Visose didžiosiose pasaulio kultūrose, pradedant nuo antikos laikų, viešose vietose rengiami pasirodymai už atlygį. Gal išskyrus blogio imperiją, kuri buvo mus okupavusi pusę amžiaus. Visgi pirmoji nepriklausomybės karta šią pasirodymų formą tikrai įvaldė ir ekonomiškai sunkiais pirmaisiais atkurtos valstybės dešimtmečiais grojo ne tik dėl dėmesio, bet ir dėl pragyvenimo. Dalimi šios nykstančios kultūros yra ir kaunietis Karolis Brežinskas, virpinęs gitaros stygas ne vienoje miesto gatvėje (bei grupėje), o dabar sukauptą patirtį perduodantis jaunajai kartai.
Scenoje, turiu omenyje ne tik salės pakylą, bet ir socialinį ar subkultūrinį judėjimą, esi daugiau nei pusę gyvenimo. Jau 15 metų dažnai groji tiek gatvėje, tiek klubuose, tiek mokyklose. Nuo ko viskas prasidėjo?
Vyresniems tai gali pasirodyti keista, bet nuo kompiuterinių žaidimų. Ši industrija ir dabar daro didžiulę įtaką jaunimui, o mums, tuomet gavusiems pirmuosius kompiuterius, buvo stipru. Riedlentės išgyveno savo aukso amžių ir „Tony Hawk’s Pro Skater“ serija buvo šis tas. Apie šio žaidimo garso takelio įtaką galima rasti net dokumentinių apybraižų internete – jis daug kam pakeitė gyvenimą ir parodė kitokią muziką. Pažaidžiau, rodos, 4-ąją dalį, ir pasinėriau į roką bei metalą.
Augau sunkiame rajone, Šilainiuose, nepritapau prie vietinės marozų faunos, o muzika padėjo atrasti bendraminčių. Vienas draugas tuomet pardavė išpuoselėtą „World of Warcraft“ paskyrą, už kurią išėjo visas būgnų komplektas. Kažkaip nutiko, kad nutarėme esą trešistai (t. y. thrash metal fanai), ir pradėjome groti. Vėliau paaugliškas trumpas projektas su būsimais grupės „Extravaganza“ nariais, pora metų su „Clockwork Creep“, o galiausiai ir ilgiausiai – kolektyvas „Candee Train“.
Dabar daugiausia dėmesio skiriu sludge grupei „Deprivacija“ ir svarbiausiam savo projektui, kuriame ir groju, ir dainuoju, – „Cats in Grass“.
Grojimas namuose, repetavimas su grupe ir pasirodymas gatvėje – trys labai skirtingi dalykai. Kaip pradėjai pasirodymus praeiviams?
Gaila, neprisimenu pirmojo karto, bet tuo metu tai buvo tikrai populiaru tarp mieste laiką leidžiančių subkultūros atstovų – metalistų ir pankų. Tikriausiai tiesiog pasiėmiau kažkieno gitarą į rankas ir pabandžiau. Gatves tuo metu trindavome didelėmis kompanijomis: vieni pakaitomis grojo, kiti prašė pinigų, treti šalia tiesiog gerai leido laiką.
Bet vieną pačių pirmųjų kartų išvežė policija. Neturėjome su draugu nė 16 metų – tą prisimenu, nes baudė ne mus, o tėvus. Sutikome pažįstamas merginas, dažnai grojusias gatvėje, paprašiau gitaros, bet vos po poros akordų atvyko ekipažas. Praeiviai skundėsi šlykščiu draugių elgesiu, bet išvežė mus, nes policininkai netikėjo, kad merginos galėjo nusižengti viešajai tvarkai. Abiejų tėvai gavo po kelis administracinius, nors draugas net groti nemokėjo.
Kaip tuo metu atrodė ši gatvės muzikantų scena? Ar grojančių buvo daug? Kokias vietas dažniausiai rinkdavotės?
