Iš užuolaidų pasiūtos kliošinės kelnės, pirmosios šalyje diskotekos, už sovietinę liniuotę ilgesnės šukuosenos – spalvingas ir įdomus buvo Kauno hipių gyvenimas, lyg buldozeriu pervažiuotas 1972-ųjų pavasarį. Susideginus Romui Kalantai kultūrinė temperatūra Kaune pasikeitė. Nutilo gitaros, žemėn krito garbanos. Bet kaip iš tiesų Kauno hipiai gyveno iki to, ir kodėl tie gyvenimai pasikeitė? Šiuos klausimus itin plačiai tyrinėja Vilniaus universiteto Kauno fakultete dirbanti mokslininkė Egidija Ramanauskaitė. Humanitarinių mokslų daktarės, antropologės monografiją „Kauno hipiai. Tapatybės paieškos 1966–1972“ neseniai išleido VU leidykla.
„Viršelis gražesnis už turinį“, – kuklinosi akademikė, sukvietusi knygos herojais tapusius hipių bendruomenės „Company“ narius, jų amžininkus ir visus, besidominčius Kauno istorija, į gegužės 14 d. restorane „Miesto sodas“ vykusį knygos pristatymą. Jame ne tik pristatyta knygos struktūra, moksliniai tyrimo metodai, bet ir skambėjo muzika bei liejosi susirinkusiųju atsiminimai. Vakare (gyvai ar internetu) sudalyvavo ne tik Arkadijus Vinokuras, Jurgis Penkinskas, Jonas Šneideraitis, Kristupas Petkūnas, Arūnas Kuras ir bigbyto grupės „Raganiai“ lyderis Natanas Gitkindas, bet ir netikėtai prisistatęs Romo Kalantos klasės draugas – jo, kaip ir paties už Lietuvos laisvę 1972 m. susideginusio vilijampoliečio, „Company“ nariai nepažinojo… Bet tai – jau kita istorija. Kol kas su autore aptariame net 20 metų rengtą jos leidinį.
Pokalbio ištraukos skalbėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ (įrašą rasite čia).
Pati knygą įsigijau dar vasarį Vilniaus knygų mugėje, kur surengtas ir pirmasis jos pristatymas. Matyt, jums buvo svarbu Kaune ją pristatyti ypatingoje vietoje, ypatingu metu?
Taip, žinoma. Knygų mugėje irgi buvo labai smagu, bet į tą renginį žmonės eina su konkrečiu tikslu. O šįkart norėjome surengti pristatymą Kauno visuomenei, ir labai norėjome ,kad ateitų knygos herojų amžininkai, draugai, tie, kurie dalyvavo tuose procesuose. Iš tikrųjų pavyko – jie atėjo, dalinasi mikrofonu, ir kiekvienas turi ką pasakyti.
Aišku, svarbi pati vieta. Čia pat susidegino Romas Kalanta. Tai buvo šių žmonių gyvenimo kontekstas, jų nešta idėja, kurią kiekvienas realizuoja savaip.
Egidija, kaip jūsų atmintyje įsirašiusi 1972-ųjų gegužės 14-oji?
Mokiausi 8-oje klasėje, tada dar gyvenom toliau nuo miesto centro, lankiau 25-ąją vidurinę (dab. Kovo 11-osios gimnazija, – red. past.). Konkrečiai tą dieną mūsų ši informacija nepasiekė. O po to jau į Laisvės alėją nieko neleido. Apie viską sužinojome per žmones, per tėvų draugus. Vienas choreografas, pamenu, parlėkė šaukdamas, visi marškiniai kruvini – bananų gavo. Kita moteris rodė dryžį per visą koją. Vyko tragiški dalykai. O 1973 metais, per Kalantos metines, mus garlaiviu išplukdė į pionierių stovyklą. Padarė tokią relax dieną.
Šiaip, nors tik kelerių metų skirtumas, bet su „Company“ mano keliai vis prasilenkdavo. Devintoje klasėje, pamenu, atėjo klasės draugas, toks Vaidevutis, ir sako: žinai, aš tau parodysiu dalyką, kuris tau labai patiks. Sako, „Romuvos“ kino teatre antradieniais dienos metu renkasi Kauno hipiai. Eilėraščius skaito. Jis mane už rankos ir mes vidury pamokų atėjom į tą „Romuvą“. Ir nieko neradom…
Knygoje rašote, kad dar 2002-aisiais, per 30-ąsias Kalantos susideginimo metines, prasidėjo pirmieji pokalbiai. Vadinasi, ištisus 20 metų rengėte šią monografiją. Kas pastūmėjo?
