Grafikos menas – ypač lankstus ir funkcionalus. Dalis darbų kabo galerijose, dalis iliustruoja leidinių puslapius, dalis tampa komiksais, plakatais, logotipais… Ši grafikos krypčių įvairovė puikiai pažįstama menininkei, grafikos dizainerei ir pirmosios šiemet įvykusios Kauno iliustracijų bienalės kuratorei Miglei Ceinorytei. Su ja kalbėjomės apie meilę knygoms, jos kurtus autorinius leidinius, bienalės organizavimą ir parodą „WINWIN“, rugsėjo mėnesį veikusią bare „Godo“. Tai jos fone Miglę užfiksavo Arvydas.
Kuo grafika išsiskiria iš kitų vaizduojamųjų menų? Kokios būdo savybės bei darbo principai yra patys svarbiausi grafikos kūrėjams?
Grafikos sąvoka plati ir sudėtinė: lakštinė grafika atspindi tradicinę šio meno sritį, kai kuriami tiražuojami estampo kūriniai, knygų grafika – tai iliustracijos, o taikomoji grafika – knygų apipavidalinimas, plakatų bei daugelio kitų taikomųjų vizualų kūrimas. Keičiantis pasauliui, grafikos sąvoka ir toliau plečiasi.
Galėčiau išskirti, kad daugeliui grafikos kūrėjų ypač svarbus darbas su tekstu. Kuriant iliustracijas reikia suvokti tekste paslėptą mintį ir ją papildyti vaizdu, o apipavidalinant knygą teksto prasmė nulemia visą leidinio dizaino koncepciją. Tad atidumas, gebėjimas susitelkti ir analizuoti mintis tekstuose čia itin reikšmingi.
Akademijoje randu tai, kas man, kaip kūrėjai, yra svarbu: įkvėpimą, laisvę, bendrystę.
Kodėl pati pasirinkai šią kūrybos sritį?
Iš tiesų viskas susiklostė savaime. Mano tikslas buvo ne konkreti kūrybinė sritis, o apskritai kūryba. Vėliau, įstojusi į dailės akademiją, pažinau grafiką ir taikomąją grafiką, taip išaugo susidomėjimas knygų dizainu, tipografika. Tada konstatavau, kad esu ten, kur noriu būti.
Tavo vizijos dažniausiai atsiskleidžia autorinės knygos pavidalu. Kodėl ši kūrybos forma tau artimiausia?
Autorinės knygos žanras man atrodo begalinis, neišsemiamas. Jis suteikia visokeriopą laisvę kurti: žaisti puslapių formatais, formomis, tekstūromis, faktūromis, eksperimentuoti su spauda. O kiek dar galimybių galima atrasti kuriant kompozicijas makete, renkantis šriftus.
Ar turi mėgstamus grafikos menininkus, kuriančius autorines knygas? Kodėl jie tau įdomūs?
Bene labiausiai įtraukia kūriniai, kurie yra genialiai paprasti. Įdomu, kai kiekviena autorinės knygos detalė yra apgalvota. Geras jausmas, kai vartydama kūrinį atrandu jo idėją, suprantu pagrindinę mintį, nes autorius taikliai parenka knygos formatą, popierių, tipografiką, vaizdus – visa vizualinė raiška kalba tik apie idėją. Turbūt ilgiausiai seku vieno menininko kūrybą – tai japonas Yasutomo Ota. Jo kūriniai užburia paprastumu, subtilumu, estetika.
O koks tavo santykis su pačiomis knygomis? Ar mėgsti ir ką mėgsti skaityti? Galbūt turi knygą, kurią norėtum ateityje iliustruoti?
Su knygomis dirbu jau ilgą laiką, tad skaitymas – viena iš mano darbo sudedamųjų dalių. Galbūt kartais dėl to laisvalaikį mieliau leidžiu ne skaitydama storą romaną, o vartydama vaizdų knygas: fotografijų albumus, komiksus. Naujausia knyga mano lentynoje yra „Women in Concrete Poetry, 1959–1979“, kadangi kurį laiką domiuosi vizualiąja poezija (kitaip – konkrečiąja poezija), kurios autoriai pagrindinę mintį bando perteikti pasitelkdami ne tik tekstą, bet ir teksto apipavidalinimą, tipografinę kompoziciją. Vienas iš ateities tikslų – išmėginti vizualiosios poezijos kūrybą.
Rugsėjį įvyko tavo autorinė paroda „WINWIN“, kurioje eksponuoti darbai, sudarantys leidinį „Laimėti“. Kodėl tau įdomu darbus pristatyti skirtingais formatais? Ar taip pakinta jų prasmė?
