Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ poveikis Lietuvos gamtai nuo pat pradžių nebuvo matuojamas tik parduodamais bilietais. Nors filmo sėkmė padėjo išpirkti pirmuosius senųjų miškų hektarus, svarbiausia buvo tai, kad filmas pasibeldė į visų jį mačiusiųjų širdis, suteikė žinių apie senose giriose išlikusius gamtos turtus, sujaudino ir įkvėpė didžiulį būrį kompetentingų žmonių veikti.
Šiandien kartu su bendraminčiais M. Survilos įsteigtas „Sengirės fondas“ yra vienas sėkmingiausių aplinkosaugos projektų Baltijos šalyse, kurio dėka šiandien jau daugiau nei 200 hektaruose išpirktų senųjų Lietuvos miškų gali be ekosistemas griaunančios žmogaus veiklos saugiai gyventi nykstančios rūšys. Daugeliui žodis sengirė jau asocijuojasi su pačiomis tauriausiomis vertybėmis, tačiau klimato kaitos akivaizdoje svarbu toliau skleisti pagrindinę filmo žinią – gamtą turime tausoti ir saugoti, tai ir mūsų pačių išgyvenimo sąlyga.
Trečiadienį Lietuvoje startuoja dar vienas Mindaugo Survilos filmo įkvėptas projektas – „Sengirės kinas“. Jo rėmuose kartą per mėnesį visoje Lietuvoje, bendradarbiaujant su plačiu filmus rodančių bibliotekų tinklu, bus rengiami kiną ir edukaciją gamtos pažinimo ir saugojimo temomis apjungiantys filmų seansai bei gyvi susitikimai.
Projektą kovo 12 d. vakare simboliškai pradės vienu metu „Kino pavasaryje“ Vilniuje ir daugiau nei 50-yje bibliotekų visoje Lietuvoje (Kaune filmą rodys Ąžuolyno biblioteka ir Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skyrius, o kovo 13 d. vyks „Kino pavasario“ seansas „Romuvoje“ su bilietais) vykstantys edukaciniai filmo „Sengirė“ seansai. Ypatinga dovana festivalio svečiams – prieš seansą Vilniuje pasivaikščiojimas su filmo režisieriumi ir biologu Mindaugu Survila po sengirės bruožų turintį Vingio parką (būtina registracija). Artėjant projekto startui su juo kalbamės apie Nojaus laivus ir apsisprendimą veikti.
Šiandien žodis sengirė daugeliui skamba kaip burtažodis, brangenybės sinonimas, tačiau yra ir tokių, kurie jo nėra girdėję. Pradėkime nuo pat pradžių – kaip miške atsidūręs žmogus gali suprasti, kad stovi sengirėje, kaip ją atskirti nuo kitų miškų?
Su „Sengirės fondo“ bendruomene darome išvykas į mūsų išpirktus miškus. Kai žmogus pakliūva į tikrą sengirę – įspūdis milžiniškas. Dauguma nėra gyvenime buvę tikroje sengirėje, o kai į ją įžengia, viduje pabunda mūsų miegantys genai, kuriuose įrašytas žinojimas, kas yra tikras miškas. Tokių vietų galima rasti kirtimams nepatogiuose stačiuose šlaituose, ypač palei upes ar kitus vandens telkinius. Ten dažniausiai būna išsilaikę patys seniausi miškai.
Techniškai sengire vadiname mišką, kur pasikeičia bent dvi medžių kartos – kai medžiai užauga nugriūna ir vėl užauga be jokio žmonių įsikišimo. Kiek sengirei metų – priklauso nuo jos medžių rūšies, pavyzdžiui juodalksniai gyvena apie 100 metų, tad jau po 200 metų jau galime laikyti mišką sengire. Tuo tarpu pušynui reiktų apie 600 metų ramybės, kad taptų sengire. Sengirei būdingas įvairiarūšiškumas ir įvairiaamžiškumas. Tuo tarpu ūkiniuose miškuose didelis medyno plotas yra vienu metu apsodinamas viena rūšimi, kad po kurio laiko būtų lengva vienu ypu iškirsti. Tai monokultūriniai miškai, kur medžiai yra vienos rūšies ir vieno amžiaus.
O kas yra negerai su ūkiniais miškais?
