Būtų sunku kalbėti apie XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą neužsimenant apie tautai nusipelniusio kunigo ir rašytojo Mykolo Vaitkaus (1883–1973) kūrybą ir veiklą. 2023–ieji metai – tai puiki proga prisiminti šį kultūros atstovą, kadangi minime 140 metų, prabėgusių nuo rašytojo gimimo, ir lygiai pusę amžiaus po jo mirties. Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ tai padaryti kviečia Maironio lietuvių literatūros muziejaus ekskursijų vadovas Tadas Jakubauskas.
Vaitkus buvo aktyviai įsitraukęs į lietuvišką spaudą, pedagoginę veiklą, kūrė amžininkų įvertintas dramas ir lyriką, ilgėdamasis tėvynės paskutiniais savo gyvenimo dešimtmečiais, praleistais JAV, užrašė ir paliko įžvalgius, neretai šmaikščius memuarus apie žymiausias tarpukario Lietuvos asmenybes. Viena šių asmenybių – poetas, lietuvių literatūros klasikas Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932), Vaitkų laikęs vienu artimiausių draugu. Dvasininko ir poeto pašaukimus derinusių bičiulių gyvenimus siejo ne viena įtraukianti istorija. Prisimindamas Lietuvai nusipelniusį poetą, Vaitkus kėlė sau tikslą, jį pavaizduoti ne kaip idealizuotą tautinio atgimimo epochos didvyrį, o kaip paprastą, artimą žmogų, „panašų į mus“.
Pirmasis susitikimas Peterburgo dvasinėje akademijoje
Žemaitijoje, Gargždų miestelyje, gimęs ir augęs Vaitkus su Maironio kūryba susipažino dar besimokant Liepojos gimnazijoje (tarp 1899 ir 1903 m.), perskaičius Maironio poemą „Tarp skausmų į garbę“, tačiau gyvai su poetu susitiko tik 1906 m., kai baigė Kauno kunigų seminariją ir atvyko tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. Šiuo laikotarpiu Maironis dirbo Peterburgo dvasinės akademijos dėstytoju ir inspektoriumi – pagal pareigas jis buvo antras žmogus po rektoriaus. Kartu su kitu bendramoksliu, lietuviu, inspektoriui prisistatyti atvykęs Vaitkus (jam tuo metu buvo 23–eji), sutikęs žinomą poetą, tikėjosi išgirsti kokį nors gražų žodį ar išmintingą posakį. Tačiau iš monotoniškomis, administracinėmis pareigomis apkrauto Maironio tesulaukė kuklaus sąmojo: „ar nesate miegaliai?“ Mat, daugelis akademijos klierikų turėjo įprotį snausti per paskaitas.
Savo memuaruose Vaitkus atvirauja, kad, nors Maironis buvo geriausias moralinės teologijos specialistas Rusijos imperijoje (tai pripažino net tuo metu priešiškai nusiteikę lenkai), iškalba bičiulis nepasižymėjo. Jo paskaitos būdavo gana nuobodžios, slinkdavo lėtai, todėl Vaitkus demonstratyviai užmigdavo jų metu. Maironis, esą, to dažniausiai nesureikšmindavo. Nors rūstoka veido išraiška kūrė itin griežto dėstytojo įspūdį, klierikams jis daug ką atleisdavo, kartais net nepadarytus namų darbus. Tačiau poeto kantrybė turėjo ribas. Vaitkus prisiminė, kaip sutikdamas Naujuosius Metus, 1908–ųjų išvakarėse, su grupele kitų klierikų nusprendė paragauti vyno, tačiau, išgirdęs koridoriumi artėjančius žingsnius, spruko iš kambario pakeliui, kaip pats teigė, pataikydamas „kažkam į paširdžius savo durna galva“. Tas žmogus, žinoma, buvo Maironis. Vaitkus spėjo pasišalinti iš vakaronės laiku, tačiau kiti dalyvavę klierikai buvo sudrausminti. Maironiui visiškai netrukdė noras „pasižmonėti“, tačiau jį piktino jaunuolių piktnaudžiavimas patarnautojų kantrybe, kurie negalėdavo eiti miegoti, nes po šventinio vakaro viską tekdavo jiems tvarkyti. Tą sykį iš klierikų akademijos inspektorius griežtai pareikalavo supratingumo.
Draugystės pradžia tarpukario Palangoje
Nors Maironis ir Vaitkus buvo pažįstami nuo studijų Peterburgo dvasinėje akademijoje laikų, artimais draugais jie tapo tik po atostogų Palangoje 1924–ųjų vasarą, lankantis svetingojo klebono Juozapo Šniukštos pensione. Pasak Vaitkaus, poetas buvo gana uždaras žmogus, ypač prie svetimų, tačiau jaunesniam, taktiškam kunigui, puikiai mokėjusiam bendrauti, pavyko pralaužti ledus.
