Žurnalų archyvas

Arkadijus Vinokuras. Vienas prieš vėją 

10 gegužės, 2024, Kotryna Lingienė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Naujienos

„O ką aš vienas padarysiu? Nieko“, – mąsto dalis tų, kurių įsitikinimai, vertybės, siekiai nesutampa su bendrąja nuomone. Sunku paskaičiuoti, kokia tai dalis, – būtent dėl to, kad sudėtingi dialogai su sąžine dažniausiai nepasiekia išorės. Ir tam visada turime pasiteisinimų. 

Sudėtinga garsiai kalbėti, tuo labiau – veikti, kai ant kortos karjera, šeimos gerovė, santykiai su bičiuliais. Tokį vidinį konfliktą, išsiliejusį išorėn nepaisant nieko, savo filme „Žalia siena“ meistriškai vaizduoja lenkų režisierė Agnieszka Holland. Nereikia nė kino – turime „Sienos grupę“,atlaikančią nemažą spaudimą dėl to, kad tiesiog nori padėti žmonėms išlikti žmonėmis.

Arkadijus Vinokuras taip pat nepaiso nieko. Jaunystėje basas šlifuodavęs Laisvės alėją, šluodavęs jos dulkes iš užuolaidų pasiūtomis kliošinėmis kelnėmis, paskutinis per prievartą apkirptas Kauno hipis nuo 2022 m. ankstyvo pavasario kiekvieną pirmadienį stovi sostinės Katedros aikštėje. Stovi prieš karą Ukrainoje, dabar – ir už Izraelį. Pačiam ten neteko ilgai pagyventi, bet spėjo atitarnauti kariuomenėje. 

Kipro Štreimikio nuotr.

Arkadijaus tėvas Izraelyje irgi gyveno – tiesa, vos keletą mėnesių, paskui mirė. Jį, suvargusį nuo alkoholio, iš Kauno išsiuntė šeima. Visa Vinokuro vyresniojo šeima žuvo Holokausto metu – jis pats iš Kauno geto atsidūrė Dachau, galiausiai grįžo į gimtąjį miestą, čia sukūrė šeimą, bet patirta trauma niekuomet nebeapleido užnuodytos sielos ir kūno. Mokslininkai garsiai kalba apie tai, kad negydoma trauma perduodama iš kartos į kartą. Stebint Arkadijų, girdint jo balsą, matant žvilgsnį rodosi, kad jis rado vaistą. Galbūt tai meno galia? Judesys, laisvė, saviraiška, kurios apriboti nesugebėjo niekas. 

„Tėvas dirbo arklininku, mes gyvenome pirmame aukšte Nemuno gatvėje, penkių asmenų šeima viename kambarėlyje. Arklys įkišdavo galvą pro langą mums valgant – ieškodavo skanėstų“, – šypsosi vaikystės prisiminimuose trumpam paskendęs mano pašnekovas. Šios vaiskios detalės iš 6 dešimtmečio Kauno primena Marko Zingerio romaną „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“. Ir iš tiesų, jiedu buvo draugai. 

Protestas – natūrali būsena 

Susitikome Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Grįžęs po Švedijoje (iš ten buvo kilusi pirmoji Arkadijaus žmona) praleistų kelių dešimtmečių, spėjęs padirbėti vėl nepriklausomos Lietuvos karo atašė, tapti vienu iš mūsų kariuomenės kūrėjų, jis tuometiniu pilku, industrializuotu Kaunu nesusižavėjo ir pasirinko įsikurti sostinėje. „O kaip aš galėjau negrįžti? Juk tiek metų to laukiau“, – mano klausimu, kodėl neliko Švedijoje, stebisi, kaip pats save įvardija, žydų kilmės lietuvis. 

Kipro Štreimikio nuotr.