Autorinio leidinio vartymo efektas labai panašus į parodos lankymą. Autorinis leidinys iš esmės gali būti laikomas savotiška paroda, tik čia kūriniai veikia pasitelkiant atitinkamą popierių, knygrišybos būdą, knygos formatą ir kitus leidinio kūrybos parametrus. Autorinės knygos vartymas yra gana lėtas, intymus procesas, čia dalyvauja tik žiūrovas ir knyga. Eksponuojant parodą erdvėje, kartu su kūriniais istoriją pasakoja ir pati aplinka: sienos, vaizdai pro langus ar erdvėje judantys žmonės… Tad veikiančiųjų dėmenų daug daugiau ir smagu tyrinėti, kaip tuomet atsiskleidžia kūriniai, kaip jie tyrinėjami ir priimami.
Iš kur semiesi įkvėpimo? Kokios temos tave domina kaip kūrėją?
Esminis įkvėpimo šaltinis – bendravimas. Beveik visi mano kūriniai atliepia šią temą. Esu sukūrusi autorinę knygą, kuri remiasi keitimusi patyrimais per vaikystės prisiminimų fotografijas, meninį projektą apie miesto tipografijos komunikaciją, autorines knygas apie klaidingą informaciją. Visi kūriniai atsirado iš noro perprasti bendravimą, išnarplioti komunikacijos procesą ir suprasti, iš kur atsiranda nesusikalbėjimai.
Naujausi kūriniai parodoje „WINWIN“ yra įkvėpti draugų pokalbių, kurių metu apsikeičiame emocijomis, išgyvenimais, bandydami išspręsti savo problemas. Šie pokalbiai taip pat inspiravo paprašyti draugų parašyti tekstus apie juos kamuojančius dalykus, o iš šių tekstų gimė parodą papildančios šešios trumpos poemos. Ne veltui ekspozicija rengta „Godo“ bare – ši erdvė buvo dar vienas kvietimas draugams ir bendraminčiams kartu susėsti ir tiesiog pasikalbėti.
Ar tenka ir ar tau įdomu dirbti kuriant ne tik savo autorinę viziją, bet ir iliustruojant ar kitu būdu vizualizuojant kitų autorių kūrinius bei idėjas? Kaip skiriasi šie darbo procesai?
Jau kurį laiką, nuo pat bakalauro studijų baigimo, dirbu grafikos dizainere. Dažniausiai maketuoju knygas ir kuriu jų dizainą. Taip pat kuriu vizualinį identitetą įvairiems kultūriniams renginiams bei kitokio pobūdžio vizualus. Vis dėlto grafinis dizainas mano darbe tarnauja turiniui, jį pabrėžia, leidžia jam skleistis. Tad tokių vizualų kūrybą vienareikšmiškai nulemia turinys, ji nėra visiškai laisva ir nepriklausoma. Be to, grafikos dizaineris – komandos dalis, todėl reikia gebėti išgirsti, ieškoti kompromisų, kartais – prisitaikyti. Šis darbas kompleksinis ir įdomus, kaskart pradžiuginantis rezultatais – kiekvienas projektas leidžia save išbandyti ir kaupti naujus grafinio dizaino įgūdžius.
Greta asmeninių kūrybinių projektų, taip pat dirbi Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto (VDA KF) Grafikos katedroje, Taikomosios grafikos studijų programoje. Kuo, tavo nuomone, ši institucija svarbi Lietuvos meno laukui?
Akademijoje randu tai, kas man, kaip kūrėjai, yra svarbu: įkvėpimą, laisvę, bendrystę. Manau, kad ir kiti, be profesionalių žinių ir įgūdžių įgijimo, čia semiasi to paties. Studijuojant mezgasi ryšys tarp kūrėjų, jaunieji menininkai vieni kitus įkvepia, taip nejučia padėdami profesionaliai tobulėti. Šis ryšys išlieka ir po studijų, leidžia užgimti naujiems kūrybiniais projektams.
Kokios yra Lietuvos grafikos meno lauko stiprybės?
Kalbant apie leidinių grafikos ir taikomosios grafikos sritis, stiprybės aiškiai atsispindi kasmet Lietuvoje išleidžiamose knygose. Daugelis jų tampa pavyzdžiu ir įkvėpimo šaltiniu man pačiai. Tarkim, kasmet Vilniaus knygų mugėje vykstančiuose knygos meno konkurso nugalėtojų apdovanojimuose dažnai laureate tampa knygų dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė, kurios leidinių dizainai vertinami ir užsienyje. Subtilūs ir sudėtingomis temomis kalbantys Linos Itagaki komiksai taip pat vertinami tiek Lietuvoje, tiek svetur. Ir, be abejo, turime ilgą sąrašą puikių iliustracijų kūrėjų, iš kurių paminėti norėčiau kelis, stilistiškai artimus: Ūla Šveikauskaitė, Artiom Brancel (A. Bran), Jolita Puleikytė.
