Šiemet minime 155-ąsias Juozo Tumo gimimo metines. Juozo Tumo-Vaižganto buto-muziejaus (Maironio lietuvių literatūros muziejaus padalinys) Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus vyr. muziejininkė Gabija Stanionytė rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja apie šią asmenybę plačiau.
Ko gero, charizmatiškasis dvasininkas, menininkas, dėstytojas Juozas Tumas šiandien mums labiausiai žinomas kaip Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, trylika metų pragyvenęs Kaune. Nuoširdūs ir įdomūs pamokslai, kruopščiai parengtos literatūros paskaitos Humanitarinių mokslų fakultete ir daug kitų prisiminimų, aprašytų raštų tomuose, garsina Vaižganto atminimą. Tačiau šis dvasininkas buvo garsus ne tik Lietuvoje, bet žinomas ir už jos ribų.
1894 m. jaunasis Juozas Tumas po mokslų Žemaičių kunigų seminarijoje buvo paskirtas dirbti vikaru Mintaujoje, Latvijoje. Būdamas Lietuvos patriotu, Vaižgantas pyko dėl tokio sprendimo, jautėsi nevertinamas, ištremiamas į tolimą, svetimą kraštą. Mintauja buvo viso rytų Kuršo regiono centras, tuo metu pavergtas vokiečių. Laikui bėgant vis daugiau lietuvių ėmė vykti į Mintaują mokytis, sakoma, kad ten mokslas buvo lengvesnis nei Lietuvoje. Šio miesto gimnazijoje lietuviai sudarė net 51 proc. moksleivių. Visgi, Juozui Tumui svetimtaučių dvasininkų apsuptyje nebuvo lengva. Pamokslus jam buvo liepta skaityti lenkiškai bei lietuviškai, taip pat mokytis ir latvių kalbos.
Šiuo metu muziejaus fonduose tebėra saugomi Vaižganto Mintaujos pamokslų rankraščiai, daugiausia jų parašyta lenkiškai. „Raštuose“ Vaižgantas apie pamokslus lenkų kalba minėjo: „Aš, dar neprityręs kalbėtojas, gaudavau visus pamokslus pasirašyti lenkiškai ir lietuviškai. Ypač lenkiškus, nes jų klausydavo daugiausia lenkiškai kalbantieji inteligentai. Aš jų prirašiau didelę daugybę, bet mačiau, jog tai tik vienai dienai, tam vienam kartui.“
Vaižgantas-Pasaka pasiliks gyvas lietuvių tautoj, kol bus gyva pati tauta.
Besimokantį užsienio kalbų, sunkiai dirbantį, Juozą Tumą kartą pastebėjo ir aplankė to meto Lietuvos inteligentija. Pasak Vaižganto, tai buvo eilinė, prasta diena svetur, kai pas jį į svečius užsuko Jonas Jablonskis, mokytojas Motiejus Lozoraitis ir Antanas Kriščiukaitis. Jie sakė išgirdę, kad atvyko naujas lietuvis kunigėlis, ir nusprendė susipažinti, pasiūlyti prisijungti prie lietuviškos jų bendruomenės. Nusivylęs pirmuoju dvasininko darbu, Juozas Tumas gavo progą dirbti lietuvių labui ir labai tuo džiaugėsi. Turėdamas laisvo laiko, aplankydavo Jablonskius, Lozoraičius, galiausiai ir pats tapo tos inteligentijos dalimi. Žinoma, įtempti santykiai su kolegomis, nesutarimai su kitais kunigais Vaižganto nedžiugino, tačiau esant toli nuo gimtinės buvo malonu atrasti bendraminčių. Prisijungęs prie kitų Latvijos lietuvių, Juozas Tumas pradėjo domėtis publicistine veikla, bendradarbiauti su „Varpo“ redakcija. Jis išvertė H. Sienkevičiaus pasaką „Būk palaiminta“, J. Jablonskis ją publikavo 1895 m. antrajame „Varpo“ numeryje. Tiesa, dėl tokios kultūrinės veiklos Vaižgantas ėmė dar labiau nepatikti vietiniams dvasininkams, tačiau jis vis vien niekada nenustojo skleisti šviesių patriotizmo idėjų.
