Taip savo kūrybos esmę apibūdino vienas iškiliausių išeivijos dramaturgų, rašytojų, literatūros istorikų ir kritikų, humanitarinių mokslų daktaras Kostas Ostrauskas (1926–2012), kurio 100-ąsias gimimo metines minėjome balandžio 5-ąją.
Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ svečiuojasi ir apie šį rašytoją pasakoja Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė.
Šių eilučių autorė, keletą dešimtmečių bendravusi su menininku, Filadelfijoje, perėmė beveik visas kultūros vertybes, išsiaiškino kai kurių kūrybinių rankraščių, atsiminimų, laiškų atsiradimo ir sukūrimo genezę. Menininkas, norėdamas išvengti interpretacijų, prie daugelio iš jų parašė prierašus. Medžiaga tvarkoma, tyrinėjama, eksponuojama. Stacionarioje, išeiviams skirtoje ekspozicijoje, galite išvysti K. Ostrausko unikalią medžiagą, o pasižvalgę muziejaus internetiniame puslapyje, susipažinti su rašytojui skirtais tekstais ir virtualia paroda.
Rašytojas gimė vargonininko šeimoje Veiveriuose, nuo penkerių su tėvais apsigyveno Kaune, ramioje Šančių gatvelėje. Būdamas aštuoniolikos vienas pasitraukė į Vokietiją: baigė Liubeko gimnaziją, studijavo lituanistiką, lankė muzikos kursą Pabaltijo universitete Pinenberge. Po penkerių metų pasiekė Amerikos žemę. Pensilvanijos universitete Filadelfijoje studijavo baltistiką ir slavistiką, apsigynė daktaro disertaciją. Tame pat universitete iki pensijos dirbo bibliotekoje, keletą dešimtmečių vadovavo muzikos skyriui.
K. Ostrauskas parašė ir išleido apie dvidešimt įvairaus žanro knygų: dramos veikalai, atsiminimai, moksliniai tyrinėjimai. Paskelbė tyrinėjimų apie lietuvių rašytojus (Aleksandrą Jakštą-Dambrauską, Vincą Krėvę-Mickevičių, Maironį, Joną Biliūną, Kazį Binkį ir kt.), su bičiuliais parengė Antano Škėmos ir Juliaus Kaupo Raštus. Bendradarbiavo spaudoje, ypač žurnale Metmenys; dalyvavo Lituanistikos instituto veikloje, buvo nuolatinis Santaros-Šviesos suvažiavimų dalyvis. Daugelis K. Ostrausko pjesių pastatytos Amerikoje ir Lietuvoje. Monospektaklis Vaižgantas aktoriaus Ferdinando Jakšio buvo vaidintas Lietuvoje ir daugelyje lietuvių bendruomenių Amerikoje. Literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris itin vertino bičiulio kūrybą, pjeses vertė į anglų kalbą, skelbė žurnale Arena, World literature today, Lituanus ir kt. K. Ostrauskas pelnė Lietuvių Rašytojų Draugijos; V. Krėvės ir JAV LB Kultūros tarybos premijas.
Apsisukus gyvenimo ratui, amžino poilsio sugrįžo į savo numylėtą Kauną, atgulė šalia išeivių rašytojų Petrašiūnų kapinėse.
K. Ostrausko kelias į kūrybą paženklintas aistra teatrui – nebaigęs mokyklos įstojo į Jaunojo aktoriaus teatrą, lankė Dramos studiją. Būtent čia 1943 m. parašė pirmą pjesę Dvilypės širdys. Perduodamas rankraštį užrašė: „Tai ne tik pirmoji mano drama, bet apskritai pirmasis „kūrybinis veikalas“ (tad ne eilės ar šiaip sau proza)“. Pjesė Voras parašyta 1945 m. Liubeke: „Štai dar vienas jaunystės „šedevras“. Pradėtas dar Lietuvoje, baigtas Liubecko lietuvių gimnazijoje, Vokietijoje, o vėliau (1946–1947) prie jo dar šiek tiek krapštytasi Pabaltijo universitete, Augsburge ir Pinnenberge. Išspausdinta ištrauka iš to vaizdelio universiteto skautų žurnale Sciential et artibus, 1946 m. Nr. 2.“ (Prierašas: 2005 09 12).
