Krypties ieškojimas, tiek asmeninis, tiek visuomeninis, visuomet kelia klausimų apie ateitį – kaip šiandienos veiksmai lemia tai, kur atsidursime rytoj? Kalbėdami apie bendruomenių ateities gerovę, neretai kreipiamės į jaunąją kartą. Pažvelgus į Kauno jaunimą atrodo, kad kultūra čia greitu metu tikrai nežlugs – jaunimo organizacijos „Kylantis Kaunas“ programa „Kauno iššūkis“ kasmet kuria terpę, suteikiančią jauniems entuziastingiems kauniečiams galimybę kurti projektus savo miestui.
Čia susiformavo ne tik „Funnycoolieriaus“ komanda, parusieng jums žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ rugsėjo numerį, bet ir tokie projektai kaip „Komoda“, „PDF“, „Lempa“ ir daug kitų. Nagrinėdama Kauno kultūros kryptį, kalbinu du iš čia užaugusio projekto „NEfonas“ komandos narių – Vytį Mantrimavičių ir Nojų Sebeiką. Ne tik garsindami jaunus besiformuojančius muzikantus, bet ir iš tiesų garsindami muziką projekto organizatoriai sako: MUZONAS – NE FONAS!
Kas jūs tokie ir kas yra „NEfonas“?
Nojus: „NEfonas“ yra laisva erdvė jaunimui skleisti savo muziką. Pats pavadinimas „NEfonas“ kilo mums žiūrint į dabartinę jaunimo muzikos situaciją Kaune – pamatėm, kad vienintelė vieta, kur jie gali dalintis savo muzika, yra barai. Pagalvojom, kad tokiose vietose muzika dažniausiai tampa tiesiog fonu senų diedų sugertuvėms, todėl pavadinom savo projektą „NEfonas“ – muzika mūsų renginiuose yra ne fonas, o esmė.
Vytis: Muzonas – ne fonas!
Papasakokit apie „NEfono“ pradžią, pirmą renginį.
N.: Susikūrėme „Kauno iššūkyje“. „NEfono“ pradžia buvo tikrai sunki, tačiau labai apdovanojanti ir smagi. Pačioje pradžioje turėjom labai ambicingą požiūrį į tai, kas yra mūsų konceptas. Kadangi pirmą renginį darėm be jokio biudžeto, mums visi sakė, kad reikia truputį nusileist ant žemės, nes be pinigų labai sunku susirasti ir garsistą, ir grupes, ir instrumentus. Bet galiausiai viskam radom sprendimus: instrumentus paskolino KTU gimnazija, o garsistu buvo vienos iš grupių vadybininkas ir už tai jam tikrai visą gyvenimą dėkosim. Tikėjomės, kad į pirmą renginį ateis apie 30–40 žmonių. Bet debiuto dieną pamatėme, kad feisbuke užsiregistravę apie 100 žmonių. Panikavom, nes neįsivaizdavom, kaip sutalpinsime tiek žmonių į TEMPO erdvės („Kaunas 2022“ projekto metu jaunimo ir bendruomenių veikloms buvo skirtos buvusios Kauno mažojo teatro patalpos M. Daukšos gatvėje, – red. past.) palėpę. Galiausiai susirinko 150. Bet jie kažkaip magiškai sutilpo ir iki šiol dar girdžiu atsiliepimų, kad pirmas renginys buvo tikrai įspūdingas.
Susitelkėte būtent į galimybių jauniems muzikantams Lietuvoje trūkumą. Kaip matėte šitą problemą savo gyvenime prieš susiburdami? Dabar, kai jau nemažai bendraujate su grupėmis, ar matote savo darbo rezultatus, ar jos jaučia naujas galimybes pasireikšti?
V.: Vilniuje tiek kultūra, tiek jaunosios grupės ryškiau matomos, bet Kaune ir kituose miestuose to trūksta. Labai smagu, kad tos andergraundinės grupės iš įvairių Lietuvos miestų ryškėja. Jos pasirodo mūsų renginiuose, paskui galbūt ir didesniuose, gauna pasiūlymų, jas pastebi kiti žmonės. „NEfonas“ suteikia naujoms grupėms tą gyvastį.