Vaižganto darbą Mintaujoje yra aprašęs žymus to meto kunigas Julijonas Lindė-Dobilas. Jis taip pat buvo paskirtas kunigauti Latvijoje, toje pačioje parapijoje, tik keletu metu vėliau nei Juozas Tumas. Dobilo darbo metu lenkų įtaka dvasininkijai buvo itin ryški, tačiau, nepaisant to, kaip jis teigė, vietiniai gyventojai vis dar prisiminė lietuvį kunigą Tumą. Sakoma, kad buvo sunku rasti žmogų, kuriam Vaižgantas ir nuoširdūs jo darbai nebūtų patikę. Dobilas rašė: „Aš paminėjau vieną faktą, bet apie jį vaikščiojo visos legendos. Jau tada buvo Vaižgantas savo išsilavinimu pranašesnis už eilinius kunigus, tik ne tuo jis žavėjo žmones, o savo originalia, kilnia, atvira, skaisčia siela.“
Pats Vaižgantas labai gerai prisiminė vieną 1895 m. dieną, kai knygnešys jam atnešė St. Garnio poemą „Tarp skausmų į garbę“. Kūrinį jis iškart perskaitė, o įtūžį, kurį sužadino patriotiška poema, išreiškė nedideliame kūrinėlyje. Juozas Tumas gyrė poemos autorių Joną Mačiulį, teigė, kad tai maža nemažo kūrybinio talento skleidimosi pradžia. Įdomu tai, kad, perskaitęs poemą, Vaižgantas parašė ilgą laišką klebonui Kriškijonui, paskyrusiam jį kunigauti Latvijoje. Juozas Tumas teigė, kad rašytas laiškas turėjo būti drąsus ir įtikinantis, nes per savaitę jis buvo perkeltas iš Mintaujos, vėliau paskirtas dirbti Mosėdyje. Taigi, mūsų šalies tautinio atgimimo dainiaus poema buvo viena iš keleto priežasčių, kodėl jaunasis dvasininkas Tumas buvo perkeltas kunigauti į Lietuvą. Be jokios abejonės, neišklysti iš tautiškumo kelio, tvirtai laikytis dvasinių įsitikinimų lietuviškos spaudos draudimo, okupacijos laiku buvo sunku, bet Vaižgantas ne tik niekada jų neišsižadėjo, bet dar ir išdrįsdavo kovoti su neteisybe, ginti savo nuomonę.
Laikui bėgant Mintauja Vaižgantui tapo ypatinga, simboline vieta. Būtent ten Vaižgantas sugrįžo 1932 m. pavasarį kartu su Jonu Mačiuliu. Buvo rengiamas Maironio kūrybos vakaras, jame visi skaitė poeto eiles, o vakaro pabaigoje jį apdovanojo laurų vainiku. Vainiką šiuo metu galima pamatyti eksponuojamą Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tai buvo paskutinė tolima poeto kelionė būtent į tą kraštą, iš kurio grįžti į Lietuvą Vaižgantą padrąsino Maironio poema. Ši istorija tik įrodo, kad Vaižgantą ir Maironį nuo jaunystės iki senatvės siejo graži draugystė.
Taigi, prisimindami Juozą Tumą-Vaižgantą, turėtume nepamiršti, kad jo gyvenimo kelias buvo sunkus – kol buvo paskirtas Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, jis kunigavo net penkiolikoje skirtingų parapijų, – bet kad ir kaip toli buvo nuo Lietuvos, jos kultūros židinių, rašytojas niekada neišsižadėjo esminių savo vertybių. „Vaižgantas davė mums mūsų tautinio renesanso pasaką. Iš priešistorinių laikų iškilo pasakėlė ir kartu su žmonija ji mirs. Ir Vaižgantas-Pasaka pasiliks gyvas lietuvių tautoj, kol bus gyva pati tauta“, – teigė Julijonas Lindė-Dobilas. Deimančiukų ieškotojo Vaižganto atminimas išliks tol, kol patys jį prisiminsime, garsinsime, vertinsime.