Kai balandžio 15-ąją prisijungiau prie 93-iojo Pirmadienio mitingo, Arkadijus, žinoma, nebuvo vienas: keliasdešimt ukrainiečių, saujelė žydų, gal koks vienas kitas baltarusis, dar keli Lietuvos politikai nepabūgo gūsingo aikštę košiančio vėjo. Visgi šio žmogaus pozicija – nesutikti su neteisybe – visų pirma yra asmeninis, todėl gana vienišas, apsisprendimas, tad toks ir straipsnio pavadinimas. Be to, visiškai vienas jis buvo 1988-aisiais Švedijos karališkojoje operoje, kai suvaidinęs Verdi „Rigolete“ ir grįžęs į sceną nusilenkti išsitraukė plakatą, kuriame buvo nutapęs iš grandinių sudėtas raides U, S, S ir R. 

Žinutė buvo skirta tuometiniam SSRS Ministrų Tarybos pirmininkui Nikolajui Ryžkovui su svita. Buvęs (o gal amžinas) Kauno hipių bendruomenės „Company“ narys režisieriui dar prieš spektaklį sakė, kad nenori ir negali vaidinti tokiam asmeniui, kai jo draugai kalinami ar laikomi psichiatrinėse ligoninėse, bet visgi buvo priverstas išeiti į sceną. Jie protestuoti negalėjo, tad savo stovėsena Arkadijus įkūnijo dešimčių, o gal ir šimtų žmonių balsus. Tiesa, jam tai kainavo darbą – bet stiprios švedų profsąjungos vėliau pagelbėjo kovojant dėl kompensacijos. 

Dar iki šio įvykio, prasidėjus perestroikai, Arkadijus jau buvo tapęs ir Švedijos spaudos bendruomenės nariu – su juo, žinomu, daug po Švediją keliavusiu ir visuomet apie situaciją Lietuvoje garsiai pasakojusiu aktoriumi, tiesiog susisiekė vienas dienraštis. Tuomet – televizija, radijas. 

Straipsnio herojus 1970 m.

Dabar galime grįžti į 7 dešimtmečio Nemuno gatvę, kurioje, kaip ir kitur Kaune, slapčia skambėdavo „Radio Luxembourg“ ir „Amerikos balsas“. „Aš dar vaikas žinojau, kad mes esame okupuoti“, – pasakoja Arkadijus, ir netrukus jo akys sublizga prisiminus jausmą, apėmusį pirmąkart išgirdus „Deep Purple“ ir „Led Zeppelin“. Bendri interesai jį ir kitus būsimus „Company“ narius suvedė į Miesto sodą, kur jaunimą pastebėjo į Kauną atsikraustęs Modris Tenisonas. Pakviestas į peržiūrą Arkadijus tapo mimu. Vėliau – aktoriumi ir cirko artistu. Taip pat, kaip jau minėjau, žurnalistu ir net taksi vairuotoju. Taip vadinasi jo autobiografija – „Taksi Kristaus išpažintis“. Šį amatą aktorius išbandė 2019 metais, grįžęs iš Ukrainos, kur su karo paliestais vaikais dirbo kaip teatro pedagogas. Būdų reikšti poziciją ir išlikti savimi yra daug. 

Atplėštas nuo bendruomenės 

Viena priežasčių, paskatinusių surinkti Arkadijaus telefono numerį, – gegužę minimos 52-osios Romo Kalantos susideginimo metinės. Neseniai į rankas papuolė nauja VU mokslininkės Egidijos Ramanauskaitės knyga „Kauno hipiai. Tapatybės paieškos 1966–1972“, kurioje remiantis to meto įvykiais ir jų dalyvių liudijimais aprašoma Kauno temperatūra iki lemtingos 1972-ųjų gegužės 14-osios ir po to. Arkadijus – vienas pasakotojų. Ir knygos autorei, ir man jis pabrėžė 1970-uosius, kai kompanija iškeliavo pas bendraminčius į Taliną. Šia kelione ir apskritai jaunuolių asmenybėmis, ryšiais, idėjomis itin domėjosi KGB. 

