Galerija „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) vasario 12 d., ketvirtadienį, kviečia į trijų naujų parodų atidarymus.
Aleks Slota. „Kosminis katafalkas“
Personalinę paroda „Kosminis katafalkas“ atidarantis Aleks Slota (g. 1978 m. Lenkija; gyvena ir dirba Berlyne) – tarpdisciplininio meno kūrėjas, dirbantis performanso, garso ir skaitmeninio meno srityse.
„Man buvo septyneri su puse metų, kai įvyko Černobylio branduolinė katastrofa. Prisimenu šiltą ir saulėtą balandį, ilgas dienas, praleistas močiutės namų sode pietryčių Lenkijoje“, – rašo menininkas parodos anotacijoje, – „Kodėl tai prisimenu? Ar tikrai tai prisimenu? Galbūt tikslūs vaizdiniai nėra svarbūs – daug ryškesni išliko to meto jausmai ir įtampos prisodrinta atmosfera. Valdantysis elitas delsė informuoti visuomenę apie tai, kas nutiko, ir apie su tuo susijusius pavojus sveikatai. Buvo žinoma, kad veiksmingas būdas apsaugoti skydliaukę nuo radioaktyviųjų izotopų yra kalio jodido vartojimas. Komunistų partijos narių ir policijos vaikams jis buvo duotas anksčiau nei likusiai visuomenės daliai. Mano močiutė nusivedė mane ir seserį į vietinę polikliniką išgerti rudo skysčio. Ji atsinešė vaisių sulčių, kad sušvelnintų baisų kartų skonį. Tai kartojome kelias dienas iš eilės, ir visada buvo saulėta. Tų šiltų pavasario dienų nerimas visam laikui įsirėžė į mano atmintį.
Šis apčiuopiamas nerimo ir įtampos jausmas sugrįžo per COVID pandemiją, kai sukūriau savo pirmąjį skaitmeninio meno projektą – 3D žaidimą „Place I Can’t Go“. Tai buvo nukrypimas nuo performanso ir garso meno – iki tol pagrindinių mano praktikos sričių. Žaidimas paremtas pasikartojančiu košmaru, kurį dažnai sapnuodavau. Kurdama šį žaidimą supratau, kad šio košmaro šaknys glūdi mano migracijos patirtyje – persikėlime iš komunistinės Lenkijos į Jungtines Amerikos Valstijas. Visiškai dirbtinių aplinkų kūrimas, kartu su garso takeliu, paskatino mane tyrinėti dar labiau įtraukiančių erdvių galimybes – būtent virtualiąją realybę.
Virtualios realybės pasaulių kūrimas, kurį šiuo metu plėtoju, remiasi ta pačia įtampa, kurią patyriau vaikystėje po Černobylio. Dabar branduolinį užterštumą pakeitė klimato nerimas ir daugybė kitų aplinkos katastrofų, kurios vyksta mūsų akyse, kasdien spartėja ir paliečia žmones bei nesuskaičiuojamas nežmogiškas rūšis. Pirmoji šios aplinkosauginių košmarų serijos dalis remiasi branduoline semiotika – ne kalbinėmis strategijomis, skirtomis perduoti branduolinių atliekų pavojų tolimoje ateityje. Šiame VR pasaulyje žiūrovas susiduria su ilgalaikiais pavojais, susijusiais su naudojamu branduoliniu kuru – nekontroliuojamos mokslinės pažangos produktu, kuris neįvertino tūkstantmečius trunkančių pasekmių, kuris turėtų būti palaidotas giliai žemėje. Tai – blogų idėjų kapinės. Pirmoji šios VR instaliacijos scena pavadinta „Sarg“ – vokiškas žodis, reiškiantis karstą.“
Daina Pupkevičiūtė. „Žuvų raudos“
Personalinę parodą „Žuvų raudos“ atidaranti Daina Pupkevičiūtė – tarpdiscipliniškai dirbanti menininkė, kuratorė, edukatorė ir antropologė. Dabartinės jos meninio tyrimo temos kyla iš jos ilgamečio domėjimosi garsu, klausymu ir girdėjimu; (ne)gebėjimu atliepti į kitų šauksmą netekties, griūties ir katastrofos akivaizdoje; gedulu ir gedėjimu; įvairiarūšių būtybių per eras susiformavusia bendryste ir jos trūkiais; įvairiarūše etika ir išnykimu; buvimu ir tapsmu.
