Žurnalų archyvas

„Žodžiai-pa-trankos“: leidinys kaip instrumentas (pokalbis su Asta Volunge)

8 gruodžio, 2021, Kotryna Lingienė / „Kaunas pilnas kultūros“ | Interviu, Mėnesio tema, Naujienos

Jau beveik pusšimtis Kauno menininkų namuose ar pas kolegas įvykusių sakytinės poezijos (ir ne tik) švenčių – slemų – žavi savo aktualumu ir tuo pačiu efemeriškumu. Visgi aktualumas ima viršų, tad jau 2019 m. KMN startavo renginių ciklas „Trenksmas“, kuriame – ir dirbtuvės, ir net ištisos kūrybinio rašymo stovyklos. Labai įdomu, kokios įtakos tai turės ateities literatūrai. Ir malonu, kad ne tik Kaune – šįkart slemų ir kitų žodžio įvykių KMN kuratorė Asta Volungė pasakoja apie naują literatūros edukacijos leidinį „Žodžiai-pa-trankos“.

Ingos Navickaitės-Drąsutės dizainas ir nuotr.

Kas konkrečiai paskatino rengti tokį leidinį – galbūt patys slemų dalyviai, o gal tai buvo tavo idėja, kurią sėkmingi renginiai tik užtvirtino?

Priežasčių kelios. Anksčiau KMN dirbusi grafikos dizainerė Inga Navickaitė-Drąsutė slemams kurdavo autorinius plakatus – jų susikaupė keliolika. Mąstėme apie parodą ar plakatų tiražavimą. Taip pat karantino metu rengėme nuotolines kūrybinio rašymo dirbtuves, slemus – į šiuos renginius internetu prisijungdavo ir žmonių ne iš Kauno, kurie apsidžiaugdavo, kad turi galimybę virtualiai sudalyvauti. Tad norėjosi instrumento, kuriuo galėtume pasiekti tolėliau gyvenančius žmones. Na, ir mano pačios siekis – iš slemų išauginau literatūros edukacijos ciklą „Trenksmas“ su labai daug turinio. Išklausiau daugybę valandų ir geros, ir prastos kūrybos. Norėjosi visas tas bendruomenėje sklandančias žinias sudėti į vieną vietą. Kiek teko domėtis, tokio jungiamojo dalyko nebuvo. Taip, yra išleista knyga „Slemas Lietuvoje“, bet ji ne edukacinė.

Be to, Jovaras Kelpšas, su kuriuo drauge kūrėme šią knygą, pradėjęs dalyvauti slemuose, kaupė sąrašą, kuriame sleme kas laimėjo, su kokiu kūriniu ir panašiai. Šį archyvą irgi pridėjome prie edukacinių ir kūrybinių tekstų bei plakatų dalies. Nė vienos neišskiriame kaip svarbesnės.

Ar skleisite šį leidinį po Lietuvos mokyklas? Galbūt tai bus pagalbinė priemonė literatūros pamokose?

Ne, su mokyklomis kol kas nebendraujame. Žinoma, būtų smagu, jei mokytojai leidinį atrastų ir jame įžvelgtų ką nors naudinga, panaudotų pamokose. Visgi, neslėpsiu, jame yra vietų, kurios gali būti traktuojamos kaip konfliktinės. Rašėme jį jaunimo kalba, yra ir anglų kalbos, ir tarmių, ir keiksmažodžių, įtraukėme temas, aktualias šiai amžiaus grupei. Tai ir psichinė sveikata, ir nepriteklius, ir savižudybės. Paprastai ir atvirai. Tad leidinį planuojame skleisti bibliotekose, kurios aktyviai dirba su jaunimu, taip pat vaikų, jaunimo centruose. Tai neformalaus užimtumo įrankis tiek jau rašantiems žmonėms, kurie jame gali rasti savo ar kolegų kūrybos, prisiminti renginius pažvelgę į plakatus, tiek to dar nebandžiusiems. Tiems, kurių viduje kirba kūrybinė energija, tik jai išreikšti dar reikia būdo. 

Ingos Navickaitės-Drąsutės dizainas ir nuotr.

Mini jaunimą, bet man yra įstrigę tokie brandūs slemeriai kaip Vilma Fiokla Kiurė, Povilas Kuprys Venta. Sakyčiau, tai formatas, kuriame amžius tikrai nesvarbus, ir ne tik amžius. O kaip tu manai? Ar visi gali sleminti, ar visiems reikia sleminti? Ar tai turi kur nors toliau vesti?

Pati supranti, kad vieno atsakymo čia nėra. Slemai vyksta daug kur Lietuvoje: Vilniuje, Kaune, Tauragėje, Šiauliuose, kitur gal ne taip reguliariai. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip juos organizuoja. Mes su Domu Raibiu, slemo pradininku Vilniuje ir Lietuvoje, esame daug diskutavę. Gerai netgi tai, kad mūsų požiūriai išsiskiria. Jis tai mato labiau kaip saviraišką, kūrybos formą, specifinį žanrą, kuris pats savaime vertingas. Man gi svarbiausia tai, ką tas žanras ir apskritai sakytinė poezija gali duoti. Todėl ir matau edukacijos prasmę. Pati nesu poetė, man literatūrinė dalis įdomi, bet dar įdomesnis procesas. Procesas žmogaus, kuris tai atranda stebėdamas ar rašydamas, lipdamas ant scenos, ir drauge visos bendruomenės. Autoriai turi įvairių tikslų, kai kuriems pakanka ateiti pirmą kartą, nugalėti ir daugiau nebegrįžti – toks atvejis mūsų istorijoje buvo. Yra nuėjusių į stand up žanrą. Yra tapusių pripažintais rašytojais. 