Visi organizmai gali išgyventi tik tam tikromis sąlygomis. Pavyzdžiui, kinivarpoms (žievėgraužiui tipografui) būtinos senos eglės. Norėdami turėti daug statybinės medienos žmonės prisodino Europoje daug eglių, tačiau praėjus 100 metų pasikeitė klimatas, vasaros tapo sausesnės, eglės mažiau sakingos ir joms sunkiau pačioms apsiginti nuo žievėgraužių tipografų. Kai visas miškas yra vienodo amžiaus eglių monokultūra, tobulai tinkanti tiems vabaliukams, prasideda jų populiacijos sprogimas, ko pasekoje išdžiūsta didžiuliai plotai eglynų. Tuo tarpu sengirėje, kur yra daug skirtingų rūšių ir amžių medžių, keletos eglių nudžiūvimas bus vos pastebimas, nes aplink rūšių įvairovė ir vabalams greitai surasti kitą tinkamą eglę veisimuisi nėra taip paprasta, kaip monokultūriniame miške. Miškininkų vadinami kenkėjai gyvena tiek sengirėse tiek ūkiniuose miškuose, tačiau pagrindinis skirtumas tai, kad sengirėse niekada nebūna tokių populiacijos sprogimų. Atkreipkite dėmesį ir į pastaruoju metu dažnėjančius uraganinius vėjus – kokius miškus jie paprastai išvarto? Vėjovartos sengirėse pasitaiko itin retai, jose skirtingų storių, aukščių, rūšių medžiai yra daug labiau prisitaikę negandoms, o štai ūkiniai miškai yra labai pažeidžiami, nes medžiai juose yra vieno amžiaus ir vieno ūgio.
Ar ūkiniai miškai gali kada nors tapti sengire?
Lietuva yra miškų zonoje, todėl nieko nedarant su žeme joje natūraliai užauga miškai. Iki žmogaus veiklos pradžios apie 90% Lietuvos teritorijos sudarė sengirės. Tačiau medis žmonėms reikalingas tiek kaip kuras, tiek kaip statybinė medžiaga, todėl palaipsniui miškus buvo pradėta kirsti. Sengirei susiformuoti reikia ne vieno šimtmečio. Dabar senųjų miškų belikę labai nedaug. Žmogus paprastai labiausiai vertina tai, kas yra reta. Pavyzdžiui, auksas, deimantai – kuo jų mažiau, tuo vertingesni jie. Taip yra ir su senaisiais Lietuvos miškais – reti ne tik jie, bet ir visi gyvi organizmai, kuriems tai būtina buveinė, tai didžiausia gamtos brangenybė. Pavyzdžiui, vabalui, pavadinimu niūriaspalvis auksavabalis, reikia tam tikro amžiaus ąžuolo, kuriame būtų didelė saulės apšviesta drevė, ir tik tada, jei anksčiau netolimais gyveno jo gentainiai, jis ten įsikurs. Kitaip tariant, retiesiems organizmams reikia daugybės specifinių sąlygų, kurios gamtoje per ilgą laiką susiformuoja natūraliai, tačiau įsikišus žmogui procesai sutrinka. Mokslininkai skaičiuoja, kad sengirėse glaudžioje simbiozėje gyvena apie 15 000 organizmų, kurie vienas kitam padeda. Miškas – tai stipriai subalansuota ekosistema. Jei pasodinsi medį pievoje – jis bus kaip našlaitis, be visų kitų 15 000 rūšių palaikymo. Tokie medžiai yra pasmerkti sunkiam gyvenimui. Vienas senųjų miškų mokslininkas dr. Žydrūnas Preikša tyrinėjo apie 100 metų senumo ąžuolyną. Jame nebuvo rasta jokių retų rūšių. Pasigilinus į istoriją, paaiškėjo, kad tarpukariu ąžuolais buvo apsodintas nuo kitų miškų nutolęs laukas. Net ir po 100 metų jis yra kaip dykuma.
Bėda, kad žmogus galvoja „jei nori kažką turėti, reikia kažką daryti“, tačiau su sengire viskas yra kitaip. Jei norim turėti sengirę, reikia nieko nedaryti ir išsaugoti tai, kas yra. Darant iš naujo teks laukti daug šimtmečių, kad miškas sugrįžtų su visa savo gyvastimi. Klausimas, ar jos apskritai kažkur išliks ir galės sugrįžti?
