Šiam interviu kalbinau ne tik metalistę. Su manimi kalbėjosi muzikantė, mokslininkė, performansų bei videomeno kūrėja, garso dizainerė, kuratorė ir scenarijų autorė. Visas šias veiklas savo gyvenime aprėpia Daina Pupkevičiūtė, dar žinoma kaip Daina Dieva, kurios domėjimosi sritys apraizgiusios žmonių ir nežmonių buvimo lauką, o gal net visą Žemės rutulį.
(Tekstas publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2026 m. balandžio numeryje „Metalas“)
Metalas buvo Dainos paauglystės meilė, o iš metalo sukurti ryšiai tvirti, bet kartu ir tamprūs, prisitaikantys, ištįstantys erdvėje ir laike. Daina prasitarė dar ir dabar kartais gitara prasigrojanti metalistų „Emperor“ kūrinius.
Pasakojai, kad industrinė muzika gyvenime atsirado, kai atsibodo klausytis metalo. Kiek laiko metalas buvo dažniausiai girdimas žanras tavo kasdienybėje?
Tamsesnės muzikos rifus išgirdau 16–17 metų. Lyginant su draugais, tai įvyko gan vėlai, štai, pavyzdžiui, Gediminas Šečkus-Audronašas, nuo 2007 m. egzistuojančios radijo laidos „Audronaša“ autorius, atrodo, nuo lopšio klausė metalo.
Pradžioje metalo mano akiratyje nebuvo daug, o plečiantis draugų grupei atsirado ir įvairesnės muzikos. Draugai, su kuriais Kaune klausydavau metalo, dažnai patys grojo, daug domėjosi, tad vyko intensyvūs mainai. Pasinėriau į šią patirtį, nes tai buvo puiki žmonių grupė, tikri metalo nerdai. Išsiplėtojo įdomūs pokalbiai, atradimai, atsirado „Giljotinos“ forumas, organizavome koncertus ir festivalius. Tai buvo didelės aistros ir įsitraukimo rezultatai.
Kaip dėmesys pasisuko nuo metalo prie eksperimentinės, industrinės muzikos lauko?
Daugiausia domėjausi death, brutal death metal žanrais, kai kurios grupės niekur nedingo ir iki šiol. Kai dirbau radijo laidoje „Audronaša“, daugiau domėjausi blacku, bet vis ieškojau kompleksiškesnio garso, įvairesnės prieigos prie žanro. Tada atradau labai daug eksperimentinių ir keistų garsų. Aktualūs tapo ir politiniai dalykai: kokiomis vertybinėmis, konceptualiomis gairėmis kuriami garsai, ką komunikuoja muzikantai scenoje ir už jos ribų. Dialogą – dėl savo pačios vertybių – dažniau radau grind, metalcore, hardcore žanruose.
Suprantu, kad metalas neliko tik paauglystės nostalgija ir tebėra aktualus. Kokią jo įtaką jauti savo dabartinėje kūryboje?
Taip, tai nebuvo tik fazė. Nespėju visko sekti Lietuvos scenoje, bet man vis dar svarbu ir įdomu, kas vyksta. Matau ir problemas – Kaune vietų įdomiai muzikai, ne tik metalui, nepadaugėjo nuo mano paauglystės laikų, o gal net ir sumažėjo.
Metalas liko mano gyvenime, nes per metalą susipažinau su didele dalim bičiulių. Daug organizacinių įgūdžių įgavau dirbdama būtent metalo muzikos srityje, kad ir festivalyje „Velnio akmuo“. Net ir groti gitara pradėjau su draugų metalistų pagalba ir kartais, kai dėliojuosi rifus, jie būna dalis to metalinio palikimo. Kartais apšilimui prasigroju „Emperor“ kūrinius.