Grojančių buvo daug, gyvenome dar tikrai ne taip gerai, o pinigų norėjosi, nes paauglystėje jų tiesiog nebuvo. Aktyviausiai gatvėse grojo (turbūt) pankai – geriausiai to meto dvasią nusako legendinis ir istorinis vaizdo įrašas „Gatvės muzikantų nuotykiai Kaune“, internete turintis virš 60 tūkstančių peržiūrų. Ten matomas ir Rolas, turbūt vienas žymiausių visų laikų Kauno gatvės muzikantų, dabar gyvenantis užsienyje.
Nemeluosiu, didžioji dalis surinktų pinigų tuo metu būdavo iškart išleidžiama alkoholiui. Turbūt daugelio pagrindinis tikslas toks ir būdavo. Pagrojam požeminėje perėjoje ar Vilniaus gatvėje ant akmenų, tuomet, apsipirkę „Aladine“ ar „Riešute“, keliaujam į amfiteatrą ar prie Kauno pilies. Vėliau, išsilaksčius paauglystei, pradėjau groti pragyvenimui.
Kalbant atvirai, tai nebuvo malonus laikas. Jautėsi susvetimėjimas, tikrai nebuvo vienybės, visi turėjo savo roles. Retai kooperuodavomės. Nuotaiką neblogai nusakytų angliškas posakis „crabs in a barrel“ (krabai statinėje), kai visi šiek tiek lipa vienas kitam per galvą.
Pragyvenau, bet turtų nesusikroviau, galiausiai tapau mokytoju.
Ar pasirodymams gatvėje ruošiesi? Ar dėlioji kokį specialų repertuarą, kad labiau įtiktum žmonėms? Ar yra kažkokia gatvės performerių metodologija, kaip per tą patį laiką uždirbti daugiau?
Gitaros grojimo techniką neblogai įvaldžiau dar paauglystėje, vėliau baigiau Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją ir Vilniaus kolegijos Menų fakultetą, todėl dažniausiai tiesiog improvizuodavau, žaisdavau motyvais. Iki pernai nemokėjau, arba bijojau, dainuoti, todėl ir to nedariau. Be to, visuomet būdavau vienas, niekuomet komandoje neturėjau vadinamųjų trešėjų – žmonių, prašančių pinigų iš praeivių. Visuomet palikdavau erdvės, nespausdavau ir leisdavau praeiviams patiems nuspręsti, nori jie mane paremti ar nenori.
Yra toks stereotipas, turbūt teisingas, kad menininkai (ir muzikantai) dažnai jaučia didelį finansinį nesaugumą. Nekalbant apie koncertinę ar akademinę veiklą – galbūt grojimas gatvėje yra neblogas būdas užsidirbti?
Jeigu tai tampa pagrindiniu pajamų šaltiniu – juodas darbas. Turi labai mylėti muziką, turėti daug praktikos, kad nepavargtum. Baigęs kolegiją nežinojau, ką noriu veikti, be grojimo nelabai ką daugiau išmokau, dirbti bet ko nenorėjau, todėl daug laiko leisdavau gatvėse. Pragyvenau, bet turtų nesusikroviau, galiausiai tapau mokytoju. Turėjau savo vietelę prie Nacionalinio Kauno dramos teatro, ten dažniausiai stovėdavau su elektrine gitara ir nedideliu stiprintuvėliu. Daug kas čia, kaip ir koncertinėje scenoje, priklauso ne tik nuo technikos, bet ir nuo charizmos, gebėjimo pritraukti dėmesį, o ir šou elementų. Pramogų verslas.
Ar yra buvę konfliktų, keistų nutikimų ar kuriozinių situacijų? Ar dažnai, kaip jau minėjai, sutrukdo teisėsauga? Nebuvai apvogtas?
Visko yra buvę. Konfliktinių situacijų niekuomet nenoriu eskaluoti, todėl greitai pasišalinu. Grodamas gatvėje išmokau pastovėt už save, nes yra buvę ir beveik muštynių. Kokie marozėliai šiaip sau prisikabindavo, sykį bandė stipreką pavogti, o ir girti užsieniečiai prisikabina, pasistumdymų yra buvę. Bet tai ekscesai, o ne rutininiai atvejai.