Paukščiai gali nuskristi tūkstančius kilometrų, tačiau vabalai ir grybai migruoja labai lėtai, todėl labai svarbu juos išlaikyti ten, kur jie gyvena. Vienas kertinių sengirės elementų yra nudžiūvę medžiai. Mokslininkai yra apskaičiavę, kad nuvirtusiame medyje yra kur kas daugiau gyvų ląstelių, nei augančiame. Negyvi medžiai yra gyvybės šaltiniai, todėl mes siūlome juos vadinti gyvastingais medžiais.
Švedai atliko eksperimentą – krūvas negyvos medienos padėjo skirtingose buveinėse: rezervatuose, ūkiniuose miškuose, vidury pievų ir kitur – siekdami ištirti, kokios rūšys apsigyvens. Galiausiai paaiškėjo, kad retos rūšys atėjo tik rezervatuose. Nei pievose nei ūkiniuose miškuose tos rūšys neatkeliavo, nes ne visos yra prisitaikiusios, kaip paukščiai, keliauti toli. Todėl labai svarbu yra išlaikyti vadinamuosius migracijos koridorius, arba Nojaus laivus, kad kiekvienas ūkinis miškas turėtų mažus neiškirstus plotelius, kur rūšys galėtų subėgti, iškentėti ir, aplinkui atsikūrus miškui, iš to Nojaus laivo išlipti ir sugrįžti į vietas, kur kadaise gyveno jų gentainiai..
Kokia yra Lietuvos miškų situacija, ar turime kuo didžiuotis ar situacija labiau kelia susirūpinimą?
Lietuvoje miškingumas siekia 33 % ir yra kur kas aukštesnis nei Vakarų Europoje, tačiau situacija prastesnė nei Latvijoje ar Estijoje. Svarbesnis klausimas – kokie tie mūsų miškai? Lietuvoje miškai yra skirstomi į 4 kategorijas, tik pirmos, rezervatinės, grupės miškuose yra draudžiami kirtimai. Tie plotai tesudaro 0,4% Lietuvos teritorijos arba 1% visų miškų. Rodos, galėtume džiaugtis, kad turime 1% sengirių, tačiau jų vidutinis amžius tėra apie 70 metų. Tai dar ne sengirės, bet miškai, kurie teoriškai po daugybės metų turėtų tapti sengirėmis. Situacija galėtų būti geresnė. Jei bent 10% miškų paliktume gamtai, žmonėms liktų pakankamai medienos kurui ir statyboms, ir būtų sukurtos sąlygos išlikti didžiajai daugumai Lietuvos raudonosios knygos rūšių, visos jos turėtų savo namus.
Kaip senosios girios gali padėti spręsti dabartines ir ateities ekologines problemas?
Palyginkime ąžuolo, kurio amžius gali siekti 1000 metų, ir žmogaus, retais atvejais išgyvenančio iki 100 metų, gyvenimus. Pagal Lietuvoje galiojančias miškininkystės taisykles didžioji dalis ąžuolų, sulaukusių 120 m., yra iškertami. Tai kaip 12 m. vaikai, kurie galėtų dar daug metų gyventi. Gyvename klimato kaitos akivaizdoje, daug kalbama apie būtinybę užrakinti anglį. Miško pramonės atstovai mėgsta pabrėžti, kad augantys medžiai užrakina daug anglies, todėl reikia sodinti naujus miškus. Tačiau jie nutyli, kad sodinama dažniausiai kirtimuose, o iškertant medžius į atmosferą yra paleidžiami milžiniški kiekiai anglies, užrakinto ne tik medžiuose, bet ir po žeme. Paradoksalu, kad žmogus pirma išlaisvina anglį, o paskui stengiasi surišti ją atgal sodinant naują mišką. Ąžuolas ir pušis gyvena ilgai ir savyje sukaupia labai daug anglies. Vietoj to, kad iskirsti, turėtume jiems tiesiog leisti toliau ją saugoti. Kitaip tariant, saugodami senuosius miškus, mes saugome ir saugiai užrakintą anglį. Žmonėms labai sunku suprasti, kad kartais geriau nedaryti, nei karštligiškai veikti.
Ką reikia daryti, kad ši informacija pasiektų visuomenę ir sprendimų priėmėjus?