N.: Kai pradėjom šiuos renginius, aš pats nelabai mačiau panašių vietų. Mes suteikiame platformą grupėms, kur jos gali pasidalinti savo muzika ne vien su savo didžiausiais fanais. Rengiam kelių grupių koncertus, todėl žmonės, kurie atėjo pasiklausyti vienos, galbūt išklausys ir kitos. Ir taip mažos grupės auga.
Vienas dalykas, kuris man pačiai neatsiejamas nuo „NEfono“, yra jūsų lipdukai, kurie iš dalies ir simbolizuoja tą bendruomenės dalį, kurią pamatysi kiekvienam renginy. Rodos, kone kas antro jaunuolio Kaune kompiuteris papuoštas jūsų lipduku. Ar tai buvo tiesiog paprastas reklamos būdas ar kas nors daugiau?
N.: Lipdukus gamino visos „Kauno iššūkyje“ dalyvavusios komandos. Tačiau po pirmojo renginio pagalvojom, kad kitų komandų lipdukai visą laiką būna tokie patys, niekada neatsinaujina ir visur mėtosi. Todėl kilo idėja kiekvienam renginiui pagal vaibą sukurti naują spalvų paletę, pakeisti logotipą tokiomis spalvomis ir išleisti naujus lipdukus. Tai tarsi virto žaidimu – surinkti visas spalvas ir varžytis, kuris daugiau turi. Todėl ant daugelio kompiuterių yra daug skirtingų spalvų „NEfono“ lipdukų, kadangi jie visi yra unikalūs.
V.: Pastariesiems renginiams dėl pinigų stokos lipdukų pritrūko, bet mūsų lankytojai tai tikrai pastebėjo. Taigi lipdukai grįš.
Žiūrint į naujausius renginius, festivalio „Audra“ metu organizavote renginį „moderNE“, kuriame fokusavotės į klasikinę muziką ir vizualinius menus – jie nebuvo įprasti „NEfonui“. Kaip ir kodėl kilo idėja pakeisti kryptį?
V.: Kryptis nuo pat pradžių buvo gana aiški – maži, plačiai nežinomi muzikantai ir jų kūryba. Tad šiuo renginiu ir toliau to laikėmės, tačiau šįkart nusprendėme fokusuotis į daugelio užmirštą ar neįvertintą muziką – klasiką. Idėja kilo „Audros“ – šiuolaikinio miesto festivalio – kontekste. Mąstydami apie muzikos santykį su šiuolaikiškumu supratome, kad būtent klasikinė muzika šiame pasaulyje sparčiai skęsta. Aktualumą ji įgyja dažniausiai būdama tik FONU vartotojiškiems poreikiams, reklamai ar „TikToko“ įrašams. Šią problemą su „ModerNE“ renginiu nusprendėme iškelti į paviršių. Ar yra geresnis būdas tai padaryti, nei scenos atidavimas dar nežinomiems perspektyviems muzikantams bei kompozitoriams?
N.: Mes patys, sakyčiau, ne tiek pasikeitėm, kiek išsiplėtėm. Dabar mokame kurti ne vien muzikinius renginius, mokame į juos inkorporuoti ir vizualaus meno. „ModerNE“ padėjo mums atrasti, kaip įvairių meno krypčių sinergija gali padėti išnešti muziką į priekį. Ateityje planuojame į šį atradimą pasinerti dar giliau.
Kokia „NEfono“ reikšmė jums asmeniškai? Koks jums patiems įsimintiniausias renginys?
V.: Kaip neseniai prisijungęs narys galiu pasakyti, kad anksčiau santykio su naujomis grupėmis visiškai neturėjau, išskyrus tai, kad klausau muzikos per ausines ir lankausi festivaliuose. Sutikau prisijungti prie medijų komandos, kadangi su tuo galvoju sieti savo gyvenimą – man tai buvo puiki galimybė. Tai suteikė ir labai vertingą draugystę, ir muziką pamačiau iš kitos perspektyvos, ir naujas grupes, kuriomis labai žaviuosi.
N.: Aš sakyčiau, kad svarbiausia, ką „NEfonas“ man davė, tai yra meilė Kaunui. Prieš dvejus metus, prieš eidamas į „Kauno iššūkį“, galvojau, kad negyvensiu Lietuvoje, čia yra tragedija, beviltiškas reikalas, bet tada radau save čia, šioje bendruomenėje, jaučiu, kad turiu tikslą, o tai duoda tikrai daug motyvacijos likti ir pratęsti, ką su komanda šiuos dvejus metus darėm.