Pastebėjęs „Pavasario balsus“, gulinčius ant stalo Maironiui skirtame kambaryje, pasisiūlė iš jų paskaityti eilių. Maironiui taip patiko Vaitkaus skaitymas, kad jis prašė skaityti vis daugiau ir galiausiai padėkojo už praleistą valandėlę. Vis dėlto, tos pačios dienos vakaras baigėsi nejaukiai – vienam Juozapo Šniukštos svečių prasitarus, kad Vaitkus moka skaityti žmonių likimus iš delno. Netrukus rankas kunigui pradėjo atkišinėti susirinkusios moterys. Ilgainiui net pats Maironis neatsispyrė smalsumui ir paprašė Vaitkaus pažvelgti į jo ranką – poetui rūpėjo žinoti, ar jis pasirinko teisingą gyvenimo kelią. Patyrinėjęs delną, Vaitkus šiek tiek sunerimo, bijodamas, kad išvados Maironiui nepatiks, bet nusprendęs, kad „burtininkui daug kas atleidžiama“, pasakė, ką mano: Maironis stiprus, Lietuvai reikšmingas poetas, tačiau, sprendžiant iš ryškios proto linijos, jo pirminė paskirtis buvo tapti mokslininku. Tai, esą, galėjo atnešti pasaulinį pripažinimą. Poetas į šias įžvalgas sureagavo griežtai viską neigdamas, net pats Vaitkus pasijuto nejaukiai.
Kitą dieną paklaustas kaip miegojo, Maironis pripažino, kad ilsėjosi prastai, nes naktį jį užklupo abejonės dėl pasirinkto gyvenimo kelio, ypač prisiminus, kad dėl gerų matematikos rezultatų mokytojai jaunystėje jį drąsino rinktis mokslininko karjerą. Vis dėlto, supratęs, kad kažką keisti jau vėloka, poetas susitaikė su praeities sprendimais.
Pobūviai Maironio namuose
Sugrįžus į Kauną, reguliarus Maironio ir Vaitkaus bendravimas tęsėsi aštuonerius metus, iki pat poeto mirties 1932 m. Vaitkus tapo vienu artimiausių Maironio bičiulių, sklaidžiusių poeto senatvėje nusistovėjusią rimtį. Pasak amžininkų, gyvenimo pabaigoje Maironis jautėsi vienišas, neįvertintas, nesuprastas jaunosios kartos rašytojų, išgyveno dėl šmeižto, paskleisto lenkiškos nuostatos dvasininkijos ir ilgainiui lėmusio prarastas galimybes pasiekti vyskupo titulą. Nusivylimas atsispindėjo ir tautos dainiaus kūryboje – Maironio eilės nebeturėjo tos pačios kibirkšties kaip jaunystėje ir, tarsi pats tai suprasdamas, poetas gyvenimo pabaigoje ėmė bandyti jėgas dramaturgijos srityje.
už įprotį rengti „arbatėles“ su damomis nuo vyskupo pylos yra gavęs ne tik Maironis, bet ir pats Vaitkus.
Vildamasis išsklaidyti niūrią poeto nuotaiką, įkvėpti jį grįžti prie lyrikos, Vaitkus pradėjo organizuoti menininkų pobūvius Maironio namuose. Į prabangų rektoriaus butą rinkosi dramaturgai, teatro aktoriai, muzikantai, operos dainininkai ir dainininkės. Vaitkus žinojo, kad įprastai uždaras, rūsčios mimikos prelatas atlyždavo kompanijoje, kurioje būdavo moterų, pasidarydavo šiltesnis ir dažniau juokaudavo, todėl į draugiją pasikviesdavo ir pažįstamų damų. Kaip kunigas, Maironis buvo santūrus žmogus, tačiau ilgai su juo bendraujant, Vaitkus poeto sieloje įžvelgė meilės ilgesį. Apie moteris jis visada kalbėjo tik gražiai, jas idealizavo, įkvėptas Dantės „Dieviškosios komedijos“ kartą net yra pasakęs, kad kiekvienas menininkas privalo turėti savo „Beatričę“ – jį įkvepiančią mūzą, – kadangi be jos kūryba nebus gyva. Vaitkaus paklaustas, ar jo gyvenime kada nors buvo tokia figūra, Maironis atsakė teigiamai, tačiau niekada neatskleidė, nei kas ji tokia, nei kur ji yra.