Lietuvoje dirba daug puikių mokslininkų, įsigilinusių į senuosius miškus ir jų problemas, kurie turi daug argumentų už jų saugojimą, tačiau viena yra parašyti mokslinį straipsnį ir pasidalinti savo tyrimų rezultatais su kolegomis, kita – tas mokslines žinias perteikti visuomenei. Todėl labai svarbu, kad atsirastų grandis tarp jų ir visuomenės, kalbėtų apie gamtos aktualijas žmonėms suprantama kalba.
„Sengirę“ kūriau norėdamas parodyti, kad mišką reikia vertinti ne tik kietmetriais ir lentom, jis turi kitą neišmatuojamą vertę. Pats būdamas miške jaučiuosi labai ypatingai, kyla noras perteikti nors dalelę to jausmo ir atskleisti jo turtus kitiems. Šis filmas – tai pasaka apie mišką, kurio Lietuvoje nebėra. Surinkome pačias įspūdingiausias Lietuvos miškų vietas ir sudėjome į vieną filmą. Norėjau sužadinti žmonių jausmus ir smalsumą bei paskatinti daugiau domėtis.
Sukūrus „Sengirę“ klausėm kino teatrų savininkų, kiek žmonių galėtų į jį ateiti. Iš pradžių jie prognozavo, kad į filmą be muzikos ir užkadrinio balso ateis 2000 žmonių, ir tik tada, jei atvešime mokinius autobusais. Kai pirmąjį savaitgalį atėjo 8000 žmonių, supratome, kad galime ne tik kalbėti apie senuosius miškus, bet ir veikti. Pusę visų pajamų skyrėme miškui ir įsteigėme „Sengirės fondą“ – organizaciją, kuri turėjo užtikrinti, kad besikeičiant kartoms – juk žmogaus gyvenimas labai trumpas lyginant su mišku – miškai išliktų nepaliesti. Idėjos tapusios „Sengirės fondo“ pagrindu, ore tvyrojo daugybę metų, daug žmonių svajojo daryti kažką panašaus. Todėl tik įsteigus fondą, iš karto prisijungė daugybė savo sričių profesionalų, patys geriausi mokslininkai, fotografai, viešųjų ryšių guru ir t.t… Nuo tada visa komanda intensyviai dirba, kad žinutė apie senųjų miškų saugojimo svarbą sklistų kuo plačiau. Todėl esu labai dėkingas ir „Sengirės kino“ sumanytojoms, kurios, kaip ir mes, tiki, kad kinas gali būti galinga priemone edukuoti žmones įvairiomis gamtos ir aplinkosaugos temomis. „Sengirės kine“ visoje Lietuvoje rodomus filmus lydės kompetentingų mokslininkų pristatymai suteikiantys žinių apie mūsų gamtos būklę. Per meną yra daug lengviau pasiekti žmonių širdis ir protą, nei per skaičius. Nors reikia ir to ir to.
Kokia yra skirtis tarp aplinkosaugos aktyvizmo ir edukacijos, kas yra neatsiejama „Sengirės fondo“ veiklos dalis?
Manau aplinkosaugą galima palyginti su ekosistema – skirtingi organizmai joje užima skirtingas nišas ir atlieka skirtingas funkcijas. „Sengirės fonde“ tikime, kad mūsų didžiausia prasmė yra būti mediumu tarp mokslininkų ir paprastų žmonių, iš pirmų lūpų perduodant tikrą ir aktualią medžiagą be interpretacijų. Gerai suprantame, kad visuomenės edukavimas – lėtas procesas. Galimai prireiks kelių dešimčių metų, kol visuomenėje pasijus tikras postūmis. Požiūris juk keičiasi palaipsniui, dažniausiai turi pasikeisti kartos.
Tuo tarpu aktyvizmas veikia visai kitais metodais, reaguoja į įvykius čia ir dabar, ši greita reakcija yra ne mažiau svarbi ir būtina. Tačiau skubant kyla pavojus neįsigilinti į faktus ir tai, ką sako mokslininkai. Pagautiems emocijų galima suklysti. Vienas iš pavyzdžių buvo protestai prieš karinius poligonus, ypač steigiant jį Rūdninkuose. Ten auga vienas itin retas raudonosios knygos augalas – smiltyninis gvazdikas, kurio būklė poligone reguliariai blogėjo, tačiau atvėrus Rūdninkų girios smėlynus, šis augalas vėl pradėjo plisti, nes smėlynai yra jam būtina buveinė. Paradoksalu, bet šiam augalui tinka, kai kažkas pravažiuoja ar kitaip ardo paklotę.
