English
Žurnalų archyvas

Auksinis jubiliejus – devyniasdešimtmetėje viloje (Skiriama KMN gimtadieniui)

28 lapkričio, 2021, Paulius Tautvydas Laurinaitis / „Kaunas pilnas kultūros“ | Mėnesio tema, Naujienos

Daugelis V. Putvinskio gatvės pastatų pasižymi labai įdomia, daugiasluoksne istorija. O jeigu vyktų pačios įdomiausios rinkimai, Kauno menininkų namų pastatas tikrai užimtų vieną pirmųjų vietų. Daugelis žino apie pirminę neįgyvendintą pastato paskirtį – čia turėjo įsikurti Šventojo Sosto diplomatinė atstovybė.

Daugelis žino turbūt ir tai, kad šio pastato autorius – vienu ryškiausių ano meto architektų laikomas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Pastatui bebaigiant atsijauninti ir belaukiant čia veikiančios įstaigos 50-tojo jubiliejaus, kviečiame prisiminti daugiau istorinių jo momentų.

Vaikų ligoninė. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotr. (f.81, ap.1, b.1452, l.60)

1930-ieji. Tuomet dar Kalnų vardu žinoma gatvė po truputį įgauna prestižinį pavidalą. Pačiame miesto centre, bet atokiau nuo eismo srautų esantis ramybės užutėkis tampa ryškiems visuomenės veikėjams patrauklia vieta statydintis namus. Metų pabaigoje čia padedamas ir kertinis akmuo vienoms svarbiausių reprezentacinių šalies statybų – prasideda nacionalinio muziejų komplekso statybos darbai. Vietos pobūdis vilioja ir užsienio šalių atstovybes: netoli čia jau veikiančios Prancūzijos pasiuntinybės įsikuria JAV ir Švedijos konsulatai. Kitapus gatvės nuo būsimojo muziejaus statybvietės Užsienio reikalų ministerija įsigyja nedidelį namą, kurio vietoje numatoma pastatyti rezidenciją Šventojo Sosto nunciatūrai. Pastato projektas pavedamas dar jaunam, bet jau spėjusiam pasižymėti architektui Vytautui Landsbergiui, o rugsėjį paskelbiamos varžytinės pastato statyboms.

Per daug nesiveliant į tarptautinių santykių peripetijas, geri santykiai tarp Lietuvos vyriausybės ir Šventojo Sosto netrukus atvėsta ir 1931 m. birželį nuncijus išvyksta iš Lietuvos. Naujai pastatyta vila taip ir nesulaukia savo gyventojų. Netrukus pastatas gauna kitą svarbų vaidmenį ir radikaliai pakeičia „profesiją“. Dešimtmečių sandūroje valstybės prioritetai susiję su švietimu ir sveikatos apsauga, tačiau ligoninių padėtis Laikinojoje sostinėje nėra gera: tuomet jau sklandžiusios kalbos apie naujos didžiulės ligoninės (būsimų Klinikų) statybas dėl įvairių priežasčių išsikristalizuos tik po dešimtmečio. „Neįvykusi“ nunciatūra perduodama Vidaus reikalų ministerijai, kuri čia 1931 m. pabaigoje atkelia Valstybinę vaikų ligoninę ir Vytauto Didžiojo universiteto vaikų kliniką, kurios iki tol ne itin patogiomis sąlygomis veikė gretimoje Maironio gatvėje.

Prasidėjus okupacijai diplomatinis atstovas paliko Lietuvą, o pastatui lemta dar kurį laiką glausti sergančiuosius.

Džiaugtasi ne tik pačių naujųjų rūmų patogumu, bet ir „sveikesne vieta“: pastatą supo erdvus kiemas ir Žaliojo kalno šlaito kaimynystė. Į pastatą persikėlė ir ligoninės siela – viena jos įkūrėjų, vadovė prof. Vanda Tumėnienė, nenuilstamai kovojusi su vaikų ligomis. Ligoninei tai buvo didelis įvykis, pati V. Tumėnienė apie pastatą ypač šviesiai atsiliepė vėlesniuose prisiminimuose: „Tai buvo […] graži, linksma, saulėta vila, gražiai įrengta viduje, su parketo grindimis, dideliais langais ir balkonais, išeinančiais į gražų sodelį.“ 

Kadaise nuncijaus valgomuoju turėjusi tapti didžiausia pastato patalpa buvo paskirta mokslui – čia įkurta auditorija. Pirmame aukšte taip pat įrengtas perrišimo kabinetas, bene moderniausias mieste rentgenas, dvi palatos paaugusiems vaikams, izoliacinė palata, personalo virtuvė, pieno virtuvėlė ir nedidelis valgomasis. Antrame aukšte šešios palatos skirtos kūdikiams ir mažiems vaikams, dvi – motinoms su vaikais. Čia taip pat buvo nedideli kabinetai budinčiam gydytojui bei pačiai V. Tumėnienei. Ligoninėje vienu metu galėjo būti gydoma pusšimtis vaikų: 20 paaugusių ir 30 kūdikių. Kadangi vietos visoms ligoninės reikmėms neužteko, greta gatvės buvo nuomojamas medinis namas, kuriame įrengta ambulatorija, o palėpėje – dvi izoliacinės palatos, skirtos galimai sergantiems infekcinėmis ligomis. Infekcinio skyriaus ligoninėje nebuvo dėl tos pačios priežasties – tam tiesiog neužteko vietos.

