„Medžiai ir miškai – mano kasdienybė“, – sako Rita Kybartienė, Šaulių sąjungos narė, mokytoja, dirbanti Kauno technologijų mokymų centre, socialinių paslaugų skyriuje, fotografuojanti ir pinanti iš medžio įvairius dirbinius.
Susitikus jos kabinete mokykloje, Rita Kybartienė papasakojo apie dalyvavimą visuomeninėse veiklose ir puoselėjamas patriotines vertybes, atvedusiomis ten, kur yra dabar.
Kaip nusprendėte prisijungti prie Šaulių sąjungos?
Manau, kad Šaulių sąjungos vertybės yra mano kraujyje. Augau šeimoje, kurioje buvo stipriai puoselėjamas patriotiškumas. Mano laikais mokykloje visi turėjo būti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais. O aš nebuvau. Patyrėme labai daug spaudimo iš mokyklos. Girdėdavom, kad žlugdau mokyklos prestižą, pažangumą. Tik vėliau supratau, koks tai buvo drąsus gestas ir kiek jis reikš mano ateičiai tuometinėje santvarkoje.
Po daug metų, kraustydama mamos butą, radau savo mokyklos charakteristiką: „mergaitė silpnos sveikatos iš politiškai neišprususios darbininkų šeimos“. Taigi, viskas tuo ir buvo pasakyta – su tokiomis vertybėmis negalėjau siekti aukštojo mokslo. Todėl įstojau mokytis medžio pynimo, kas man sekėsi puikiai, lydėjo nuo paauglystės ir šią veiklą tęsiu iki šiol. Vėliau, jau laisvoje Lietuvoje, įgijau aukštąjį išsilavinimą, kai mano charakteristika ir politinės pažiūros nebetrukdė siekti mokslo.
Ir, žinoma, kaip ir vaikystėje bei paauglystėje, taip ir dabar laikausi sau svarbių vertybių, puoselėju patriotiškumą. Taigi, prisijungti prie Šaulių sąjungos man atrodė labai natūralus veiksmas, įgalinantis vykdyti veiklas, kurios atitinka mano pasaulėžiūrą.
Būdama šaule daug laiko praleidžiate miškuose. Ar visada traukė miškai ir gamta?
Tikrai visada. Gyvenau mieste, lyg ir turėjau būti asfalto vaikas, bet buvo visiškai priešingai. Didžiąją dalį vaikystės praleidau miške, anksčiau visi kieme iki išnaktų lakstydavome. Kaip minėjau, su medžiais mane sieja ne tik veikla miškuose. Nuo jaunystės labai mėgstu pinti. Pinu įvairius dirbinius, baldus, krepšius, dažnai dalyvaudavau mugėse, visa mano šeima buvo įsiliejusi į šią veiklą. Beje, taip pat esu surengusi ir savo pintų drabužių parodą.
Taigi, medis – mano kasdienybė, nesvarbu, ar esu miške, ar darbe čia, Kauno technologijų mokymų centre, kur mokau pinti įvairius dirbinius ne tik iš medžio, bet taip pat ir tinklus, reikalingus kariams miškuose.
Kaip atrodo jūsų dienos Šaulių sąjungoje?
Kiekviena diena vis skirtinga. Kadangi nėra vieno bendro atsakymo į klausimą, ką veikia šauliai, tad ir man sunku atsakyti. Žinoma, mūsų veikla – sukarinta, todėl didelė šios patirties dalis yra darbas miškuose, pratybos, edukacijos, žygiai, pagalba kariuomenei ir visuomenei krizinėse situacijose.
Kadangi tuo metu, kai prisijungiau prie Šaulių sąjungos, buvau pedagogė ir organizacijoje buvo didelis pedagogų trūkumas, Kauno Viktoro Kuprevičiaus progimnazijoje pradėjau vesti jaunųjų šaulių būrelį. Šiemet gavau 3-iojo laipsnio Šaulių sąjungos apdovanojimą, turiu aukščiausios pakopos vadovo pažymėjimą, taip pat esu išrinkta jaunųjų šaulių kuopos vade.
Esu dalyvavusi ir kitose sąjungos veiklose: budėjimuose pasienyje, ligoninėse su COVID sergančiais ligoniais, savanoriavau ištikus pabėgėlių krizei, dirbau ir su Ukrainos karo pabėgėliais.
Kokios patirtys labiausiai įsiminė iš šaulių veiklos?
Viena įsimintiniausių – darbas miškuose pabėgėlių krizės metu, taip pat ir sutinkant Ukrainos karo pabėgėlius. Sunku buvo matyti juos atvykstančius į nepažįstamą valstybę, naktį, dažnai palikusius savo šeimas toli namuose, nežinančius, ar jie sveiki ir ar dar teks juos pamatyti. Dažniausiai jų kelionės būdavo neplanuotos ir varginančios, tekdavo miegoti stovint, traukiniais važiuoti savaitę ar kelias vien tam, kad atsidurtų čia, Lietuvoje, ir pasislėptų nuo negandų tėvynėje.