Šiuo metu Lietuvoje atviri smėlynai yra likę tik Kuršių Nerijoje, tačiau anksčiau, kai laivėje gyveno daugiau kanopinių žinduolių, kurie ištrypdavo žemę ir neleisdavo užaugti miškams, jų natūraliai buvo ir kitose Lietuvos vietovėse. Dzūkijoje taip pat nyksta ir šilagėlės dėl to, kad nebėra pakankamai stambiųjų žinduolių ir nebeganomi galvijai, paklotė nėra pažeidžiama ir šilagėlės sėklos negali sudygti. Dabar jos auga tik prie kelių. Karinis poligonas Rūdninkų girioje reiškia, kad žemyne yra sukuriamas Kuršių nerijos biotopas ir, jei retos rūšys ten vis dar yra, kad ir minimaliai išlikusios nuo „pirmykščių laikų“ kai buvo daug žvėrių, jos turi šansą išlikti. Grįžtant prie klausimo – visi aplinkosaugos būdai yra reikalingi. Jeigu mokslininkai nėra girdimi, edukacija neveikia greitai, tada stoja žmonės, kurie gali garsiai kalbėti.
Visgi smėlynų atidengimas yra žmogaus intervencija į natūralius procesus, ką atsakai į tą amžiną klausimą – padėti gamtai ar nesikišti?
Tai filosofinis klausimas. Manau, kad jei žmogus kažką sugadina, jis turėtų dėti pastangas tai pataisyti. Mano minėti stambieji žinduoliai anksčiau buvo svarbia ekosistemos dalimi, kai jų nebeliko – viskas ėmė keistis. Kuršių nerija – dar vienas puikus pavyzdys. Anksčiau atrodė, kad kiekvieną laisvą plotelį būtina apsodinti medžiais, dabar visi sutaria, kad suaugusios kalninės pušys sukūrė nenatūralią aplinką, apsodinti nerijos plotai mažai kuo skiriasi nuo Dzūkijos pušynų, nebeliko jos unikalumo. Dabar yra skiriamos didelės lėšos, kad senoji tvarka būtų atkurta. Žmoguje užkoduotas nenumaldomas noras kažką daryti.
Su miškų deginimu yra panaši situacija: kodėl milžiniški gaisrai kyla Australijoje ar Kalifornijoje? Australijoje tai atsitiko dėl eukaliptų, nepaprastai degių medžių, kurie yra prisitaikę sukelti gaisrus, kad galėtų daugintis – jų sėklos gali sudygti tik po gaisro. Tai natūralūs procesai vykę milijonus metų. Kadangi jau daug metų gaisrininkai labai gerai dirba savo darbą (užgesina menkiausią ugnies šaltinį), per ilgą laiką prisikaupė labai daug lapų su eteriniais aliejais. Tokiu atveju kilus gaisrui žmogus nebepajėgia jo užgesinti ir padaromi milžiniški nuostoliai. Tačiau gaisrai yra natūralus ir būtinas procesas gamtoje.
Ar Lietuvoje vaikštant po mišką esate matę mažą pušelę? Greičiausiai tik augant ant kelio ar kitaip pažeistos dirvos. Taip yra, nes paprastai per samanas sėklos negali prasiskverbti iki žemės. Pušynai dažniausiai atsikuria tik po gaisrų. Lietuvoje Gintautas Kibirkštis, tyrinėdamas nustatė, kad Dzūkijoje natūraliai gaisrai kildavo kas 40 metų. Kadangi dabar to nebėra – visi pirofiliniai organizmai, kurių vieta ekosistemoje yra padėti miškui atsigauti po gaisro – tampa itin reti, gali ir visai išnykti. Be jų miško ekosistemai atsistatyti po gaisro yra nepaprastai sunku. Kartais žmogus tiesiog turėtų leisti natūraliems procesams vykti sava eiga. Kaip tik dabar Dzūkijoje planuojama dirbtinai sukelti kontroliuojamus gaisrus – į Lietuvą iš Jungtinių Valstijų atvyks pats profesionaliausias pasaulio padegėjas ir pakurs mišką [juokiasi].