Pastatas svarbus ir tuo, kad čia buvo ruošiami būsimieji visos šalies pediatrai. Auditorijoje prof. Tumėnienė dėstė vaikų ligų kursą medicinos VII ir VIII semestrų studentams: „Klinikoje studentai tobulinasi pediatrijoj, išeina vaikų ligų propedeutiką ir atlieka ligonių kuracijos praktiką su ligos istorijų aprašymu.“ Vėliau profesorė rašė: „Putvinskio g-vėj, V.D. U-to klinika pasiekė aukščiausį klestėjimą, parodė didelę pažangą mokslo srityje, studentų mokyme bei gydytojų specialistų paruošime.“ Baltosios vilos auditorija matė ir ne vieną kviestinį profesionalą. Žymus prancūzų gydytojas (tiesa, vėliau pagarsėjęs ir liūdnesniame kontekste) P. Armand’as-Delille’is trumpai aprašė savo apsilankymą 1934-aisiais: „Gražiame paviljone yra vaikų ligoninė, kurioje dėsto prof. Tumėnienė. Joje aš mačiau specijaliai cerebrospinaliniams meningitams gydyti paskirtą salę, nes tuo laiku čia buvo maža epidemija. […] Šios klinikos auditorijoje aš demonstravau intratrachėjinę lipojodolio injekciją, kuri ten dar nebuvo žinoma.“

Po ilgamečių diskusijų, nesutarimų ir problemų 1940-aisiais buvo baigiamas turbūt didžiausias anų laikų Kauno projektas – Vytauto Didžiojo universiteto klinikos. Į pagal naujausius reikalavimus ir V. Tumėnienės rekomendacijas įrengtas patalpas išsikėlė ir vaikų ligų klinika. Sutapimas ar ne, tačiau paskutiniais nepriklausomybės metais santykiai su Šventuoju Sostu grįžo į normalias vėžes ir vila gal jau būtų buvusi panaudota pagal pirminę paskirtį, tačiau lemtinga tų metų vasara nusinešė tokį poreikį. Prasidėjus okupacijai diplomatinis atstovas paliko Lietuvą, o pastatui lemta dar kurį laiką glausti sergančiuosius. Tuo metu jis patyrė dar vieną subtilų istorijos prisilietimą, apie kurį liudija ir išlikusios nuotraukos: gausiai propagandiniais lozungais išpuoštoje viloje įkurta apylinkė, kurioje buvo renkamas vadinamasis Liaudies seimas.

Ne ką mažiau lozungais ir tuomečiais propagandiniais kanonais buvo persmelktas ir vasaros pabaigoje pastate įvykęs iškilmingas Kovos su džiova centrinio dispanserio atidarymas. Naujiems ideologiniams poreikiams jau tarnavusi spauda su būdingu ano meto patosu aprašė šiam įvykiui apipavidalintas salės patalpas: „Salė […] buvo papuošta raudonom vėliavom, Lenino, Stalino, Paleckio ir k. paveikslais. Tarp raudonų vėliavų matėsi šūkis: „Socialistinė santvarka nugalės darbo žmonių priešą – tuberkuliozę.“ Greta naujųjų ar paklydusių funkcionierių, iškilmėse dalyvavo ir keistoje situacijoje atsidūrę medicinos darbuotojai, tarp jų ir buvęs nepriklausomos šalies prezidentas Kazys Grinius, ligtolinėje kovos su tuberkulioze istorijoje palikęs svarbų įspaudą. Turbūt nereikia nė sakyti, kad 3–4 dešimtmečiais šalyje pasiekti kovos su džiova poslinkiai ir laimėjimai čia paminėti nebuvo. Dispanseryje įrengti du kabinetai apžiūrai ir dvylika lovų, o gretimame mediniame pastate įkurdintas vaikų dispanseris. Pasibaigus karui, dispanseriui rastos kitos patalpos, o viloje įsikūrė sanatorinio tipo lopšelis. Kiek vėliau, jau po 5 dešimtmečio, siekiant daugiau naudingojo ploto, buvusios antrojo aukšto terasos buvo įstiklintos ir paverstos patalpomis.

kava, šalti užkandžiai, saldumynai, kokteiliai, svaiginamieji gėrimai.