Miškus mes pažįstame, esame apsirūpinę tinkamomis priemonėmis, prie sunkumų ir fizinio krūvio tikrai esame pripratę. Tačiau šios istorijos ir susitikimai su nukentėjusiais žmonėmis tikrai stipriai paveikia.
Apskritai mūsų veiklos labai skirtingos, turime būti pasiruošę visokeriopai padėti, greitai reaguoti į naujas situacijas ir prisitaikyti.
Didelę dalį laiko praleidžiate pratybose ir žygiuose, vadovaudama kuopai ar vesdama edukacijas. Kokių įgūdžių mokote miškuose?
Gyvename išsivysčiusiame pasaulyje, kur nebereikia rūpintis išgyvenimu – kasdienybėje esame aprūpinti šiluma, lengvai pasiekiamu maistu, kitais patogumais. Būnant miške, be šiuolaikinės infrastruktūros, turime išmokti išgyventi iš to, ką patys susikuriame.
Taigi, mokomės užkurti ugnį, kad turėtume šilumos šaltinį ir būdą pasigaminti maisto, mokomės tinkamai įsikurti miške, kad nesušaltume, bei kitų būtinų išgyvenimo įgūdžių.
Kitos svarbios veiklos – gebėjimas keliauti mišku, pavyzdžiui, panaudojant virves, karabinus persikelti per užšalusį upelį, pažinti augalus, kurie gali padėti, o kurių geriau vengti. Visos šios veiklos padeda paruošti žmones nenumatytiems atvejams, įsitikinti, kad jie turės pagrindinius įgūdžius, leidžiančius įveikti krizines situacijas ar prireikus prisidėti prie šalies gynimo.
Jūsų vedamos veiklos daugiau praktinės nei teorinės. Kodėl koncentruojatės būtent į tai?
Visi mes dalykus išmokstame iš patirties. Būna, mergina išvažiuoja į pirmąjį žygį ir po nakties atsikėlusi sako: „Žinokit, miegojau skruzdėlyne.“ Žinoma, nemalonu, bet ganėtinai sveika. Tačiau kitame žygyje jau matau, kad prieš rinkdamasi vietą palapinei mokinė gerai apsižiūri, įsitikina, kad nėra skruzdėlių. Ir nesvarbu, kiek kartų teoriškai būčiau pasakojusi, kad prieš renkantis vietą miegui reikia apsižiūrėti, įsitikinti, kad vieta tinkama, tai niekada neveiktų taip gerai, kaip patyrus pačiam ir išmokus iš savo klaidų.
Niekada nežinome, kada gali ateiti ta labai nelaukiama valanda X. Ir jei tie jaunuoliai bus neprisilietę prie miško, nežinos, kaip ugnį užkurti be degtuko, net ir lyjant, tada visa karta bus nepasiruošus ginti tėvynės.
Ar jaučiate, kad dabartinė jaunoji karta yra atitolusi nuo gamtos?
Tikrai jaučiu didelį skirtumą tarp dabartinio jaunimo ir ankstesnių kartų. Aplink tiek grožio, mūsų gamta tikrai gali nustebinti, tačiau atrodo, kad dauguma renkasi jo nematyti. Dabar vaikai, atėję į šaulių būrelį, retai kada yra susipažinę su mišku. Kai vedame gyvenimo įgūdžių edukacijas, moksleiviai dažnai nemoka susigaudyti miške, nežino, kur šiaurė, kartais neatskiria, kaip atrodo ąžuolas, klevas ar net beržas. Tokiais atvejais džiaugiuosi, kad bent eglę atskiria nuo lapuočių.
Ar prasidėjus karui Ukrainoje pasikeitė jūsų mokymų pobūdis?
Mūsų veiklos pobūdis visais laikais išlieka toks pats. Mokome būtinų išgyvenimo įgūdžių, pirmosios pagalbos, kurie naudingi visada. Tačiau aš pati per šiuos metus įgavau daug patirties. Mokiausi iš karių, dirbau pasienyje, savanoriavau ligoninėje. Dabar mano edukacinė veikla turtingesnė, galiu daugiau papasakoti iš savos patirties.
Vaikams niekada neakcentuojam karo, nereikia jaunų žmonių per daug traumuoti, bet jie vis tiek turi žinoti, kad tai vyksta, turi mokėti pasirūpinti savo šeima, net jei dar yra gana jauni.
Jauniems žmonėms svarbu drausmė. Tėveliai kartais atveda savo vaikus ir sako: išauklėkit. Mes neauklėjam, mes juos ugdome. Stengiamės, kad tie žmonės užaugtų atsakingais piliečiais. O auklėti tėvai turi namuose.
Nuo ko patartumėte pradėti žmogui, norinčiam pažinti miškus ir įgyti reikalingų įgūdžių?
Norėčiau, kad daugiau žmonių eidami apsidairytų, pakeltų akis į viršų. Atrodo, kad dauguma labiau susidomėję žeme po kojomis ar telefonais. Mus supa tiek daug grožio, tiek daug galimybių mokytis. Kaip ir minėjau, geriausiai išmokstame iš patirties. Taigi, siūlyčiau tiesiog eiti, žiūrėti ir bandyti. Visada rekomenduoju mokytis praktinių įgūdžių ir patirti kuo daugiau pačiam.