Yra ne vienas pavyzdys gamtininkų tarpe, kurie dėl galutinai nutrūkusio pokalbio su aplinkosaugos sprendimų priėmėjais ir politikais, iš didelio nusivylimo pasitraukia iš viešumos. Užsidarę toliau dirba sizifišką darbą renkant duomenis, tačiau nustoja būti gamtos advokatais. Ar tau suprantamas šis jausmas?
Manau ši problema aktuali ne tik aplinkosaugoje, bet ir bet kurioje kitoje gyvenimo srityje. Jie darai savo darbą gerai, bet nesulauki jokio įvertinimo, į tavo įžvalgas niekas neatsižvelgia, o tu neabejoji, kad tiesa yra tavo pusėje – ilgainiui ima darytis pikta ir sunku. Yra toks ornitologas Saulius Rumbutis, kuris 50 m. tyrinėjo pelėdas. Kasmet važinėjo po Lietuvą, stebėjo, gaudė, žiedavo, matavo ir t.t. Galėtum paklausti, kas dedasi žmogaus galvoje, kad tiek savo gyvenimo laiko atidavė pelėdoms? Tačiau tik jo dėka, mes praėjus pusei amžiaus galime argumentuotai įvardinti, kaip gyvūnų elgsena pasikeitė nuo kolūkinės žemdirbystės iki dabar, sparčiai keičiantis ūkininkavimo praktikoms. Tik jo dėka galime tyrinėti tokius pjūvius. Metodiški mokslininkai, nuosekliai renkantys duomenis, net jei ir neįsitraukia į aktyvų visuomeninį gyvenimą ar aplinkosaugos diskursą, yra didelė vertybė. Dažniausiai būna atvirkščiai, kai prisireikia duomenų, kad ir sprendžiant tam tikrus aplinkosaugos klausimus, jų tiesiog nėra. Kaip ir minėjau, kova už gamtos gerovę – tai labai plati ekosistema ir skirtingos nišos turi būti užimamos tam labiausiai tinkamų žmonių. Ir čia itin svarbi įvairovė – reikia tų, kurie dirba, bet reikia ir tokių, kaip mes, kurie kalba.
Nuotaikingai pasakoji, kaip vaikai malkų rinkėjus iš kaimynystėje esančio miško, tačiau padaryti kažką Lietuvos mastu, prieš akis vis blogėjant senųjų miškų situacijai, nėra taip paprasta. Kaip pats priėjai prie pasirinkimo eiti į viešumą, o ne ramiai dirbti savo darbą?
Kai buvau dar mokinys, pačioje nepriklausomybės pradžioje, į mano gimtą Antalgės kaimą atvažiuodavo vienuolė iš Amerikos. Labiausiai jos laukdavome dėl jos vakarietiškų lauktuvių, pieštukų, su trintuku ant galo, kas mums atrodė kaip stebuklas, arba geltonų lipnių užrašų popierėlių, su kuriais net nežinodavom, ką veikti. Kiekvieno susitikimo pradžioje, viduryje ir pabaigoje ji vis kartodavo vieną frazę su judesiais: „Aš statau visuomenę“. Tai man labai anksti įskiepijo, kad nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokioje visuomenėje ir kokioje Lietuvoje gyvensime. Jei matau kažkur prasmę – renkuosi daryti. Vaikystėje įprasta vaikytis kompanijos, tačiau kai niekas iš draugų nenorėdavo su manimi eiti miškan, man nebuvo kliūtis eiti vienam. Šis įgūdis išsivystė anksti, bet ir dabar, jei jaučiu, kad kažkas yra svarbu – imu veikti. Puikus pavyzdys – taromatai. Pridavus vieną plastikinį butelį galima paaukoti 10 centų. Ką reiškia 10 centų miškui, kai hektaras kainuoja 20–30 tūkstančių eurų? Tačiau per metus tokiu būdu miškų išpirkimui buvo paaukota daugiau nei 100 000 eurų! Kai daug žmonių tiki savo mažais darbais ir renkasi daryti, galiausiai kažkas gaunasi.