Mano santykyje su scena buvo įtampų, nes kaip feministė visada jaučiau, kad moterų yra per mažai. Negalėjau patikėti, kiek daug mizoginijos yra tekstuose, elgesyje, scenoje, tai mane pykdė ir žeidė. Toje bendruomenėje buvau ir tam, kad tiesiog būčiau kaip moteris ir gal savo buvimu kažką keisčiau. Industrinės muzikos sferoje irgi sutikau daug seksistų, tad šie dalykai yra ne vieno žanro, o platesnio kultūros lauko problema. Daug struktūrinių dalykų daro muzikines erdves neprieinamas – ne tik moterims, bet ir nebinariniams ar kitokiems žmonėms. Didelė dalis mano organizacinio darbo, ypač vystant industrinės kultūros platformą „Matters“, buvo sutelkta į tai, kaip sukurti erdvę įvairiems žmonėms, kaip juos pritraukti ir užtikrinti tęstinumą, kad erdvė liktų atvira.
Nors kalbame apie muziką, bet ryškėja ir kita šio pokalbio jungiamoji tema – ryšiai. Jie jau ilgą laiką yra tavo domėjimosi lauke, su jais susijusi ir disertacija, kurią apsigynei Tartu universitete šį vasarį (sveikinu!). Papasakok plačiau apie savo ketverių metų doktorantūros tyrimą.
Į viską žvelgiu kaip į dalykų sampynas. Tyrimą vykdžiau Prancūzijoje, nedideliame slėnyje, kuriame 2020 m. spalį įvyko katastrofa, didelė audra. Vykau suprasti, kaip žmonės kuria ryšius su kraštovaizdžiu ir ką tokioje teritorijoje galime suprasti apie klimato krizę. Nuvažiavus pradėjo ryškėti, kad gebėjimas suvokti, kas nutiko, matyti vieną katastrofą kaip dalį klimato krizės labai priklauso nuo to, kokį ryšį su kraštovaizdžiu žmonės turi, – turistinį ar gilesnį.
Gilesnis santykis šiuo konkrečiu atveju – tai toks, kai suvokiama, kad kraštovaizdį kuriame drauge su įvairiomis būtybėmis, o tarprūšinis buvimas ir yra gyvybės tęstinumo pagrindas. Turime prisiimti atsakomybę už tai, kaip mes, žmonės, gyvename, suvokti, kad mūsų egzistavimas priklauso nuo įvairialypio koegzistavimo ir bendradarbiavimo, tarprūšinio ryšio ir santykio, besitęsiančio per kartas. Tai vadinu tarprūšiniu tarpkartiniu generatyvumu ir tyrinėju antropologiškai žvelgdama ne tik į žmogiškus santykius. Antropologijos metodais prakalbinti nežmogišką kitą sudėtinga, todėl doktorantūros tyrime pasitelkiau savo meno praktiką, kad galėčiau į bendrą lygtį įpinti ir, pavyzdžiui, abiotinių vektorių santykius, ir kalbėti apie tai, kaip rūkas arba pabėgėlių istorijos gali atskleisti klimato kaitą.
Šiuo atveju klimato krizę ir jos apraiškas tyrei apibrėžtoje teritorijoje, bet pasitelkei įvairias prieigas ir kompleksinį žvilgsnį. Kaip matai šį tyrimo objektą?
Remiantis Timothy Mortonu, klimato krizė yra hiperobjektas – begalės skirtingų dalykų junginys. Tie dalykai santykiauja įvairiais būdais ir yra sunkiai aprėpiami žmogaus protu, nes išsklidę ne tik visame pasaulyje, bet ir laike. Kai problema tokia kompleksinė, man atrodo, į ją geriausia žiūrėti pasitelkiant tarpdisciplininius metodus, nes visi komponentai susieti labai skirtingais ryšiais. Norint aptarti atskirus tų problemų aspektus, reikia labai skirtingų prieigų. Tad labai padeda buvimas menininke, antropologe ir domėjimasis, tarkim, botanika, invaziniais gyvūnais.
Tema atrodo kaip įvairių tavo domėjimosi sričių raizginys.
