
