Nors esu nemažai girdėjusi to laiko liudijimų, bet tai, ką ramiai gerdamas kavą su pienu papasakojo mano pašnekovas, šokiravo. Per keletą metų jis okupantų kabinetuose viešėjo, kameroje sėdėjo, kankinimus ir psichiatrų eksperimentus kentė ne kartą. Galiausiai jam buvo pasiūlyta dingti iš akių – į Izraelį (iš ten netrukus persikraustė Švedijon). Panašiu metu iš Lietuvos išvyko ir Tomas Venclova, Aleksandras Štromas… Iki šiol kelia klausimų, kaip iš aklinai uždarytos Lietuvos buvo galima tiesiog emigruoti į laisvą šalį. Galbūt okupantams susišvietė, kad patogiai įsikūrę Vakaruose tokie aktyvistai kenks mažiau. 

„Aš ir Jurkas Laisvės alėjoje, 1971“.

Taigi ką Arkadijus veikė, kai susidegino Kalanta? „Nei aš, nei kiti Romo nepažinojome – nežinau, iš kur jis atsirado Miesto sode“, – tikina kaunietis. Tiesa, jis ir kiti kompanijos nariai tikrai žinojo apie prieš keletą metų Prahoje susideginusį Janą Palachą. Emocija, vilnijusi per Europą, nepaisė uždangų ir sienų, o signalui nenusilpti, be abejo, padėjo ir vienijusios muzikos bei meno jėgos.

Arkadijus įvykio vietoje atsidūrė, kai kūnas jau buvo išgabenamas, – kiek vėliau nei Tenisonas, kuris ant fakelu virtusio jaunuolio dar užmetė švarką. Arkadijų netruko sučiupti pareigūnai – pasirodo, iš namų buvo pabėgusios dvi nepilnametės. Draugysčių su jaunesnėmis merginomis kompanija vengė – iš dalies ir dėl to, kad neprisikabintų pareigūnai. Visgi šįkart atsakomybė buvo permesta būtent mano pašnekovui. Teko skristi į Taliną, kur, buvo kalbama, paauglės ir nukeliavo. Taline jas iš tiesų pavyko rasti, tik kartu grįžti namo hipiui niekas neleido. Liepė laukti, kol atsiųs pinigų lėktuvo bilietui. Jau oro uoste jį sustabdė KGB žmonės. „Ką, į sukilimą skubi?“ – „Kokį sukilimą? Nieko nežinau…“ Dabar gal keista – tai, kas dėjosi 1972-ųjų pavasarį Kaune, šiandien tikrai transliuotų per feisbuką ir tiktoką. Tuomet Arkadijus iš tiesų nieko nežinojo ir pagrindiniuose protestuose, žinoma, nesudalyvavo. 

„Chebra prie bažnyčios“

Toliau – jau istorija. Modrio Tenisono pantomimos teatras uždarytas. Muzikos grupių veikla ir saviraiškos laisvė apribota. Nuotaikos liūdnos, bet veikti reikia ir norisi. Juk pati jaunystė. Po metų, per pirmąsias Kalantos mirties metines, Arkadijus atsidūrė karo ligoninėje Šančiuose – žinoma, psichiatrijos skyriuje. Dar kiek vėliau, jau būdamas 22 metų, įstojo į Juozo Gruodžio konservatoriją. Kito pasirinkimo paprasčiausiai neturėjo. Visgi pagrindinis užsiėmimas buvo ne mokslai, o pagalba siekusiems išvengti tarnybos sovietinėje armijoje. Jaunuolių metodai buvo įspūdingi: vieno Ukrainos šulo sūnui įtaisė guzą kaktoje, prigirdė vaistų, kad putos iš burnos bėgtų, numetė sostinės Vokiečių gatvėje, iškvietė greitąją… Už tokius žygdarbius grėsė ilgi metai kalėjimo. Bet viskas baigėsi Izraeliu, o tuomet Švedija.

Pirmadieniniai susitikimai, į kuriuos kviečia Arkadijus, iš tiesų ir prasidėjo Stokholme. Tai buvo 1990 metais, tada, kai Lietuva iš vidaus griovė Sovietų Sąjungą. Juose dalyvaudavo ir kitų Baltijos šalių atstovai, o vakarus Arkadijus baigdavo eilėmis. Tuomet susitikimų buvo 79. Dabar skaičius liūdnesnis. Bet stovėti reikia – juk tie, už kuriuos stovi jis, patys to padaryti negali. 

Stokholmas

vinokuras.lt