Žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ tekstuose gal ir per retai minimi kitų šalių kultūros fenomenai, tačiau šis pasakojimas prasideda būtent nuo Vakeno – nedidelio Vokietijos miestelio, talpinančio didžiausią metalo muzikos festivalį pasaulyje. Iš ten jis atvyksta į Kauno Girstupio gatvę, į klubą „Lemmy“, turbūt nuosekliausiai sunkiosios muzikos kryptimi orientuotą vietą mieste, ir vėl tiesia tiltą atgal į Vokietiją.
Šio balandžio žurnalo išskirtinumas – dviejuose skirtinguose tekstuose kalbamės su tuo pačiu žmogumi – Dariumi Laurinavičiumi-Šatru. Jis metalo scenoje – nuo 1988-ųjų ir yra žinomas ne tik kaip „Wacken Metal Battle Lithuania“ organizatorius ir „Luctus“ gitaristas, bet ir kaip muzikos erdvės „Lemmy“ bendraįkūrėjas, buvęs grupių „Smolder“, „Liūnuosna“, „XESS“, „Angis“, „Anapilis“, „IKA-e“, „Atvejis“, „Dreamland Poetry“, „K.A.N.G.“ narys.
„Wacken Open Air“ nėra tiesiog festivalis. Jis vyksta Šlėzvigo-Holšteino regione, kaimelyje, kuriame įprastai gyvena 2000 žmonių, o per šį renginį sutelpa daugiau nei 100 000. Darius apibūdina paprastai: tai didžiausias metalo festivalis pasaulyje ne tik žmonių skaičiumi, bet ir savarankiško, visą savaitę veikiančio organizmo apimtimi. Žmonės čia renkasi nuo sekmadienio, o pagrindiniai koncertai startuoja trečiadienį. Scenų apie dešimt, iš kurių penkios – tokio dydžio, kad Lietuvoje nėra su kuo lyginti.
Pagrindinės scenos skirtos vardams, su kuriais užaugo didelė dalis publikos, – nuo „Iron Maiden“ iki naujesnių, bet jau įsitvirtinusių grupių. Šalia veikia „Vikingų“ zona, orientuota į folk ir pagan sceną, bei „Wasteland“ – postapokaliptinės estetikos teritorija, kurioje žmonės gyvena tarp metalo laužo konstrukcijų. Tuo pat metu veikia „Metal Battle“ scenos, kuriose groja šiuolaikinės grupės, nuo alternatyvos iki naujausių vardų, dar tik besibraunančių į pagrindines sales.
Lietuvos grupėms „Wacken Open Air“ nėra festivalis, į kurį gali tiesiog „užsirašyti“. Mūsiškiams pasirodyti šioje scenoje įmanoma tik per „Metal Battle“. Tai savotiška metalo „Eurovizija“, tik ne dėl estetikos, o dėl veikimo principo: kiekviena šalis išsirenka atstovą, o visi susitinka finale Vakene. Dalyvauja apie 100 šalių, finale groja apie 30 grupių, todėl veikia rotacija – vienais metais vienos šalys, kitais – kitos.
Lietuva metalo žemėlapyje
Pirmieji signalai apie festivalį Lietuvoje pasigirdo dar prieš Dariui ten apsilankant. Apie tai rašydavo „Ferrum“ portalas – žmonės nuvažiuodavo ir rengdavo reportažus. Darius prisimena skaitęs apie 12 tūkstančių žmonių minią – tada tai atrodė daug, šiandien mastelis kitas. „Wackenas“ startavo 1990 m. ir ilgai buvo lokalus, ypač nuslūgus pirmajai didžiųjų festivalių bangai Europoje. Lūžis įvyko apie 2000-uosius, kai renginys pradėjo plėstis ne tik kiekybiškai, bet ir geografiškai.
Darius į Vakeną pirmą kartą nuvyko 2008 m. Pirmas įspūdis pritrenkė – „akys buvo tokios didelės“. 2009-aisiais jis įsitraukė į procesą iš vidaus – tapo „Metal Battle“ lietuviškosios komisijos nariu. Viskas klostėsi organiškai: iš Romano, vieno pradinių variklių, organizavimą perėmė „ALT Events“ (festivalio „Velnio akmuo“ rengėjai). Tačiau ilgainiui entuziazmas pradėjo slopti. Darius kartu su klubu „Lemmy“ nusprendė perimti vairą, suvokę paprastą tiesą: metalo scena Lietuvoje nedidelė, platformų išeiti į globalų kontekstą yra vos viena, ir jei ji dings – dings ir galimybė.
Pasiruošimas mūšiui – visus metus
„Metal Battle“ vyksta beveik ištisus metus. Didesnėse šalyse (JAV, Kanadoje) rengiami regioniniai turai per valstijas. Lietuvoje kasmet, kai esame rotacijoje, surenkama apie dvidešimt anketų – tai tiksliai atspindi mūsų scenos dydį. Indonezijoje norinčių būna ir tūkstantis.