Su kaimynais irgi pasitaiko incidentų, tikrai grodavome per ramybės valandas. Visgi vienetai, o ir mąstantis esu: jeigu kam nors keliu diskomfortą – tiesiog išeinu.
Dabar jau dažniau pamatysi, kad grojama nebe dėl finansinių paskatų, o dėl rinkodarinių, dėl dėmesio, atpažįstamumo.
Vienas specifinis incidentas įsiminė: prieš kelerius metus grojome prie kavinės „Višta puode“ su žinomu Kauno būgnininku Arūnu Perioku. Atėjo labai įkyri girta mergina, prašė skalambinti jai patinkančius kūrinius, daug šnekėjo ir trukdė, ilgai klausėsi. Galiausiai ateina kaimynas, prašo baigti, vaikai neužmiega. Mes be pykčių sutikom, užgesinom viską, o mūsų klausytoja pradėjo šakotis, pyktis su kaimynu, neprašyta neva užstojo mus. Ir galiausiai paklausė, ar tik jis ne mentas, kad čia aiškina, kaip kam gyventi. Šiam tikrai maloniam žmogui trūko kantrybė, pasirodo jis iš tiesų buvo policijos pareigūnas, ir mergina buvo išvežta į komisariatą.
Groji ne tik Kaune, Vilniuje, bet ir Europoje. Kaip kitų šalių kultūra? Ar pavyksta gatvės pasirodymų metu surinktomis lėšomis padengti kelionių išlaidas?
Kurį laiką Vilniaus g. požeminėje perėjoje grojome su teksasiečiu, kuris mane įkvėpė pakeliauti. Pernai ryžausi kelionei per Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Austriją, Slovėniją ir Vokietiją. Sakyčiau, grodamas padengiau apie 80 procentų kelionės išlaidų, daugiausia nakvynes ir maistą.
Varšuva – tragedija, jie nesupranta ir nepagauna buskinimo arba aš kažkur labai ne ten papuoliau. Praha vėliau pataisė nuotaiką. Slovėnijoje buvo tiesiog nuostabu. Tiek dėl žmonių reakcijų, tiek finansiškai. Apie visas šias vietas daug skaičiau prieš kelionę „Hitchiker’s Wiki“ ir po visko buvau nustebęs, kaip tiksliai internetas yra viską aprašęs. Rekomenduoju.
Na, o viską vainikavo Berlynas, kur gal daug negrojau, bet susitikau su vienu iš savo mylimiausių kūrėjų. Paulą Anthony Romero, žaidimų serijos „Heroes of Might and Magic“ kompozitorių, sekiau socialiniuose tinkluose, esu prašęs jo natų. Būdamas Berlyne pamačiau, kad jis irgi čia, nors gyvena JAV. Juokais parašiau. Ryte jau pusryčiavome drauge „Kempinski“ viešbučio restorane, pats pasiūlė susitikti ir padiskutuoti apie muziką. Nuostabi patirtis.
Artėja vasara, jau planuoju naują maršrutą. Toks mėnuo kelyje grojant gatvėse taps kasmete tradicija.
Kaip keičiasi gatvės muzikantų gyvenimas pastaruoju metu? Ar jaučiamas aktyvėjimas, o gal kaip tik – merdėjimas? Kokia laukia ateitis?
Bent Kaune tai tikrai jaučiamas ramesnis periodas. Nestebina, nes ir grupių Kaune nedaugėja: kartais juokiamės, kad be „Luctus“, „Flash Voyage“ ir „Akli“ nėra nieko. Mūsų karta, tie pirmieji 90-ųjų vaikai, tikrai aktyviau grojo. Bet čia turbūt susiję ir su globalesniais dalykais, ypač subkultūrų nykimu.
Grojimas gatvėje keičia savo atspalvį, o tai labiausiai lemia grynųjų pinigų perkėlimas į naująją hiperrealybę. Dabar jau dažniau pamatysi, kad grojama nebe dėl finansinių paskatų, o dėl rinkodarinių, dėl dėmesio, atpažįstamumo. Visi susirašę savo socialinių tinklų nuorodas. Alternatyvos čia nėra, nebent ateityje visi pradėsime kortelių aparatus nešiotis.