Sunku tiksliai ir beprisiminti. Aš, kaip antropologė, tyrinėju šiuolaikines jaunimo grupes. Visada buvo įdomu undergorundas, metalistai, pankai. Manau, alternatyvaus jaunimo temos turi prasmę. Taigi tiesiog nuėjau į jūsų minėtą renginį, jame pamačiau grupės „Raganiai“ narius. Buvau apie juos girdėjusi. Turėjau neblogą filmuojantį fotoaparatą. Priėjau ir pradėjau juos filmuoti. Jaučiu, kažkas per petį kepšt, kepšt. Kristupas [Petkūnas], kurio tada nepažinojau, rūsčiai sako man: nefilmuok, jis netikras, einam su mumis, jei tau įdomu. Nuėjau ir pradėjome kalbėtis. Pasirodo, Visvaldo Žalnieriaus dainą atliko kitas organizatorių pakviestas žmogus. „Company“ nariai buvo prieš, jie specialiai atvažiavo pasižiūrėti, kaip čia atrodys, ir sakė, ne.
Taip mes susipažinom, tada su visa kompanija nuvažiavom į klubą „Combo“, ten jie pradėjo dalintis prisiminimais. Visvaldas sudainavo savo dainą, ir aš supratau, kad čia yra tai, ką tikrai verta patyrinėti. O tada jau sniego kamuolio efektas. Kalbi su žmogumi, susitinki pirmadienį, trečiadienį, sekmadienį, po trijų mėnesių dar, sekmadienį ir taip toliau, kol išsigrynina esmė. Tada klausi: su kuo dar galėčiau pabendrauti? Taip sukosi, sukosi ratas ir susisuko iki dvylikos žmonių, kurių pasakojimai yra knygoje.
Dvylika žmonių! Kiek skiriasi jų pasakojamos tų pačių įvykių versijos?
Čia labai geras klausimas. Man bene pats sunkiausias darbas ir buvo pačiai suprasti, kaip konkretus įvykis iš tiesų atrodė. Iš kiekvieno girdėjau kitokią interpretaciją. Net kartu susėdę galvojome, kodėl taip yra. Pagalvojau – aha, Natanas labiausiai užsiėmė muzika. Kai visi 1970 m. važiavo į Taliną, į popsessioną, kuris neįvyko, jam svarbiausia buvo ten vykti dėl muzikos. Jis sakė, kad jokios politikos ten nebuvo. Na, ir tikrai. Ko daugiau jam, „Raganių“ lyderiui, ten reikėjo, jei ne muzikos? O Arkadijus, jis jau pažinojo žmonių iš Estijos, iš Talino. Jie buvo pas jį Kaune, net nakvojo jo namuose. Ir jie jau buvo kalbėję apie laisvę, apie tokius dalykus. Bet jis apie tai niekada nekalbėjo su Natanu. Nebuvo tam reikalo. Ir kai kauniečiai sužinojo, kad juos kviečia į Taliną, Arkadijus iš karto priėmė tai kaip politinį dalyką. „Mes ten bursim jaunimo kovos už laisvę sąjungą…“
Manau, taip yra todėl, kad kiekvienas turim savo pomėgių, savo užsiėmimų, ir aplinką suvokiame kiekvienas savaip. Iššūkis man visgi patiko – kaip įdomu tyrinėti nesuniveliuojant, neužbrėžiant – va, jie visi važiavo vedini vieno tikslo.
Dar vienas įdomus dalykas – po neįvykusio popsession grįždami traukiniu, jie jau matė tuos pačius dalykus, jautė saugumo spaudimą. Vaiko, neleidžia, draudžia… Net ir tie, kurie važiavo tik dėl muzikos, grįždami suvokė, kad yra, pavadinkime, opozicijoje. Kad jų bijo. Juk, grįžusius į Kauną, jaunuolius vieną po kito susirinko tas pats saugumas. Kai kas pirmą kartą, kai kas – jau nebe pirmą, patyrė, kas yra tardymas.