Iš vienos pusės, į lauką atėjau su plačiu interesų lauku, drauge būtent to reikalavo ir pats laukas. Mano dėmesys klimato krizės temai padarė įtaką tam, kokius garsus kuriu ir kokiomis problemomis domiuosi. Pastaraisiais metais dirbu prie projekto apie tai, kaip karas veikia ekosistemas – mąstau apie ekocidą Ukrainoje. Mano metodai ir disciplinos naudingos, nes karą irgi matau kaip hiperobjektą. Su mokslinink(i)ų, dirbančių ekologijos ir ekotoksikologijos srityse, pagalba bandau suprasti tai, ką įvairiarūšiams santykiams reiškia karas ir kas po jo lieka (ar ko nelieka ir daugiau niekada nebebus), o tuomet galvoju, kaip apie tai kalbėti vizualiosiomis formomis.
Pasakojai apie problemines sritis, su kuriomis susidūrei muzikos scenose ir kurias pasirinkai nagrinėti moksliniuose bei meniniuose tyrimuose. Tai didelį krūvį turinčios temos – karas, išnykimas, gedulas, seksizmas. Tuo pačiu metu tavo prieiga – jautri ir giliai žvelgianti. Visgi būti jautriai reiškia ir daug stipriau viską jausti. Kaip tai veikia tavo gyvenimą?
Manau, tai svarbus klausimas. Temos, su kuriomis dirbu, nėra itin viltingos. Tai atsispindi ir mano pastarųjų metų darbuose – albumuose „Budynės“ (2020), kur mąsčiau apie ekosistemos griūtį, ir „Hibou“ (2018), kuris irgi didele dalimi apie išnykimą. Renkuosi matyti – etinis, vertybinis stuburas, pasirinkimas matyti kito kančią ir bandyti ją atliepti, suprasti, įvardinti yra mano varomoji jėga. Turiu stiprų vidinio teisingumo jausmą ir man visi šie dalykai svarbūs: nuo įtraukties erdvėse, kuriose esu, iki globalių problemų. Aišku, tai turi labai didelį emocinį krūvį ir negaliu pasakyti, kad lengva gyventi dirbant mano pasirinktose srityse.
Sprendimas žvelgti tiesiai į problemas turbūt irgi yra vienas iš atsvaros būdų. Vis dėlto papasakok, kas tau gyvenime atneša vilties ir šviesos.
Daugiausia vilties man teikia kiti panašių vertybių žmonės ir bendravimas su nežmonėmis. Kai savanoriavau ir kalbėjau su žmonėmis, daugybę metų dirbančiais su pabėgėliais ar kitose aktyvizmo srityse, mačiau tai, kas galbūt galėtų būti įvardijama kaip atsparumas. Galbūt jis atsiranda iš supratimo, kad visi esame vieni nuo kitų priklausomi. Tiek ekosistemos požiūriu, tiek kitais aspektais žmogus yra visiškai priklausomas nuo viso kito ir visų kitų, ir jei išnyktų tai, kas mus supa, mes mirtume.
Ar manai, kad dabarties ir ateities raktas – tai tarpusavio ryšiai, draugystė?
Per visus tuos metus skirtinguose laukuose matau, kad ką nors pakeisti galime tik drauge. Viltis kyla iš tikėjimo kolektyvais, ar varnų, ar žmonių – nesvarbu, bet bendras darbas ir bendras buvimas leidžia išbūti baisiausius ir sunkiausius dalykus. Man viltį teikia įvairūs kolektyvai ir žmonės, kuriuos sutinku ir kurie tarsi priima mane į savo nebiologinę šeimą. Daug žmonių ir nežmonių išmokė mane daugelio dalykų, ir tai visada teikia viltį: nors atrodo, kad viskas griūva, rūpestis ir globa atsiranda tuomet, kai jų reikia labiausiai, kartais iš kitokių nei mes patys žmonių, o kartais ir iš nežmonių.