Vėliau už įprotį rengti „arbatėles“ su damomis, nuo vyskupo pylos yra gavęs ne tik Maironis, bet ir pats Vaitkus. Dėl šios priežasties, Vaitkaus organizuojamų pobūvių Maironio namuose neretai vengdavo tokie kunigai kaip rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas arba literatūros kritikas Adomas Jakštas (tikroji pavardė Aleksandras Dambrauskas). Pastarojo Maironis pats prašydavo nekviesti, teigdamas, kad savo griežta, konservatyvia nuostata jis gadins pobūvių nuotaiką.
Paskutiniai poeto gyvenimo metai
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Maironis ir Vaitkus palaikė glaudžius asmeninius ryšius su Kauno kunigija, dvasininkai rinkdavosi praleisti laiką savaitiniuose pobūviuose, tačiau tarpukariu kunigų ratas taip išsiplėtė ir pasidarė toks įvairus, kad du bičiuliai retai rasdavo bendrą kalbą su savo luomo atstovais. Dėl šios priežasties jie dažniausiai rinkosi bendrauti su pasauliečių-inteligentų šeimomis. Viena jų buvo anatomijos profesoriaus Jurgio Žilinskio šeima. Kartą Maironis ir Mykolas Vaitkus net išgelbėjo profesoriaus gyvybę. Apsilankę jo namuose, kunigai rado sunerimusią šeimininko žmoną Ksaverą, teigiančią, kad jos vyras greičiausiai kenčia nuo aklosios žarnos uždegimo ir atsisako kreiptis į gydytojus. Užsispyręs profesorius viską neigė ir neklausė net dviejų kunigų įkalbinėjimų, tačiau jiems iškvietus chirurgą Vladą Kuzmą bei šiam paliepus tučtuojau vykti į ligoninę operacijai, išsisukinėti neliko kaip. Daktaras Kuzma vėliau atskleidė, kad daugiau padelsus Jurgį Žilinskį būtų ištikęs galas.
Pats Maironis gyvenimo pabaigoje gydėsi pas šį įgudusį mediką, tačiau atėjus laikui net jam nepavyko sustabdyti lemties. Maironio gyvenimas baigėsi 1932 m. birželio 28 d. Pasak Vaitkaus, laidotuvėse buvo pilna žmonių, daug kas nesulaikė ašarų, tarp jų – ir neatskiriamas Maironio draugas, savo pastangomis praskaidrinęs paskutiniuosius poeto gyvenimo metus.
Po Maironio mirties Mykolas Vaitkus palaikė glaudžius ryšius su poeto giminaičiais. Jis ypač gražiai bendravo su Maironio sūnėnu, Žvalgybos skyriaus vadovu Mikalojumi Lipčiumi bei jo žmona, operos soliste Marija Lipčiene. Vaitkus ryžtingam, drąsiam ir oriam pareigūnui net buvo sugalvojęs pravardę – Mandagusis Nikas. Kunigas prisimena, kaip Lipčius žygiuodavo per Kauną prie šlaunies prisisegęs revolverį ir visada ryždavosi po sutemų palydėti Vaitkų iki namų. Maironiui, esant gyvam, Vaitkus kartu su Lipčiais mėgdavo linksmai pakamantinėti poetą apie tai, ar jis laiko save žemaičiu. Maironis arba išsisukinėdavo nuo klausimo, arba atsakydavo neigiamai, o tai stebino net poeto seserį Marcelę! Tautos atgimimo dainius save visų pirma laikė lietuviu pačia bendriausia prasme, o etnografinę kilmę laikė ne tokiu reikšmingu dalyku. Vaitkaus paklaustas ar jis žemaitis, poetas dažniausiai atsakydavo tipiniu sąmoju: „saugojo mane Dievas nuo tokios nelaimės!“
Maironio memorialinio buto sienas vis dar puošia fotografijos, įamžinančios akimirkas iš Maironio, Mykolo Vaitkaus ir Lipčių šeimos gyvenimo. JAV paskutiniuosius metus praleidęs Vaitkus, prisimindamas Kauno širdyje stovinčius rūmus, kadaise priklausiusius tautos dainiui, liūdėjo, kad jie atsidūrė sovietų valdžios rankose, bet niekada neprarado vilties, jog vieną dieną poeto namų duris vėl pravers laisvoje tėvynėje gyvenantys lietuviai. Šiandien, praėjus pusei amžiaus nuo žymaus tautininko mirties, galima drąsiai teigti, kad Mykolo Vaitkaus viltys tapo realybe.