Ką jums atvėrė šios išpažintys?
Kiekvienas, rodosi, iš naujo tai išgyveno, detaliai pasakojo. Pavyzdžiui, Natanas prisiminė, kaip jį pasodino prie stalo, davė baltą lapą, ir liepė rašyti. Paliko vieną. Sako, ką man rašyti? Sako, tu pats žinai. Natanas ir galvoja – draugus irgi kvietė, irgi liepė rašyti. Kas rašys? Ne, mes vienas kito neišduosim.
Arkadijus pasidalino įvykiu, kaip jį įkišo į geležinę dėžę. Baisu. Uždarė ir dėžę spardė kareiviškais batais. Vienas žmogus jam tyliai pasakė – užsidenk veidą rankomis, nes bus blogai.
Štai tokios patirtys… Žinoma, buvo ir su tuo nesusidūrusių, tik vos pakalbintų, nesutikusių. Bet, ką noriu knygoje pasakyti – visuomenė nėra ir nebuvo vienoda. Negalime jos įsprausti į klišę, sakyti – a, jie visi buvo sovietiniai. Man atliekant tyrimą susidarė įspūdis, kad to sovietiškumo buvo labai mažai.
Aš ir norėjau klausti – o kokia būdavo visuomenės reakcija į spalvingus, laisvus jaunuolius? Galbūt praeiviams netgi patikdavo matyt, kad bent kažkam neliūdna gyventi? Kiek tuomet buvo tolerancijos – ar tikrai mažiau nei šiandien?
Pati asmeniškai pažinojau kultūros namuose Vandžiogaloje dirbusią moterį. Sako, ateina tas jaunimas, vaikinų plaukai tokie ilgi, tokie gražūs būtų… Nu, bet tos neplautos galvos, batai nevalyti! Sakau jiems, vaikinai, nu, jūs išsiplaukite savo plaukus, jūs pamatysite, kaip bus gražu. Sako, kitą dieną žiūriu, ateina visi, neįsivaizduojat, tokie gražūs, plaukai ilgi, banguoti, išplauti su geru šampūnu. Sako, tokie gražūs tie vaikai!
Žodžiu, žmonės matė, kad jie nėra chuliganavoti, atvirkščiai – mąstantys, protingi žmonės. Neigiamai žiūrėjo tie, kam priklausė juos auklėti.
Mokyklos taip pat buvo labai įvairios. Pati vyresnėse klasėse mokiausi tuometinėje 5-oje vidurinėje (dab. Vinco Kudirkos progimnazija, – red. past.). Ji buvo laikoma laisviausia mokykla Kaune. „Raganiai“ mėgdavo ten groti, juos į šokių vakarėlius kviesdavosi mokyklos direktorė. Ten, pasakojo, buvo galima šokti iki vėlumos, užsigesinti šviesas, salėje užsidegti žvakutes, leisti „The Beatles“, „The Rolling Stones“… „Galėjome groti laisvai“, – yra sakę „Raganiai“. Mokėtojai puikiai suprato, nevaržė tų vaikų, leido plaukus auginti. Kai ateidavo kokia nors patikra, paprašydavo susitvarkyti.
Esate jaunesnė už „Company“ narius, visgi augote sovietų okupacijos metais. Nepaisant tos patirties, ar buvo kas Kauno hipių išpažintyse jus nuoširdžiai nustebino, sukrėtė?
Mane labiausiai pritrenkė santykiai su saugumu. Sistemos galia, žmogaus trapumas – oho. Aš su visu tuo reikalų neturėjau, net neįsivaizdavau, kad yra valdžios organai, kurie taip elgiasi su jaunais žmonėmis. Arkadijaus istorija, kaip jis buvo kankinamas, tikrai sukrėtė. Mes, jaunesnė karta, buvome savo rate, rašėme eilėraščius, dalyvavome literatų būreliuose… Suvis įdomiausia, kad, pamenu, vyresnėse klasėse važiavome į kolūkį su mokykla ir dainavom ne kieno kito, o „Raganių“, Visvaldo Žalnieriaus, dainą „Kodėl miršta gėlės“, nors laikas jau buvo ne tas.