Žmogui labai dažnai daug dalykų atrodo neįmanomi. Jei prieš penkerius metus būtų kas pasakęs, kad reiktų nutupdyti visus lėktuvus, neteršti CO₂, daugelis būtų liepę nekalbėti nesąmonių – juk be lėktuvų viskas sustos ir pasaulis sužlugs. Kas atsitiko, kai per pandemiją visi lėktuvai nutūpė? Ogi nieko. Pasaulis liko toks, koks ir buvo. Visi tie „negaliu“ yra susiję su žmogaus veikla. „Negaliu, nepatogu, nenoriu,“ – viskas tik žmogaus galvoje.
Šiandien daug kas matuojama pinigais. Net ir aplinkosaugoje tavo veiklos paliekami anglies pėdsakai gali būti apskaičiuojami ir įvertinami kreditais. Tas, kas teršia, bet nenori mažinti savo taršos, gali padaryti gerą darbą – nusipirkti anglies kreditus, už kuriuos yra sodinami miškai. Norintys pigesnių kreditų renkasi Afriką. Ten pigiai sodinami medeliai, viskas labai gražu, bet po 30 metų tuos miškus gali iškirsti, nes baigsis projektas. Reikia suprasti, kad pasodintas miškas yra kaip kopūstų ar rugių laukas, kurį patogu vienu metu nušienauti, tačiau jis nėra savaime vertingas. Vertingiausi yra senieji miškai, kuriuose yra daugybė tarpusavyje susijusių organizmų. Bioįvairovės atžvilgiu jie nepalyginami. Bėda ta, kad seno miško išsaugojimo nepamatuosi kreditais, pinigais, jo negali sutalpinti į jokius skaičius.
Neseniai buvau Indijoje ir nustebau – važiuodamas per džiungles 6 valandas nemačiau nei vieno kirtimo. Pabandykite Lietuvoje bent 20 minučių taip – nepraeis nei pusė minutės nuo įvažiavimo į mišką ir pamatysite kirtavietę. Nors Indijoje pragyvenimo lygis nėra aukštas ir tikrai būtų, kur panaudoti pinigus už medieną, indai renkasi nekirsti miškų, nes medis ir miškas yra savaime vertybė, kertama tik labai išskirtiniais atvejais.
Kaip rasti stiprybės nenuleisti rankų, kai vienas po kito yra priimami nepalankūs politiniai sprendimai gamtai?
Žinau, kad geriausia, ką galime padaryti – tai padėti visuomenei suprasti, kad miškas gali būti ir nematuojamas pinigais. Mano suvokimu, svarbiausia nuosekliai iš lėto dirbti savo darbą, neperdegant, nes kitaip, nei miškų pramonės atstovams ar lobistams, mums niekas už tai nemoka. Dirba juk ne vienas žmogus, turim toliau dirbti ir tikėtis, kad po 20 metų tas pokytis visuomenėje įvyks. Pokytis turi ateiti, nes net jei jų pusėje ir yra pinigai, mūsų pusėje yra teisybė ir ta teisybė anksčiau ar vėliau nugali.
Jau dabar iš Europos sąjungos ateina direktyva, kuri nurodo, kad bent 10 % šalies teritorijos turėtų būti griežtai saugoma, nes Vakarų Europoje, kur miškų ir bioįvairovės praktiškai nebeliko, jau atėjo suvokimas ir noras išsaugoti. Pasisekė, kad pas mus ši direktyva ateina dabar, kai dar turime lobių miškuose. Gaila tik to, kad ant mūsų politikų stalo ši direktyva yra interpretuojama, ir „griežtai saugoti“, gali lengvai tapti leidimu „truputį pakirsti“.
Apie ką svajoji ilgoje perspektyvoje?
Jei bent 10% Lietuvos miškų būtų nekertami – būtų labai gerai.
Tęstinis projektas „Sengirės kinas“ organizuojantis kasmėnesinius dėmesingumą gamtai įkvepiančių filmų seansus ir edukaciją daugiau nei 50-yje bibliotekų visoje Lietuvoje, startuos jau kovo 12 d. su Mindaugo Survilos filmu „Sengirė“. Seansai bibliotekose yra nemokami, tačiau žiūrovai yra kviečiami prisidėti prie senųjų Lietuvos miškų išsaugojimo remiant „Sengirės fondą“. Daugiau apie „Sengirės kiną“ projekto interneto svetainėje: www.sengireskinas.lt.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras ir VšĮ „Virtuoliai“.