Parodos anotacijoje pastebima, kad augalų, gyvūnų ar vabzdžių išnykimas dažniausiai lieka užfiksuotas tik ataskaitose, statistinėse lentelėse ar trumpose žinutėse, kurios greitai pranyksta iš atminties. Tačiau ką reiškia pats išnykimas?
„Aplinkos filosofas Thomas van Doorenas teigia, kad išnykus vienai rūšiai prarandamas ir visas egzistavimo būdas, kuris buvo įmanomas tik per ją. Gyvybė visada formuojasi per ryšius su kitomis rūšimis: per tarpusavio priklausomybes, medžiagų ir energijos apytaką, bendrą buvimą vieni kitų gyvenimuose. Tokie ryšių dariniai sudaro atskirus pasaulius, persidengiančius ir palaikančius vienas kitą. Jų visuma leidžia planetai išlikti gyvenamai. Kiekvieno tokio darinio netektis palieka neužpildomą spragą.
Ši paroda prasidėjo kaip dalis tęstinio meninio tyrimo, kurio centre – sužeisti, neatpažįstamai ekstraktyvistinių praktikų pakeisti kraštovaizdžiai. Per performatyvias, etnografines, klausymo, garso ir vaizdo kūrimo bei rašymo praktikas siekiau ir tebesiekiu suprasti kas lieka po to, kai brutalia jėga nutraukomi santykiai tarp įvairių būtybių, susiformavę ir palaikyti amžiais ar tūkstantmečiais, per ištisas epochas. Trūkiai, stygius ir neįprasta tyla – ta, iš kurios nenuskambės kvietimas atsiliepti – gaubia ekstraktyvistinius kraštovaizdžius. Lygiai taip pat – ir karo kraštovaizdį.
Žuvų raudos nutyla užtvenkus upę, užtvanką susprogdinus, rūšiai išnykus, raudonajai knygai pasipildžius nauju vardu. Per žuvų raudų metaforą kalbu apie gedulą ir sielvartą, eižėjančias jungtis, nebeatmenamas dainas, nebeišmoksimą kalbą. Kalbu ir apie tuos, kurių kalbos nesuprantame, ar kuriuos manėme nekalbant, išnykstančius į gilesnę tylą. Drauge, galvoju apie poreikį likti ryšyje ir vieni kitų pasauliuose“, – kalba menininkė.
Felicija Dudoit. „Įdegis“
Felicija Dudoit (g. 1999) tapytoja, 2023 m. baigusi Tapybos specialybės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Parodoje pristatomi jos darbai, kuriuose vaizduojamos atviros, tuščios paplūdimių ir rekreacinių zonų erdvės, kurios yra estetiškai patrauklios, ramios, tačiau taip pat yra persmelktos subtilia melancholija ir įtampa, kuri kelia abejonių dėl akimirkos tikrumo. Šie redukuoti peizažai tampa tarsi fonu veiksmui, įvairių objektų koliažui, kuomet esant intensyviai ir viską išskaidančiai karštos vasaros dienos šviesai laikas tarsi sustoja.
„Kai vasarą, ilgai būnant paplūdimyje, atrodo, kad svarbus yra tik įdegis, kaitra įgalina išsiilgtą nuobodulį ir leidžia pastebėti tai, kas įprastai lieka nepastebėta. Kuomet žvilgsnis keliauja atvirame horizonte, tarp paplūdimio skėčių ir sustoja ties akimirką be krypties skriejančio kamuolio, sustingusio ore, vandens purslų, ties arbūzinio rašto paplūdimio skėčiu…
Rusvas, beveik nematomas, o gal labai ryškus – įdegis, dar kurį laiką sukelia prisiminimus apie tai kas įvyko pervasar, apie atostogas ir ilgas dienas praleistas saulėje. Kuomet malonumas persipina su intensyviu aplinkos, objektų stebėjimu ir atsiranda baimė praleisti ir nepastebėti ko nors svarbaus. Stebėjimas tampa neatsiejamas nuo nuolatinio, nesibaigiančio laukimo ir jį lydinčio jausmo lyg kažkas turėtų įvykti arba jau įvyko. Nors iš tiesų galbūt nėra ko laukti. Gal tai tik vasariško nuobodulio apgaulės pažadinta vaizduotė“, – rašoma anotacijoje.
Parodos galerijoje „Meno parkas“ veiks iki kovo 8 dienos.
Paroda „Kosminis katafalkas“ yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Eteris. 2026“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Dainos Pupkevičiūtės meninį tyrimą remia Lietuvos kultūros taryba.
Felicijos Dudoit parodą finansuoja Lietuvos kultūros tarybair Lietuvos dailininkų sąjunga.