Dar palietė „Raganių“ įkūrėjo Natano Gitkindo pasakojimas apie grojimus „Pergalės“ fabriko darbininikų klube. Kaip atrodė jo publika sovietmečiu… Publika susirinkdavo jau girti, spręsdavo reikalus salėje. Natanas pasakojo, sako, kaip dabar matau – mergina nusiauna aukštakulnį batelį ir kulniuku deda partneriui į veidą. Jis paplūsta kraujais, grupė stebi visą šitą, nei nustot grot, nei grot toliau. Kai šokiai pasibaigdavo, jie kokią valandą tiesiog sėdėdavo savo kambarėlyje, kol viskas nurims, tada išsikviesdavo taksi ir tykiai, tykiai išeidavo. Tikrai ne hipiai buvo didžiausia sovietinės visuomenės problema.
Yra istorijų apie incidentus, kai į KPI rūmus, kur jie organizuodavo šokius, ateidavo gaujoms atstovaujantis jaunimas – irgi būdavo incidentų. Pavyzdžiui, yra suspardę žmogų, įėjusį be bilieto. Arba būdavo baisu patekti į tokį miesto pakraštį, kaip Vilijampolė – gyvas galėjai ir nepareiti, vien dėl to, kad esi ilgais plaukais.
Taigi tarp jaunimo buvo didžiulis antagonizmas. Buvo grynai sovietinių, patikėjusių sistema, gaudžiusių tuos pačius hipius, pridavinėjusių saugumui. Buvo pilkos masės, gyvenusios savo gyvenimą. Buvo agresyvių, žiaurių žmonių. Darbininkiškoji kultūra buvo tikrai agresyvi, mane tai nustebino.
Kaip manote, kokios įtakos jūsų knyga turės kolegoms, studentams? Juk rašėte ne į stalčių.
Pirmiausia tai yra medžiaga srudentams. Patiems nereikės 20 metų rinkti (juokiasi). Toks jau yra etnografinis metodas – krapštai, mezgi įvykių seką, ir tik po to interpretuoji. Atrodo, galėtu, tiek daug ir nepasakoti apie viską, neminėti detalių, bet jos ir parodo, kaip atskiri objektai susisieja, kaip randasi procesai, įtampos, įtakos, konfliktai. Taip pajauti visą kultūros dinamiką.
O ar apie dabartinį jaunimą bus ką parašyti, ką patyrinėti po 50 metų? Ar bus įdomi ši vasara mokslininkams?
Bus, bus, aš tuo neabejoju. Norėčiau, kad studentai jau dabar užsiimtų, nes jiems dėl savo amžiaus yra lengva į grupes įeiti. Aš iškart po studijų ėmiausi mokslinio darbo. Sukausi aplinkoje, kur buvo pankų ir kitų subkultūrų atstovų. Kai amžiaus skirtumas nedidelis, tave priima kaip draugą. Taip gali kartu daugiau laiko praleisti. Jei tai pavyksta, garantuotai atrasi labai įdomių dalykų. O ką tiksliai tyrinėji, atsiskleis per laiką. Visuomenė niekada nebuvo ir nebus vienoda, tiesiog mes daug ko nežinom.
Egidija, paskutinis klausimas. Kodėl knygoje „Kauno hipiai“ – tik vaikinai?
Taip, visi klausia – o kur panelės? Iš tiesų gaila. Knygos herojai kalbėjo, kad merginos buvo labai svarbu, jos dalyvavo visur, buvo aplink. Tiesiog, jeigu būdavo rimti dalykai, tokie, kaip kelionė į Taliną, santykiai su KGB, ten merginos nedalyvavo. Tai buvo toks, vadinkim, vyriškas reikalas, į kurį jie merginų nenorėjo velti. Galbūt tai buvo nesaugu, čia jau jie patys galėtų pasakyti. Galų gale, merginos, nors bandžiau kalbėti su viena, kita, nelabai to norėjo.
Tiesa, dabar jos jau atsirado ir visai norėtų pabendrauti (juokiasi). Taigi yra idėja kažką su tuo nuveikti – gal naują monografijos versiją, papildytą leidimą, atsisakant sauso mokslinio turinio. Minčių yra, istorija dar tikrai nesibaigė.
Knygą „Kauno hipiai. Tapatybės paieškos 1966–1972“ galite įsigyti čia.