Įsimintiniausia buvo „NEbaisu“ – tikriausiai didžiausias mūsų renginys per praėjusių metų Helovyną. Mes jį labai išreklamavom, tai buvo pirmas renginys, kuriam kūrėm bilietus, – „Paysera“ platformoje buvom tarp tos savaitės populiariausių renginių. Tai buvo beprotiška patirtis! Renginys šiaip buvo ambicingas. Išsirinkom ganėtinai įdomią vietą – Kauno tvirtovės objektą „P.A.R.A.K.A.S“. Pradžioj bijojom, kad ten nesusirinks žmonių, kadangi vieta yra vidury Šančių ir ją gana sunku rasti. Bet buvo nupirkta virš 400 bilietų, todėl truputį ramiau miegojom, nes žinojom, kad kažkas visgi ateis. Pats renginys praėjo kaip koks sapnas: turėjom bouncerius, viduje sukūrėm jaukią aplinką, kur galima pabūti su draugais ir klausytis perspektyvių jaunų grupių muzikos.
Vis minit ir finansus, ir „Kauno iššūkį“, ir problemas, su kuriomis susiduriama organizuojant renginį. Ar sudaromos mieste galimybės motyvuotam jaunimui? Ar tokios iniciatyvos kaip „Kauno iššūkis“ tam padeda?
V.: Labai padeda. „Kauno iššūkis“ – vertinga patirtis, dėl kurios gavau begales įvairių galimybių. Kurdamas atrandi tiek daug vertingų pažinčių, brangių žmonių, įvairių kitų projektų, naujų idėjų. Labai skatinu motyvuotą jaunimą turėti drąsos. Jeigu turit didelį norą ką nors daryti, tai visada yra, kur įsiterpti, tiesiog reikia ryžto užsiregistruoti. Man pačiam to pritrūko – būčiau prisijungęs į ankstesnę kartą, bet tiesiog iš baimės nenuėjau į motyvacinį pokalbį.
N.: Mano patirtis labai panaši į Vyčio – iš pradžių net nebuvau užsiregistravęs, bet po kelių dienų trumpam atsivėrus registracijai, susiėmiau. Tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime. „Kauno iššūkyje“ buvau labai užsidegęs, nes kas antrą šeštadienį mezgamas kontaktas su vienodai motyvuotais žmonėmis buvo tikrai smagus. Kiekvienąkart to labai laukdavau.
V.: Labai reikėtų pabrėžt ir padėkot „Kylančiam Kaunui“, kad net ir pasibaigus Europos kultūros sostinės metams ši idėja vis dar tęsiama. Kaip Nojus sakė, prisijungimas buvo vienas geriausių pasirinkimų, aš irgi atvėriau kažkokią savo kūrybos čakrą – tai tiesiog padėjo atsiskleisti.
N.: Dar norėjau paminėt, kad „Kauno iššūkis“ nėra tik mokymasis komunikuot apie projektus. Sakyčiau, 70 proc. sudaro bendravimas su bendraamžiais, tai įsiurbia tave į šią naują bendruomenę, kurioje tikrai gali laisvai parodyt, kas esi, be jokio teisimo.
Kaip atrodo „NEfono“ ateitis, kokia dabar projekto kryptis?
N.: Vis daugiau ir garsiau. Garsyn. Jau tikrai turim planų mūsų projekto tęstinumui, atsiranda naujų galimybių. Po vasaros tikrai turim daug idėjų. Tikėkimės, kad turėsim laiko dirbti ir jas išpildysim.
V.: Galbūt vėl vyks didesnis renginys, panašus į „NEbaisu“.
Ką pridursite „NEfono“ esamiems ar būsimiems lankytojams, skaitantiems apie jus?
V.: Nebijoti prisijungti, ateiti į renginius. Kiekviename renginyje pasirodo nauja grupė ar atlikėjas, plėtojami nauji konceptai, todėl skatinu išdrįsti prisijungti, kurti bendruomenę, rinkti lipdukus arba tiesiog sekti mūsų veiklą instagrame.
N.: Dar – nebijoti ateiti vienam! Dažnai girdžiu: „Ai, neisiu į „NEfoną“, draugai nevaro, nuobodu.“ Žmonės koncertuose susibendrauja, tiesiog čilina, diskutuoja, taigi mūsų bendruomenė tikrai labai kalbi, draugiška ir priimanti.