Pirmas žingsnis yra pati muzika. Jei grupė atsiunčia tik aprašymą be įrašų, tai nėra ko vertinti. Darius pastebi: jei grupė nesusitvarko su terminais ar baziniu prisistatymu, ji greičiausiai nesusitvarkys ir su didžiuoju masteliu. Komisija sudaroma iš žmonių, kurie dešimtmečius veikia šioje scenoje: tai Daividas Kurlis ( „Kilkim Žaibu“), Gedas (radijo laida „Audronaša“), Ugnius Liogė („Mėnuo Juodaragis“). Prie jų kasmet prisijungia nauji balsai iš jaunesnės kartos.
Išrenkamos keturios grupės nacionaliniam finalui, kur lemia nebe popieriai, o tai, kas vyksta gyvai. Svarbus ir publikos balsas, dabar prilygstantis vieno komisijos nario balsui. Šią atranką įveikė tokios grupės kaip „Mandragora“, „Kielwater“, „Paralytic“, „Inquisitor“, „LaChudra“, „Juodvarnis“, „Phrenetix“, „Awakening Sun“, „Death in Taiga“, „Griefgod“. Taisyklė paprasta – gali dalyvauti, kol nelaimi, bet daugelis po pirmo nesėkmingo bandymo pasitraukia nesusitaikę su nusivylimu.
20 minučių tiesos
Tarptautiniame finale Vakene grupei skiriama vos 20 minučių. Čia nėra „dar biški“ – nebaigei seto laiku, garsas tiesiog išjungiamas. Tas pats galioja ir pasiruošimui. Jei laiką iššvaistai demonstruodamasis, pats sau nusikerpi grojimo laiką. Vertintojai mato viską: kaip lipi ant scenos, kaip bendrauji su garso inžinieriumi, kaip valdai techniką.
Spaudimas milžiniškas. Lietuvoje grojai šimtams, čia stovi prieš tūkstančius su tiesiogine transliacija visam pasauliui. Bet koks techninis gedimas turi būti sprendžiamas čia ir dabar. Nors nėra buvę, kad lietuvių grupė visiškai subyrėtų, įtampa juntama dar gerokai prieš žengiant ant pakylos. Prie to prisideda ir fonas. Legendinis šūkis „Rain or Shine“ čia ne metafora – dėl lietaus ir purvo gali keistis laikai, gali būti ribojamas įėjimas, kartais grupės groja naktį vien tam, kad apskritai išeitų į sceną.
Kokia viso to prasmė?
Darius tiesmukas: pasirodymas „Wacken Metal Battle“ automatiškai negarantuoja nieko. Viskas priklauso nuo to, ką pats pasiimsi. Ten susirenka ne tik minios, bet ir visa industrija – vadybininkai, leidyklos, festivalių rengėjai. Galimybės padėtos ant stalo, bet niekas tavęs neatranda vien už tai, kad pasirodei. Gali sugroti, pagerti alaus ir išvažiuoti su vienu įrašu CV, o gali veikti aktyviai – turėti promo medžiagą, megzti ryšius.
Skirtumas tarp grupių, kurios pasinaudoja šia platforma, ir tų, kurios tiesiog atvažiuoja sugroti, pasimato labai greitai. Rezultatai dažniausiai ateina ne iš karto ir skirtingais kanalais. Pavyzdžiui, „Phrenetix“ po „Wackeno“ koncertavo Izraelyje, Ispanijoje – ten, kur lietuvių grupės paprastai nepakliūva. Skiriami ir oficialūs prizai: premijos pirmoms vietoms, galimybės pasirodyti organizatorių kruizuose ar žiemos festivaliuose, tačiau konkurencija ten negailestinga.
Festivalių rinka
„Wacken Open Air“ šiandien yra kitame lygmenyje nei dauguma festivalių. Mažesnieji dabar stringa arba užsidaro, didieji – „Hellfest“, „Summer Breeze“ – laikosi, bet pokyčiai matyti ir čia. Buvo laikas, kai „Wackenas“ bilietus išparduodavo per kelias valandas, dabar šis procesas sulėtėjo. Žmonės pradėjo skaičiuoti ir rinktis.
„Wackenas“ – pilnai išaugęs organizmas su neįtikėtina infrastruktūra. Čia pamatysite alaus vamzdynus, nutiestus po žeme iš miestelio į festivalio teritoriją, ir kitus stulbinančio masto logistikos sprendimus. Kai viskas pradeda strigti dėl lietaus ar purvo, pasimato tikrasis sistemos veidas – oras nėra išimtis, tai festivalio dalis.
Visada išlieka trintis tarp komercijos ir andergraundo. Vieni sako, kad festivalis tapo per daug mainstream, bet tokio masto renginys be komercijos tiesiog neveiktų. Vis dėlto po didžiosiomis scenomis visada juda kitas sluoksnis – grupės, kurios nuolat keičiasi ir palaiko gyvybę. Dariui „Wackenas“ jau tapo namais, o žmonių masė netrukdo – tai patirties dalis.
Šiemet festivalis mini 35-metį. Ši sukaktis bus pažymėta 35 koncertais skirtingose pasaulio šalyse tuo pačiu metu, ir Lietuva yra šio globalaus judėjimo dalis. Jei norite pamatyti, kaip atrodo kova dėl galimybės patekti į šį metalo eldoradą, esate kviečiami į „Wacken Metal Battle“ nacionalinį finalą balandžio 18 d. klube „Lemmy“ (daugiau informacijos).