„Kauno pilno kultūros“ puslapiuose slemą aptariame ne pirmą kartą, ir tam yra priežasčių – rodos, tai lankomiausi KMN renginiai. Kaip manai, kodėl?

Iš dalies todėl, kad slemas, palyginus su daugybe kitų šiuolaikinės kultūros renginių, turi labai aiškų formatą. Jame gali atsirasti kažko itin gilaus ir nebūtinai visiems suprantamo, bet tai žiauriai paprastas konkursas, į kurį aktyviai įsitraukia tiek dalyviai, tiek auditorija. Įdomu ir kurti, ir vertinti. Tai ne videomeno peržiūra su diskusija, kai galbūt net neįsivaizduoji, kas laukia. Sleme viskas gana aišku, ir tai žavi. Be to, greičiausiai visus mus žavi galimybė jei ne šį, tai kitą kartą užlipti ant scenos, kad visi tie žiūrovai plotų mums. Saviraiška labai svarbi. Bet pilnam atsakymui tektų rengti apklausą, kodėl gi Kaunas taip myli poeziją – sakau apibendrintai: poeziją, nes ne tik slemo renginiai juk populiarūs. 

Ar yra autorius, kurį būtinai įtrauktum į privalomos literatūros sąrašą moksleiviams? O gal slemas galėtų būti pasirenkamasis dalykas?

Kūrėjai nėra teisingi arba neteisingi – svarbiau, kokiais metodais ir ką tu su jais veiki. Gal nesuklysiu pasakiusi, kad dabar tame sąraše daug žemdirbystės ir gamtos šlovinimo, kuris galbūt šiuolaikiniam moksleiviui mažiau suprantamas, – bet tai ne mano mintis. Visgi man patiktų, kad literatūra būtų ne tai, ką turi būtinai perskaityti, panagrinėti, atpasakoti, bet įrankis žmogui atrasti tai, kas jam iš tikrųjų įdomu. Paskatinti kurti pačiam ir paskui grįžti įvertinti klasikos. Bet čia jau kalbame apie mokytojų laisvę ir norą improvizuoti. Taigi šis klausimas ne visai man. Bet, taip, slemas gali padėti atrasti moksleiviams išties svarbias temas.

Kūrybinės „Trenksmo“ dirbtuvės. Vytauto Paplausko nuotr.

Minėjai tarmes ir kitas kalbas, kurių rasime naujame leidinyje. Ką visos tos įtakos duoda lietuvių kalbai?

Įvairovė visuomet praturtina. Viena vertus, faina, kad turime lietuvių kalbos sargus, bet manau, kad jie galėtų daugiau laiko skirti dokumentavimui to, kas kalboje randasi. Tai ypač įdomi sritis. Būdama iš Kauno nežinau, kaip jaučiasi žmogus, gyvenantis Latvijos pasienyje ir visur skaitantis, per radiją girdintis norminę kalbą, nors jo aplinkoje niekas taip nešneka. Labai daug žmonių taip gyvena ir tai ignoruoti absurdiška. Lygiai taip pat su anglų kalba – nuėjus į bet kurį „Caffeine“ išgirsi, kaip jo lankytojai kaitalioja kalbas po kelis kartus sakinyje, kiek slengo vartoja. Švari kalba – gražu, bet ji netikra. Esu gyvenusi Danijoje, ten vartojamas toks terminas – „karalienės kalba“. Ta taisyklingiausioji. Ją vartoji atėjęs oficialių pietų. 

Kaip rengiant knygą „Žodžiai-pa-trankos“ sekėsi dirbti su kalbos redaktore?

Milda Kiaušaitė nuostabi! Ji ilgametė mūsų kaimynė, dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje, sėdėjo gretimame KMN kabinete. Su ja daug diskutavome, ypač skaitydami slemo kūrinius – ką leisti, o ko tikrai negalima. Ji suprato ir stilių, ir tikslą, nebandė buldozeriu visko sutvarkyti ir sunorminti. Tokiu atveju būtume susipykusios. 

Nekantrauju paskaityti. Kada ir kaip galėsiu?

Gruodžio 10 d. pakviesime į leidinio pristatymą. Platinsime jį „Trenksmo“ renginiuose bei tiesiog Kauno menininkų namuose. Ir ten, kur maišosi literatūra ir jaunimas. Visgi norime siekti toliau nei Kaunas, siųsime jį jau minėtoms organizacijoms visoje Lietuvoje. Norėtume ir patys važiuoti, surengti dirbtuvių. O jei ko nors patys neatrasime, bet skaitote šį sakinį ir norite šio leidinio, parašykite man asta@kmn.lt – tikrai susisieksime.

kmn.lt

This error message is only visible to WordPress admins
There has been a problem with your Instagram Feed.