Autorinių, netradicinių, mažatiražių knygų kūryba taip pat džiugina. Kaune dvejus metus iš eilės vyko „Kaunas Art Book Fair“ renginys, kuris subūrė būtent mažesnius leidėjus ir autorius. Tikiuosi, toks vienijantis reiškinys taps tradicija ir gyvuos ilgus metus (trečioji meno leidinių mugė – jau lapkričio 5–7 dienomis, – red. past.). Pati turbūt dažniausiai pastebiu Ingos Navickaitės-Drąsutės, Vilmanto Žumbio, Gyčio Skudžinsko, Eglės Ruibytės kūrinius ir dizaino darbus.
2021 metais VDA KF Grafikos katedra organizavo pirmąją tarptautinę Kauno iliustracijų bienalę „Jump“, kurią tu pati kuravai. Kaip kilo ši idėja? Kuo renginys skiriasi nuo Kauno tarptautinės grafikos bienalės?
Idėja pradėti rengti tokio tipo bienalę kilo iš noro suburti iliustruotojus, suteikti terpę naujų kūrybinių ryšių užmezgimui. Taip pat siekėme paprasčiausiai pasidžiaugti iliustracijomis, surinkę jas po vienu stogu, pasimėgauti skirtingomis technikomis, stiliais, raiška, panagrinėti autorių unikalumą ir gebėjimą išreikšti idėjas vaizdais.
LDS Kauno skyriaus rengiama Kauno tarptautinė grafikos bienalė pristato lakštinės grafikos – estampo menininkus. Kauno iliustracijų bienalė yra orientuota vien tik į iliustracijos sritį. Čia pristatome kūrėjus iš viso pasaulio – vieni jų profesionaliai dirba šiame lauke, kiti iliustraciją naudoja kaip saviraiškos formą. Tad ir bienalėje eksponuojamos iliustracijos įvairios: nuo plačiame kontekste publikuotų kūrinių iki pirmą kartą žiūrovo žvilgsniui pateiktų darbų.
Gavome dvigubai daugiau paraiškų, nei tikėjomės. Tai įrodymas, kad tokie renginiai įdomūs ir reikalingi, todėl su entuziazmu jau netrukus pradėsime ruoštis kitai bienalei.
Be abejo, tokios apimties renginiui svarbi komandos darna, kurios pavyko pasiekti su puikiais kolegomis: Indre Mikašauskaite, kuri rūpinosi socialinėmis medijomis ir parodos architektūra, Deimante Kalasūnaite, kuri montavo videomedžiagą, organizatoriumi Vaidu Naginioniu, komisijos pirmininku Rolandu Rimkūnu ir fotografu Jonu Vaikšnoru. Tikimės, kad komanda plėsis organizuodama vis naujus bienalės renginius.
Kodėl pasirinkote tokią bienalės temą – šuolį, judesį, kelionę? Kaip nejudantis iliustracijos menas kalba apie šiuos veiksmus?
Pagrindinis kriterijus renkantis temą – ji turėjo neįpareigoti ir neapriboti. Šuolį galima interpretuoti laisvai, ką ir pavyko padaryti į atvirą kvietimą atsiliepusiems iliustruotojams. Vieni autoriai šuolį vaizdavo kaip emociją, jauseną, pasitelkdami abstrakčias dėmes, spalvas. Kiti vaizdavo gilią po šuolio sąvoka pasislėpusią mintį – įvairias socialines, kultūrines problemas. Dar kiti šuolį vizualizavo tiesiogiai, daugiau orientuodamiesi į originalų iliustracijų stilių. O dėl fiziškai statiškos iliustracijos kūrėjų gebėjimas kurti tiek vizualiai, tiek idėjiškai virto gyvais, mirgančiais kūriniais.
Kaip atrinkote bienalės menininkus bei finalininkus? Kuo patraukė jų darbai ir kokie kriterijai leido nuspręsti, kad jie verčiausi eksponavimo bienalėje?
Kūrėjų atranka – turbūt sunkiausias ir atsakingiausias bienalės organizavimo etapas. Ši garbė atiteko tarptautinei komisijai, kurią sudarė profesionalūs kūrėjai iš Lenkijos, Latvijos, Estijos bei Lietuvos. Komisija atsižvelgė į iliustracijų aktualumą ir autorių gebėjimą interpretuoti. Vertino originalumą ir kūrybiškumą, taip pat kreipė dėmesį į techniką ir atlikimą. Galiausiai buvo atrinkta virš 70 bienalės dalyvių, iš kurių – 7 finalininkai, o jų gretose – 3 nugalėtojai. Visas bienalėje dalyvavusias iliustracijas vis dar galite pamatyti bienalės kataloge www.illustrationbiennial.com.