K. Ostrauskas rašė ir apsakymus. Į rinkinį įtrauktas vienas pirmųjų – Neprašyto svečio šūvis; kitas – Eketė, pasirašytas Bajoro Mykio slapyvardžiu buvo išspausdintas laikraštyje Naujienos. Neišvengė pagundos kurti poeziją: parengė rinkinį Preliudai (1945–1949). „Sakoma, tas ne gimnazistas, kurs eilių nerašo. Nors ir būdamas gimnazistas pradėjau savo „kūrybą“ dramomis, neišvengiau, deja, tos nelaimės, t. y. „poezijos“ ir aš – ne tik gimnazijoj, bet jau net ir trindamas universiteto auditorijos suolą. <…> Ačiū Dievui, turėjau pakankamai košės galvoj susitvarkyti nuo jo išleidimo.“ (Prierašas: 2005 09 09)
Pagrindinė jo kūrybos dalis – pjesės. Debiutavo 1954 m. Literatūros lankų ketvirtajame numeryje su pjese Pypkė, kuri parašyta 1951 m.. Režisierius, literatūros kritikas Jurgis Blekaitis apibūdino ją, kaip „moderniausių teatrinių formų pionierę lietuvių teatre“, o autorių – kaip „novatorių dramaturgijoje, siekiantį naujų išraiškos formų ir naujų temų“. 1958 m. atskira knyga pasirodė pjesė – Kanarėlė; 1963 m. – Žalioj lankelėj: dvi vienaveiksmės dramos. Pjesė Gyveno kartą senelis ir senelė buvo keletą kartų tobulinta, perrašyta. Ji laikoma pirmąja avangardo drama lietuvių literatūroje. Knygoje Kvartetas (1971), be aukščiau paminėtų, išspausdintos pjesės: Duobkasiai, Kvartetas, Metai. Šiuose veikaluose Ostrauskui rūpi žmogaus, patekusio į įvairias situacijas, likimas. 1977 m. išspausdinta ketvirtoji knyga – Čičinskas. Joje gvildenamos meno ir kūrybos temos, siejamos su mirties tema. 1983 m. pasirodė kitokios tematikos pjesė – Gundymai. Autorius pasitelkė istorinius įvykius – 1968 m. Čekoslovakijoje įvestą karinį režimą – bei kritiškai žvelgia į veiksmus Afganistane po 1980 m. Centrinė ašis, aplink kurią sukasi veiksmas – vyro ir moters santykių destrukcija dėl karinių veiksmų. Tai didesnės apimties kūrinys, pasižymintis veikėjų gausa. Pjesė laikoma politine satyra, farsu.
K. Ostrauskas išsiskyrė subtilia išlavinta muzikine pajauta – pagrindas padėtas vaikystėje, sėdint ant tėvo kelių prie vargonų ir „kartu grojant“ Bachą… Muzikos studijos Pinenbergo universitete brandino ir ugdė. Rašytojas nuo jaunystės balansavo tarp muzikos ir literatūros, todėl jo tekstuose susipynusi muzika, dailė, literatūros klasika. Kūriniuose atsiranda žinomi veikėjai, pvz.: Romeo ir Džuljeta; Salomė ir Jonas Krikštytojas; Franceska ir Paolas; Dzeusas ir Hera, Sapho, Markizas de Sadas ir kt. Minėtinos pjesės: Eloiza ir Abelardas (1988) ir Ars amonis: Historiae sacrae et profanae (1991) priklauso postmodernistinei kultūrai.
Artimas draugas, literatūros kritikas Rimvydas Šilbajoris rašė: „Ką tik neseniai perskaičiau Paties Eloizą ir Abelardą. Ačiū, kad atsiuntei. Aš jau ir parašiau Ivaskui recenziją. Man atrodo, kad iš visų Paties veikalų šis ar tik ne pats „mandriausias“ – pilnas visokių visokiausių subtilumų, citatų, užslėptų citatų, asociacijų, įtaigotų paradoksų, groteskų ir taip be galo. Nepaprastai patiko – skaitai ir kaip puota. <…> Ar nėra čia tam tikras pirmavaizdis to veikalo, apie kurį man pasakojai, kada pas Patį svečiavomės – apie garsiąsias įsimylėjusių poras kartu, danguje, ar panašioj amžinybės persunktoj vietoj?“ (1988 11 25).