Okupacijos metais plėtojant įvairių sisteminių kūrybinių sąjungų ir klubų veiklą, 1971 m. Kauno miesto vykdomasis komitetas pastatą paskyrė ne tik saviškio Kultūros skyriaus administracinėms patalpoms, bet ir Kūrybinės inteligentijos rūmams, vėliau perkrikštytiems į Kauno meno darbuotojų namus. Pastatui „Komprojekte“ parengtas pritaikymo projektas. 

Įdomu, kad už architektūrinę dalį atsakingas architektas S. Steponkus pastato išorei stengėsi bent dalinai sugrąžinti pirminį vaizdą: užstatytos terasos, išėmus langus, turėjo vėl tapti atviros, „kaip buvo suprojektuota pastato autoriaus projektas“. Tiesa, po rekonstrukcijos didžiojoje terasoje išliko stogelis, o tūris, atsiradęs mažosios terasos vietoje, tebėra ir šiandien. Pastatas tuokart buvo plečiamas iš neutralesnės kiemo pusės – virš vieno aukšto fligelio pastatytas antrasis.

Keturios didžiosios pirmojo aukšto patalpos, kadaise turėjusios tapti nuncijaus darbo kabinetu, salonu, valgomuoju (tapusios VDU auditorija) ir žiemos sodu, ligtol tarpusavyje skirtos suveriamų durų, po rekonstrukcijos virto vientisa salės ir scenos erdve. Greta taip pat numatyta svetainė bei kavinė „su sekančiu meniu: kava, šalti užkandžiai, saldumynai, kokteiliai, svaiginamieji gėrimai“. Reprezentacinėse pirmojo aukšto patalpose baldai turėjo būti pagaminti pagal individualius projektus: svetainėje ir kavinėje jie turėjo būti pagaminti iš ąžuolo faneros plokščių, akcentuojant šviesią spalvą, tarsi bandant prisitaikyti prie senosios modernistinės pastato dvasios. Salėje numatyta ir visiška naujovė – pakabinamos silakporo plokščių lubos, modernūs šviestuvai, o naujos durys ir radiatorių aptaisai turėjo būti gaminami iš uosio faneros. Parketinės grindys nekeistos, tik restauruotos. Antrame aukšte įkurti Kultūros skyriaus vedėjo, jo pavaduotojo ir sekretoriaus kabinetai, Meno darbuotojų namų direktoriaus, inspektorių ir metodininkų kambariai, buhalterija ir biblioteka. Pastatas naujiesiems gyventojams ir svečiams duris atvėrė 1972-ųjų rugsėjį.

1979 m. rekonstrukcijos projektas: sekretorės kabineto interjeras.
1979 m. rekonstrukcijos projektas: salės interjeras.

Po nepilno dešimtmečio durys vėl užvertos dideliems rekonstrukcijos darbams – 1979–1981 m. parengta keletas rekonstrukcijos projektų variantų (prie jų dirbo „Komprojekto“ arch. Jakubauskas, Tamulevičienė, Rakštienė, Žibas, Savickas ir kt.). Po porą metų trukusių pertvarkų dešimtajam jubiliejui 1982 m. rugsėjį Menininkų namai atsidarė gerokai pasikeitę. Be kapitalinio išorės remonto, buvo pertvarkytas ir kai kurių patalpų išdėstymas, o reprezentacinės erdvės apipavidalintos naujais meno kūriniais. Fojė atsirado keramikės Aldonos Keturakienės kurtas pano, scenos gale, kadaise žiemos sodą turėjusiuose apšviesti languose, apsigyveno vitražininko Vytauto Banio „Mūzos“, o kavinę papuošė dailininkės Valerijos Ostrauskienės kūryba. Salės sienos bei lubos papuoštos gipsatūra. Pagrindinių erdvių sienos panelėms, radiatorių aptaisams ir scenos pakylos apipavidalinimui numatyta naudoti kietmedį ir riešuto fanerą. Tarp ankstyvų, 1979 m. parengtų rekonstrukcijos pasiūlymų – ir idėja vėl užmūryti terasą virš pagrindinio įėjimo – čia numatyta įrengti didelius apvalius langus. Nors naujasis tūris atsirado, tačiau tokia fasado paįvairinimo mintis taip ir nebuvo įgyvendinta.

Iki Nepriklausomybės atgavimo pastate daugiau didesnių pertvarkų neįvyko. Naujausiąją pastato istoriją ir šiandien vykstančius virsmus bei sugrįžimus paliekant jau ateities istorikams, verta paminėti tai, kad, nors pirmaisiais 10 dešimtmečio metais buvo bandymų pastatą perimti kitoms reikmėms, vila iki mūsų dienų liko namais menininkams. 

This error message is only visible to WordPress admins
There has been a problem with your Instagram Feed.