Rašytojas ieškojo naujų formų bei eksperimentavo su kalba. Beveik visi K. Ostrausko veikalai kamerinio pobūdžio: mažai veikėjų, nedidelė struktūra, lakoniška kalba. Žaisdamas žinomų kūrinių tekstais, kūrė postmodernizmo stilistikai būdingą nenutrūkstamą istorijų pakartojimo žaismą. „Sėsdamas rašyti, iš anksto žinau, kad didžiajai visuomenės daliai būsiu nepriimtinas. Tuo nenoriu pasakyti, kad aš, girdi, mandras, o visuomenė – kvaila. Anaiptol. Tačiau esmė ta, kad aš į daug ką žvelgiu kitaip, kartais net priešingai negu didžioji mūsų visuomenės dalis. Jeigu kreipčiau per daug dėmesio į daugumos galvoseną ir pažiūras, tai tikriausiai iš anksto susiparalyžiuočiau savo kūrybiniame darbe“.
K. Ostrauskas kūrybą sieja su egzistencine išeivio situacija: „Jeigu neturėčiau savo rašinėjimų, būtų visai riesta. Toji kūryba iš tiesų gelbsti – paskęsti joje, užsimiršti. Tikra terapija.“ (1997 05 01). Kūryba – tai savęs paieškos, išsakymas tokiomis priemonėmis, kurios atliepia vidinį – aš; tai galimybe kompensuoti prarastį: „pasiimti lyrą, ba ji yra balzamas“. Savito teatro kūrėjas, kreipiantis visos lietuvių dramaturgijos raidą modernesne kryptimi. Ostrausko kūrybinis audinys žavi spalvingu savitumu, ironija, lengvu sarkazmu. Jis žaismingai eksperimentavo: laki vaizduotė drąsiai interpretavo kasdienes situacijas, istorines peripetijas. Tiesa, rašytojas apgailestavo, kad „lietuviai labai konservatyvūs“, „kreivai žiūri į visa tai, kas nauja ar kitaip, ne tik žiūri, bet kartais tiesiog karingai kaunasi.“ Tad nenuneigsime, kad kai kurie asmenys kritiškai vertino jo veikalus. Nuo jų Ostrauskas gynėsi abejingumo kauke: „atvirai pasakysiu, dėl to nesuku galvos. Rašau, kaip jaučiu bei žinau, ir basta.“ Savo ypatingą reiklumą ne kartą yra pabrėžęs laiškuose bičiuliui Albinui Šurnai: „didėja „savikritiškumas“ – vis daugiau braukai, kaitalioji… <…> Tačiau kol dar, nors ir vargais negalais „tebesirašos“ ir esi daugiau mažiau patenkintas rezultatu, tol kauniesi. O kai pamatysiu, kad jau „gaunas“ birzgalas, „veikalams“ padėsiu riebų tašką (esu šventai įsitikinęs, kad pajėgsiu tai suvokti ir taip pasielgti)“. (1979 08 25)
R. Šilbajoris, gavęs jo dramų rinkinį Kaliausės mirtis, rašė: „…noriu sakyt, kad tai be galo puikus rinkinys! Juokingas, baugus, skaudus, žaismingas, pilnas gelmių ir seklumų. Kažkaip tai ne kraštutinės žmogiškos situacijos (pav. Salome) Tau išeina kaip gana iš paviršiaus ramūs, net su maža šypsena atpasakojami įvykiai, taip, kad galų gale žmogus išmoksti kartu ir gerbti gyvenimo tragikos apsėstuosius ir nepergyventi per daug dėl jų likimo. Ir dėl savojo, galų gale. Pastebėjau, kaip gražiai tie skirtingi dalykai, rašyti įvairiais periodais, visgi tarp savęs rišasi ir tematika, ir situacijų (mutatis mutandi) pasikartojimais, ir kaip iš to viso auga plati mintis apie gyvenimą ir žmogų.“ (1997 02 04)
